Nepatenkinta suinkščiu.
– O ne, Endriau, šįvakar jau į jokį barą neisiu. Ir gyvenime daugiau niekada nieko nebegersiu.
Matau, kaip jis man plačiai nusišypso.
– Visi taip sako, – pareiškia. – Net jeigu ir norėtum, aš vis tiek šįvakar neleisčiau tau gerti. Tarp pagirių reik padaryti nors dienos pertrauką, kitaip pirma laiko būsi įtraukta į AA klubą.
– Tikiuosi, man nereikės kiaurą dieną drybsoti lovoj, kol išsipagiriosiu, tačiau perspektyva kol kas labai miglota.
– Na, pirmiausia tau reikia pavalgyti. Nors dabar vien nuo minties apie maistą tave gali supykinti, vis tiek turi ko nors užkąsti, kitaip silpnumas nepraeis visą dieną.
– Teisingai kalbi, – sakau jam, nes jaučiu, kaip viskas kyla. – Vien pagalvojus apie maistą, mane pradeda pykinti.
– Kiaušinienės su skrebučiu, – taria jis eidamas prie lovos, – ko nors lengvo. Pati žinai.
– Taip, žinau, – abejingai ištariu, baisiai trokšdama, kad galėčiau spragtelti pirštais ir tas blogumas dingtų kaip nebuvęs.
26
Pavakare pasijuntu geriau. Atsigaunu ne visu šimtu procentų, bet jau pakankamai gerai, kad su Endriumi galėčiau pasivažinėti miesto tramvajum ir pasidairyti po įžymybes, kurių neteko pamatyti vakar. Šiaip ne taip sugrūdus į skrandį keletą kąsnių kiaušinio ir skrebučio, sėdom į krantine važiuojantį tramvajų ir patraukėme į Amerikos Audubono akvariumą, kur pėsčiomis ėjome dešimties metrų ilgio stikliniu vandens tuneliu, iš visų pusių plaukiojant būriams žuvų. Paskui iš rankos lesinome ilgauodeges papūgas ir vaikštinėdami po atogrąžų girią apžiūrinėjome retus augalus. Šėrėm pelėdines rajas ir fotografavomės mobiliaisiais telefonais, laikydami juos ištiestose prieš save rankose. Vėliau ilgai žiūrėjau į tas nuotraukas ir grožėjausi mūsų suglaustais veidais ir juokingomis šypsenomis, tarsi būtume eilinė zoologijos sode linksmai šėliojanti porelė.
Eilinė šėliojanti porelė… Vis dėlto mes nesame pora, liūdna, bet turėjau tai sau pripažinti.
Ak, ta nelemta tikrovė.
Bet ir vėlgi. Taip būna tada, kai nežinai, ko nori. Na, esmė ta, kad aš žinau, ko noriu, ir daugiau tuo nebeabejoju, bet bijau tai prisipažinti. Būgštauju dėl Endriaus ir dėl to, kaip jis galėtų mane įskaudinti, nes kažkodėl jaučiu, kad aš to nepakelčiau. Man jau dabar nepakeliamai sunku, nors jis manęs dar nė sykio neįskaudino.
Nereikia nė sakyti, kad įklimpau į šūdą.
Vakarui apgaubus Naująjį Orleaną ir vakarotojams pasipylus į gatves, Endrius pakviečia mane laiveliu persikelti į kitą Misisipės krantą ir aplankyti „Senojo kyšulio“ barą. Gerai, kad apsiaviau savo senąsias juodas šlepetes, o ne naujuosius aukštakulnius. Endrius man taip patarė, sakė, reikės daug vaikščioti.
– Niekada neišvykstu iš Naujojo Orleano neapsilankęs tam bare, – prisipažįsta jis, žingsniuodamas šalia manęs ir laikydamas mano ranką savajam delne.
– Tu ten nuolatinis lankytojas?
– Taip, ko gero, gali taip mane vadinti. Porąkart per metus, bet vis tiek nuolatinis. Kelissyk teko ten koncertuoti.
– Su gitara? – bandau spėti ir smalsiai žiūriu į jį.
Per gatvę perėjo keturių žmonių grupelė ir susigretino su mumis, todėl aš prisišlieju prie Endriaus, palikdama jiems vietos.
Jis paleidžia mano ranką ir apkabina per liemenį.
– Gitara barškinu jau nuo šešerių, – šypsosi man. – Tada skambinau prastokai, bet juk reikia kažkada pradėti. Iki dešimties tik barškinau, bet vėliau pradėjau groti tai, ko jau galima buvo klausytis.
Susižavėjusi net garsiai aikteliu.
– Buvai toks jaunas ir jau toks talentingas.
