– Taip. Baigę mokyklą ketinome leistis į kelionę aplink pasaulį tik su kuprine ant pečių. Na, gal tik po Europą, bet vis tiek jau buvom tvirtai apsisprendę. Bent jau tiek iš anksto suplanavę. – Pažvelgiu Endriui tiesiai į akis. – Nenorėjom stoti į jokį koledžą ir keturiasdešimt metų dirbti nuobodų darbą. Mes norėjome keliauti po pasaulį, dirbti, kas pakliuvo, ir išbandyti viską, kas įmanoma!
Endrių tai prajuokina:
– Koks nuostabus sumanymas! Vieną savaitę dirbi padavėja kokiam bare ir renkiesi arbatpinigius, o kitą jau kitam mieste gatvėje raitai praeiviams pilvo šokį, o turistai žeria tau į stiklainį pinigėlius.
Mano nuleisti pečiai palengva ima trūkčioti nuo juoko ir aš visa nukaitusi žiūriu į jį.
– Dirbti padavėja – taip, bet raityti pilvo šokį? – kratau galvą. – Nelabai išeitų.
Šyptelėjęs jis man atšauna:
– Na jau, pamėgintum ir išeitų.
Visa užkaitusi kaip žarija žiūriu prieš save ir laukiu, kol atslūgs nuo veido raudonis.
– Prabėgus pusei metų po Ijano mirties, – pasakoju toliau, – mano brolis Koulas, girtas sėdęs prie vairo, mirtinai sužalojo žmogų ir dabar tūno kalėjime. Paskui mano tėvas susirado kitą ir tėvai išsiskyrė. Mano naujasis draugas Kristianas apgaudinėjo mane su kita. O dar vėliau, ką jau tu puikiai žinai, įvyko incidentas su Natali.
Štai ir viskas. Papasakojau viską, kas, krūvon sudėjus, privertė mane bėgti iš namų. Bet vis tiek nedrįstu pažvelgti jam į akis, nes jaučiuosi dar ne viską pasakiusi, o jis turbūt galvoja: gerai, o kas toliau?
– Nemažai bėdų vienu metu sukrito tau į sterblę, – sako jis ir aš pakeliu galvą, nes pajuntu jį patogiau atsisėdant ant lovos. Uodžiu šaltmėtinį jo burnos kvapą, nes dabar jis visu kūnu atsisukęs į mane. – Tu turi visą teisę jaustis įskaudinta, Kemrina.
Nieko jam neatsakau, tik padėkoju akimis.
– Dabar man aišku, kodėl taip lengvai prikalbinau tave leistis į šitą kelionę automobiliu, – sako jis.
Veide jokių aiškių emocijų. Tikiuosi, jis nepagalvos, kad aš juo naudojuosi norėdama įgyvendinti su Ijanu sukurtą planą. Gerai pagalvojus, šita kelionė automobiliu labai jau atliepia mūsų ketinimus, bet ji ne pagrindinė priežastis, dėl ko leidausi į kelią su Endriumi. Būnu su juo dėl to, kad taip noriu.
Kaip tik šią akimirką man topteli mintis, jog vis mažiau galvoju apie Ijaną ir Endrių dėl to, kad Ijaną pradedu tapatinti su Endriumi… Turbūt jaučiu kaltę… O gal tiesiog noriu, kad Ijaną galutinai pakeistų Endrius.
Atsistoju nuo lovos ir nusipurčiusi nuveju šitas mintis į šalį.
– Tai ką ketini daryti? – klausia man už nugaros Endrius. – Kai baigsis šita kelionė, kaip, manai, pasisuks tavo gyvenimas?
Krūtinėje suspaudžia širdį. Nė sykio per visą kelionę su Endriumi ar net prieš pažintį su juo, kai tik išvykau iš Šiaurės Karolinos, nesusimąsčiau apie ateitį, gyvenau dabartimi. Negali sakyti, kad man nerūpėjo, kaip reikės gyventi toliau, tiesiog tuo metu apie tai negalvojau. Endriaus klausimas pažadina mane tikrovei – jaučiu, kaip sukausto vidinė baimė. Niekada nemaniau, kad gausiu tokią porciją realybės, buvau patenkinta savo iliuzija.
Atsisuku į jį, rankos sukryžiuotos ant krūtinės. Endrius įdėmiai žiūri į mane.
– Aš… aš dar nežinau.
Jis truputį nustemba, žvilgsnis tampa mąslus, akys ima klaidžioti po kambarį.
– Gali dar stoti į koledžą, – duoda pasiūlymą, turbūt kad pasijusčiau geriau. – Bet tai nereiškia, kad jį baigusi turi susirasti darbą ir iki mirties vilkti tą lažą. Po galais, juk ir paskui galėsi keliauti su kuprine po Europą.
Atsistoja šalia manęs. Tarsi girdžiu, kaip jo galvoje kirba visokiausios mintys, o jis pats pradeda minti ratu per tamsiai žalią kilimą.
