Edis, būgnininkas ir bosistas pritaria jam dvi paskutines priedainio eilutes, o kartu su jais pasigirsta ir pritariantys balsai iš baro.
Skambant trečiam posmui man jau norisi verkti, bet negaliu. Ašaros spaudžia gerklę, regis, tuoj tuoj prasiverš, bet taip ir lieka toliau mane kankinti.
Juokas, aš vos nenumiriau…
Endrius dainuoja be atvangos, taip aistringai, kad aš pati vos nemirštu, o širdis vis smarkiau daužosi krūtinėje. Paskui vėl įsilieja muzikantų balsai, vėliau jie nutyla ir girdėti tik būgnai, sodrūs, žemi bosinio būgno dūžiai tvinksniais ataidi per grindis iki manęs. Pasigirdus būgnui, jaunimas plūsteli į šokių aikštelę ir kartu garsiai traukia priedainį. Visi vieningai suploja rankomis, o man per nugarą nuvilnija šiurpuliukai. Suploja dar kartą. Endrius užtraukia: „je je“, ir staiga jo balsas ir muzika nutyla.
Pratrūksta garsus riksmas, švilpimas, pritarimo šūksniai ir net keletas „Jergau šventas!“ Per nugarą nubėga šiurpuliai ir nuvilnija per visą kūną.
Juokas, aš vos nenumiriau…
Niekada gyvenime šitos dainos nepamiršiu.
Negi visa tai tikra?
Laukiu, kada spragtelės mygtukas, kada atsibusiu Deimono automobilyje ant užpakalinės sėdynės, o Natali, persisvėrusi virš manęs iš priekinės, burbės apie tai, kad Bleikas vos manęs nepatvarkė ant „Pogrindžio“ baro stogo.
Endrius atremia paskolintąją gitarą į aukštą kėdę, priėjęs prie Edžio paspaudžia ranką pirma jam, paskui būgnininkui ir galiausiai bosistui. Edis palydi jį iki staliuko, priėjęs stabteli, pamerkia man akį ir vėl grįžta į sceną. Man Edis labai patinka. Tas vyras nepaprastai nuoširdus, malonus ir atviras.
Pakeliui iki staliuko Endrių sustabdo keletas lankytojų, spaudžia jam ranką, giria ir turbūt dėkoja už nuostabų pasirodymą. Jis taip pat jiems padėkoja ir neskubėdamas grįžta pas mane.
Pastebiu kelias merginas, ryjančias jį susižavėjusiais žvilgsniais.
– Kas tu toks? – klausiu kaip visada paerzindama.
Endrius truputį nurausta ir prisitraukęs laisvą kėdę atsisėda prie manęs.
– Tai tiesiog nepakartojama, Endriau. Net nežinojau, kad taip sugebi.
– Ačiū, mažule.
Jis nepaprastai drovus. Beveik tikėjausi, kad jis suskels kokį juoką ar pakvies eiti už namo, bet jis, kaip matyti, nenusiteikęs kalbėti apie savo talentą, ir elgiasi taip, lyg jo gėdytųsi. O gal jis nepratęs būti giriamas?
– Aš visai rimtai, – patikinu. – Gaila, kad aš taip nemoku.
Tai jį priverčia suklusti.
– Moki moki, – sako jis.
Atlošiu galvą ir imu įnirtingai purtyti.
– Ne, ne, ne, ne, – nuraminu, kol nespėjo ko nors prisigalvoti. – Aš taip gražiai nemoku. Klausyti gal ir galima, bet scena tikrai ne man.
– Kodėl?
Karla atneša jam alaus, nusišypso man ir grįžta pas savo klientus.
– Scenos baimė?
Pakelia butelį prie burnos ir atlošęs galvą geria.
– Matai, Endriau, niekada nesusimąsčiau, kad galiu dainuoti kitur, nei tik automobilyje kartu su radijo grotuvu, – atsilošiu. – O apie scenos baimę net mintis nebuvo atėjusi.
Endrius trukteli pečiais, dar nugeria alaus ir pastato butelį ant staliuko.
– Na, jei nori žinoti, tai tavo balsas – nuostabus. Girdėjau, kaip dainavai automobilyje.
Pabaltakiuoju į jį ir suneriu ant krūtinės rankas.
– Ačiū, bet dainuoti su kuo nors kitu, kai tau reikia tik pritarti, yra labai lengva. O leisk man užtraukti vienai, be pritarimo, ir turbūt ausys links iš gėdos.
Palinkusi prie jo priduriu:
– Beje, ko dabar čia kalbam apie mane? – Žaismingai pamerkiu jam vieną akį. – Juk šiandien turėtume kalbėti tik apie tave. Iš kur toks talentas?
– Turbūt gera įtaka, – atsako jis. – Bet geriau už Džagerį niekas nesudainuos.
