Endriui pasakojant šią legendą, nejučia imu įsivaizduoti save Euridikės vietoje, o Endrių – Orfėjo. Netgi bandau sugretinti to vakaro, kai abu gulėjome laukuose ir mums ant paklodės užsliuogė gyvatė, prisiminimus. Labai savanaudiška ir kvaila taip galvoti, bet nieko negaliu sau padaryti…
– Pomirtiniame pasaulyje Orfėjas skambino lyra ir dainavo, visi susižavėję ir iš jaudulio parpuolę ant kelių jo klausėsi. Galiausiai buvo nuspręsta atiduoti Orfėjui Euridikę, bet tik su viena sąlyga: grįžtant į mirtingųjų pasaulį Orfėjas negali atsisukti atgal ir pažvelgti į Euridikę. – Endrius nutyla. – Tačiau jis neatsispyrė troškimui pažvelgti į savo mylimąją ir įsitikinti, kad ji tikrai eina su juo kartu.
– Ir jis atsigręžė, – užbaigiu jo mintį.
Endrius liūdnai linkteli.
– Taip, jis tik akimirkai atsisuko ir blausioje akmeninio urvo šviesoje išvydo savo mylimąją Euridikę. Ištiesė vienas kitam rankas, bet nespėjus pirštams susiliesti ją vėl prarijo požemių tamsa ir jis daugiau jos niekada nebematė.
Nuryju galugerkly susitelkusį jaudulį ir ilgesingai stebiu Endriaus veidą. Jis į mane nežiūri, guli susimąstęs, įsmeigęs žvilgsnį į sieną man virš galvos.
Paskui ūmai atsitokėja.
– Žmonės stengiasi pasidaryti prasmingas, ką nors jiems reiškiančias tatuiruotes, – taria vėl žiūrėdamas į mane. – Aš pasirinkau tokią.
Darsyk žvilgteliu į tatuiruotę, prisiminusi jo tėvo Vajominge ištartus žodžius, vėl pažvelgiu jam į akis ir klausiu:
– Endriau, ką tavo tėvas turėjo galvoje, kalbėdamas apie tatuiruotę ligoninėje?
Jo žvilgsnis sušvelnėja, jis nusuka akis į šalį, paskui nuleidžia ranką, suima mano pirštus ir glostydamas juos nykščiu, šypsodamas klausia:
– Nepraslydo pro ausis, ką?
– Ne, nepraslydo.
Endrius pabučiuoja man pirštus ir paleidžia ranką.
– Jis mėgo mane erzinti dėl tos tatuiruotės. Pasidariau ją ir papasakojau Eidanui, ką ji reiškia ir kodėl nebaigta, o šis ėmė ir išpliurpė tėvui. – Endrius pabaltakiuoja į lubas. – Niekada jam už tai nedovanosiu, kol gyvas būsiu. Pastaruosius dvejetą metų tėvas mane erzino kiekvienam žingsny, betgi žinau, visi tėvai tokie: tokie kietuoliai kaip jis niekada neverkia ir nerodo savo jausmų. Bet kartą, kai likom vienudu, o Eidanas su Ešeriu buvo kažkur išėję, jis man prisipažino, kad nors ir kokia absurdiška būtų ta mano tatuiruotė, vis tiek mane puikiai suprantąs, – Endrius parodo abiejų rankų pirštais kabutes ir sako: – „Sūnau, tikiu, kad vieną gražią dieną surasi savąją Euridikę, ir tikiu, kad ji nepadarys iš tavęs skystablauzdžio.“
Stengiuosi nesusijuokti, bet jis mano šypseną pastebi ir taip pat nusišypso.
– O kodėl ji vis dėlto nebaigta? – klausiu vėl žvelgdama į tatuiruotę ir nustumiu jo ranką, kad matytųsi viršus. – Ką ji tau reiškia?
Endrius atsidūsta, nors jau turėjo susiprasti, kad šitas klausimas bus neišvengiamas. Vis dėlto atrodo, kad būtų labiau norėjęs, jog to nepaklausčiau.
Na jau ne, neišsisuksi.