– Esi nepaprastai daili, – sako jis ir man suspurda širdis, – protinga ir gerokai ryžtingesnė už savo amžiaus merginas, man regis, galėtum pasiekti viską, ko tik imtumeisi. Velnias, žinau, kad kalbu banaliai, bet tavo atveju tai gryniausia tiesa.
Gūžteliu pečiais.
– Galbūt, – pritariu, – bet aš neturiu nė menkiausio supratimo, ko noriu iš gyvenimo, nebent tik tai, kad nė už ką nenorėčiau grįžti namo spręsti šitų problemų. Turbūt bijau, kad grįžusi namo vėl įklimpsiu į liūną, iš kurio išsiropščiau tą dieną, kai sėdau į autobusą.
– Pasakyk man, – staiga taria Endrius ir aš pažvelgiu į jį. – Koks charakterio bruožas tave labiausiai nuvilia?
Labiausiai nuvilia?
Kurį laiką mąstau nudūrusi akis į žalvarinį šviestuvą ant sienos prie lovos.
– Na… kad ir nežinau.
Priėjęs prie manęs jis dviem pirštais paliečia man alkūnės linkį ir vėl veda prie lovos sėsti. Aš jam paklūstu.
– O tu gerai pagalvok, – toliau kalba jis. – Remdamasi tuo, ką man papasakojai, kaip manai, kuo tu labiausiai skiriesi nuo kitų žmonių?
Man nepatinka, kad turiu ilgai sukti galvą dėl atsakymo, kuris, regis, jau ir taip yra jo galvoje. Ilgokai žiūriu į sterblėje sunertas rankas ir intensyviai galvoju, kol pagaliau gimsta atsakymas, kuris, sakyčiau, turėtų jį tenkinti, nors nesu tuo iki galo tikra.
– Gal lūkesčiai?
– Čia tavo klausimas ar atsakymas?
Pasiduodu.
– Aš… aš nežinau. Šalia kitų… aš jaučiuosi suvaržyta… Aišku, išimtis būtų Ijanas.
Jis linksi galva ir klausosi, nepertraukinėja, leidžia man kalbėti, nors atsakymas vis dar tūno kažkur giliai galvoje.
Staiga jis plyksteli lyg žaibas ir aš išrėžiu:
– Niekas nenori daryti to, ką aš noriu.
Dabar jau galiu kalbėti aiškiau, nes atsakymas man pačiai tampa aiškus ir teikia man pasitikėjimo.
– Sakykim, gyventi laisvai ir žengti dar nepramintais takais, supranti? Niekas nenori kelti kojos iš savo komforto zonos ir pildyti mano norų, nes tai eiliniam žmogui nepriimtina. Bijojau prisipažinti tėvams nenorinti stoti į koledžą, nes kaip tik šito jie iš manęs tikėjosi. Sutikau eiti dirbti į prekybos centrą, nes mano mama norėjo, kad aš kuo nors užsiimčiau. Kiekvieną sekmadienį ėjau su motina į kalėjimą lankyti brolio, nes ji tikėjosi, kad aš tą darysiu, kadangi jis yra mano brolis ir aš privalau norėti jį aplankyti, nors aš tikrai nenoriu. O Natali negailestingai stengėsi supažindinti mane su visokiais vaikinais, nes jai atrodė nenormalu, kad aš vis dar viena. Aš visą gyvenimą bijojau būti savimi.
Staigiai atsisuku į jį.
– Tam tikra prasme taip buvo ir su Ijanu.
Dabar greitai nusisuku nuo jo, nes kaip tik šito ir nenorėjau jam garsiai sakyti, tiesiog išsprūdo, nes galvoje ėmė gimti nauja mintis.
Endrius klausiamai žiūri į mane ir dvejoja, ar derėtų toliau klausinėti.
O aš nežinau, ar verta daugiau atvirauti.
Paskui jis linkteli.
Tikriausiai nusprendžia, kad ne jo reikalas gilintis į šį klausimą.
Sėdi ir kramto skruosto vidinę pusę. Žiūriu į jį ir stengiuosi neparodyti akivaizdžiai matomo susižavėjimo, bet kuo toliau, tuo sunkiau man jį slėpti. Dirsteliu į jo lūpas ir pagalvoju, koks jų skonis. Paskui prisiverčiu atplėšti nuo jo akis – ir vėl tai darau. Va dabar. Bijau jam prisipažinti, ko noriu, ar bent jau man atrodo, kad noriu.
– Endriau, – tyliai ištariu ir jo veidas akimirksniu nušvinta išgirdus savo vardą.
Gerai pagalvok, Kem, – sakau sau. – Ar tikrai šito nori?
– Kas yra? – klausia jis.
– Ar tu kada nors turėjai vienos nakties nuotykį?
Atrodo, lyg stovėdama didžiulėj, pilnoj žmonių salėj prieš mikrofoną būčiau išpažinusi didžiausią paslaptį. Bet žodis – ne žvirblis. Dar ir pati gerai nežinau, ar tikrai to noriu, bet tas noras kirba mano galvoje ir jau seniai neduoda ramybės. Lyg pro miglą prisimenu, kad jis buvo užėjęs man tuokart, kai stovėjau ant stogo su Bleiku.