– Oi, nesutinku, – atšaunu nepatenkinta. – Kas tas Džageris? Tavo muzikos dievaitis? – klausiu pusiau juokais, o jis man maloniai šypsosi.
– Taip, jis man iš tiesų turėjo didelės įtakos, bet mano muzikos dievaitis truputį už jį vyresnis.
Jo žvilgsnis gilus ir paslaptingas.
– Kas jis? – klausiu paskendusi mintyse.
Be jokio įspėjimo Endrius palinksta prie manęs, suima per liemenį ir pasisodina ant kelių, atsuka veidu į save. Toks jo elgesys mane truputį išgąsdina, bet maloniai. Sėdžiu apžergusi jam klubus ir žiūrim vienas į kitą.
– Kemrina?
Nebyliai jam šypsausi ir bandau atspėti, kokios mintys sukasi jo galvoje.
– Ko? – klausiu pakreipusi galvą ant šono, rankas padėjusi ant jo krūtinės.
Endriaus veide šmėsteli kažkokia mintis, bet jis tyli, nieko nesako.
– Ko norėjai? – smalsiai klausiu darsyk.
Jaučiu, kaip jo rankos stipriai apkabina man liemenį, jis pasikelia aukštyn ir prisiglaudžia lūpomis prie manųjų. Lėtai užsimerkiu ir mėgaujuosi jo prisilietimu. Galėčiau jį pabučiuoti, bet nežinau, ar dera.
Jis nuo manęs atšlyja ir aš staigiai atsimerkiu.
– Kas yra, Endriau?
Jis taip nusišypso, kad man net širdis apsąla.
– Nieko, – sako jis. Ūmai plekšteli delnais man per šlaunis ir vėl tampa tuo gerai pažįstamu išdykėliu Endrium. – Tiesiog norėjau, kad pasėdėtum man ant kelių. – Ir pasalūniškai šypteli.
Mėginu nuslysti nuo jo kelių – labai nenoriai, – bet jis tvirtai mane apkabina ir neleidžia net pajudėti. Per visą vakarą leidžia man nulipti nuo jo kelių tik kai užsimanau į tualetą, bet ir tada stovi prie durų ir laukia. Ilgokai pabuvome „Senojo kyšulio“ bare, klausėmės Edžio ir jo grupės atliekamo bliuzo, bliuzroko dainų ir net kelių senų džiazo kūrinių, o po vienuoliktos pakilom ir parėjom į viešbutį.
27
Sugrįžus Endrius užėjo į mano kambarį ir mes kartu žiūrėjom filmą. Ilgai kalbėjomės. Pajutau abipusį nenorą išsiskirti: jis, taip pat ir aš, norėjome vienas kitam daug ką pasakyti.
Mudu labai panašūs, todėl nė vienas nedrįsom peržengti ribos.
Kas mus laiko? Gal čia aš kalta? O gal tai, kas tarp mūsų vyksta, negali rutuliotis toliau, kol jis nepajus ir nesupras, kad jau žinau, ko noriu? O gal tiesiog ir jis pats nežino, kaip viskas turėtų klostytis?
Bet argi gali du žmonės, neginčijamai jaučiantys vienas kitam daugiau nei susižavėjimą, likti tokie atkaklūs? Mudu drauge keliaujam jau beveik dvi savaites. Dalinomės asmeninėmis paslaptimis ir tam tikra prasme net intymiai suartėjom. Miegojom vienas šalia kito ir net lietėme kits kitą. Ir vis dėlto štai stovime priešingose storos stiklinės sienos pusėse. Tiesiam rankas ir liečiam stiklą pirštų galais, žiūrim vienas kitam į akis, suprantam, ko trokštam, bet mums kliudo šitas nelemtas stiklas. Tai lyg geležinė, nepajudinama tvarka arba gryniausias ir tyriausias savęs kankinimas.
– Nepagalvok, kad skubu iš čia išvažiuoti, – tariu Endriui matydama, kad jis jau rengiasi grįžti į savo kambarį, – bet ar dar ilgai žadam būti Naujajame Orleane?
Jis paima nuo spintelės prie lovos mobilųjį telefoną, pažiūri į ekranėlį ir suspaudęs saujoj sako:
– Sumokėta iki ketvirtadienio. Bet kaip tu pasakysi: galim leistis į kelią jau rytoj arba, jei nori, pasilikti ilgiau.
Šypsodamasi papučiu lūpas ir apsimetu giliai susimąsčiusi, sprendžianti, ką atsakyti, pirštu baksnoju sau per skruostą.
– Nežinau, – atsakau pakildama nuo lovos. – Man čia patinka, bet vis tiek turime traukti į Teksasą.
Endrius smalsiai žiūri į mane.
– Šit kaip? Vis dėlto tu pasiryžusi keliauti į Teksasą, ką?
Lėtai jam linkteliu ir dabar jau rimtai susimąstau.
– Taip, – tyliai ištariu. – Pasiryžusi… Juk viskas nuo jo ir prasidėjo.