– Ko gero. Kai augom, mane laikė „muzikaliuoju“, o Eidaną – „architektu“, – dirsteli į mane, – nes jis mėgo konstruoti. Kartą net buvo susirentęs miškelyje didžiulį namelį medyje. O Ešeris – „ledo ritulininkas“. Mano tėvas žavėjosi ledo rituliu, gal net labiau nei boksu, – vėl dirsteli į mane, – bet ne per daugiausiai. Po pirmų treniruotės metų Ešeris spjovė į ledo ritulį, jam tada buvo tik trylika, – negarsiai nusijuokia. – Tėvui to ledo ritulio reikėjo labiau nei Ešeriui. O Ešerio galva buvo pramušta elektronikai. Kartą, pažiūrėjęs filmą „Kontaktas“, net bandė susisiekti su ateiviais savo paties sukurtu prietaisu iš namie surinktų nereikalingų daiktų.
Abu skaniai pasijuokiam.
– O kaip tavo brolis? – klausia Endrius. – Sakei, kad sėdi kalėjime, bet kokie buvo tavo santykiai su juo iki to?
Mano veidas kiek apsiniaukia.
– Iki aštuntos klasės, kol nesusidėjo su mūsų gatvės padugne Brakstonu Hiksliu, kurio aš baisiai nemėgau, Koulas buvo nuostabus vyresnis brolis. Susimetęs su Brakstonu jis įniko į kvaišalus ir kitokias nesąmones. Tėvas bandė įtaisyti jį į probleminių vaikų internatą, kad perauklėtų, bet Koulas iš ten pabėgo ir įklimpo dar giliau. O tada viskas ėmė ristis žemyn. – Atsisuku, nes vis daugiau žmonių ima minti mums ant kulnų. – Dabar jis kiurkso ten, kur ir nusipelnė.
– Gal išėjęs ir vėl bus toks pat geras, kokį prisimeni iki aštuntos klasės.
– Gal, – gūžteliu pečiais, nors pati tuo netikiu.
Nužingsniuojam iki gatvės galo, iki sankryžos, kur Petersono gatvė susikerta su Oliverio, ir prieš mus išdygsta „Senojo kyšulio“ baras, iš išorės labiau primenantis istorinės reikšmės pastatą su iš šono pristatyta gyvenamąja dalimi. Praeinam pro didelę ilgą iškabą, taip pat du plastikinius staliukus su keliomis kėdėmis, ant kurių susėdę vyrai rūko ir garsiai šnekučiuojasi.
Viduje girdėti grojant gyva muzika.
Endrius atidaręs duris išleidžia porelę ir paima man už rankos. Baras nedidelis, bet jaukus. Pakeliu galvą į viršų, ten ant sienų, kur tik laisvas lopinėlis, pilna nuotraukų, visokiausių automobilių registracijos lentelių, neoninių alaus emblemų, spalvotų plakatų, senovinių užrašų. Nuo medinių lubų kabo keli elektriniai ventiliatoriai. Man iš dešinės – baras, lygiai toks kaip ir visi barai, net su televizorium ant užpakalinės sienos. Už baro pro nedidelį būrelį žmonių padavėja kilsteli ranką ir pamoja – pasirodo, Endriui.
Endrius jai nusišypso ir kilsteli du pirštus, lyg sakytų „tuoj prieisiu šnektelėt“.
Visi staliukai, kiek mato akys, užimti, keletas žmonių sukasi šokių aikštelėje. Prie užpakalinės sienos muzikantai groja itin gerai, kažkokį bliuzroką ar dar ką. Man patinka. Ant aukštos baro kėdės juodukas brązgina sidabrinę gitarą, o kitas vaikinas, baltasis, dainuoja pritardamas sau akustine gitara. Raumeningas vyrukas muša būgnus, ant scenos stovi klavišiniai, tik jais kol kas niekas negroja.
Vos neaikteliu, kai nuleidusi galvą pamatau ant grindų prie savo kojų nevalyvą juodą šunį, spoksantį į mane ir vizginantį uodegą. Ištiesiu ranką ir pakasau jam paausį. Patenkintas jis nubidzena prie šeimininko ir atsigula jam prie kojų.
Po kelių minučių Endrius pamato, kaip trys žmonės pakyla nuo staliuko prie scenos, kur groja muzikantai, ir nusitempia mane prie jo. Atsisėdam.
Po vakarykščios man vis dar bloga, o ir galva dar nenustojo skaudėti, tačiau kad ir kaip čia būtų triukšminga, skausmas nė kiek nesustiprėja.
– Ji negeria, – besdamas pirštu į mane, Endrius maloniai ištaria padavėjai, kuri ką tik stovėjo už baro.
Kol atsisėdom, ji prasibrovė pro žmones ir atsivijo mus prie staliuko.
Ta moteris su už ausų užkištais trumpais rudais plaukais atrodo vos vyresnė kaip keturiasdešimties, ji šypsosi nuo ausies iki ausies ir puola glėbesčiuotis su Endriumi, o aš pagalvoju, kad ji gal jo teta ar pusseserė.
– Prabėgo dešimt mėnesių, Perišai, – sako ji, abiem rankom tapšnodama jam per nugarą. – Kur, po galais, buvai prapuolęs?
Maloniai man šypsosi.
– O kas čia tokia?
Jinai juokais dėbteli į Endrių, tačiau jos balse man pasigirsta dar kažkas: gal prielaida.