Staiga Endrius pakyla nuo lovos ir pasisodina mane šalia. Suėmęs už berankovių marškinėlių apačios kelia juos aukštyn, norėdamas nuvilkti. Nieko neklausinėdama pakeliu rankas ir leidžiuosi nurengiama. Sėdžiu priešais jį iki pusės nuoga. Truputį susigėstu ir intuityviai sutraukiu pečius, kad nors kiek šešėliu pridengčiau savo nuogumą.
Endrius vėl paguldo mane ant lovos ir taip prisiglaudžia, kad mano krūtys prisispaudžia prie jo krūtinės. Mano rankomis apkabina save, paskui savosiomis apglėbia mane, smarkiai prispaudžia prie savęs, kojos susipina kaip rankos, mes glaudžiamės krūtinėmis, ir mūsų kūnai liečiasi kaip dvi sutampančios dėlionės detalės.
Ūmai man viskas pradeda aiškėti.
– Manoji Euridikė – tik dalis tatuiruotės, – prabyla jis ir nudelbia akis į mano kūną ten, kur turėtų būti tatuiruotės tęsinys. – Pagalvojau, kad jeigu kada nors man bus lemta turėti žmoną, tai ji turės pasidaryti antrąją dalį, kad piešinys susijungtų.
Ašaros man gniaužia gerklę, mėginu jas nuryti, bet negaliu. Jos kėsinasi pratrūkti.
– Suprantu, tai kvaila, – sako jis ir aš pajuntu jo laisvėjančias rankas.
Aš, priešingai, tvirčiau suspaudžiu jį savam glėby.
– Tai visai nekvaila, – sakau jam tyliai, nuoširdžiai. – Ir nė kiek ne ištižėliška. Endriau, tai nuostabu. Tu esi nuostabus.
Jo veide šmėsteli kažkokia mina, negaliu jos įvardyti.
Paskui jis pakyla nuo lovos ir man tenka jį paleisti.
Pasiima ant grindų prie lovos numestus šortus ir užsimauna.
Nustebusi ir negalėdama suprasti, kodėl jis taip ūmai pakilo, tik po kelių minučių ir aš įstengiu apsivilkti.
– Ką gi, turbūt tėvas buvo teisus, – sako jis nuėjęs prie lango ir žvelgdamas pro stiklą žemyn į Naująjį Orleaną. – Jis irgi turėjo keistų minčių, tik dangstė jas įsitikinimu, kad kieti vyrai ašarų nelieja.
– Kokių minčių?
Prieinu prie jo, bet šįkart nedrįstu jo paliesti. Jaučiu, kad jis nenori manęs prisileisti, nenori, kad būčiau šalia. Ne dėl to, kad būčiau jam nebeįdomi ar būtų nustojęs manimi žavėtis, tiesiog čia slypi dar kažkas…
Neatsigręždamas į mane jis taria:
– Kad nieko nėra amžino. – Paskui kiek padvejojęs suneria ant krūtinės rankas ir priduria: – Geriau jau iš anksto užgniaužti jausmus, kol jie tavęs neužvaldė, kad paskui nereikėtų gailėtis. O kadangi nieko nėra amžino, galiausiai vis tiek visa, kas buvo gera, atsisuks prieš tave ir ims rodyti dantis.
Jo žodžiai it peilis perveria man širdį.
Visi pokyčiai, kurie įvyko man būnant su Endriumi, visos sienos, kurias leidau tarp mūsų sugriauti, dabar ūmai ėmė ir vėl iškilo.
Jis teisus. Žinau, kad jis neginčijamai teisus.
Šita logika taip ilgai saugojo mane, kad nenerčiau stačia galva į jo pasaulį, ir štai per kelias sekundes jo žodžiuose nuskambėjusi tiesa darsyk privertė mane ta logika patikėti.
Nusprendžiu jai nepasiduoti. Dabar yra svarbesnių reikalų nei manieji, todėl turiu ir toliau elgtis su Endriumi apdairiai.
– Tau… reikės važiuoti į tėvo laidotuves, todėl…
Endrius staigiai grįžteli į mane, jo akyse dega ryžtas.
– Ne, į jokias laidotuves aš nevažiuosiu.
Užsivelka naujus švarius marškinėlius.
– Betgi, Endriau… tu privalai, – tarp antakių kaktoje man susimeta dvi gilios raukšlės. – Niekada sau neatleisi už tai, kad nepalydėjai tėvo į paskutinę kelionę.
Matau, kaip kruta jo žandikaulis, tarsi griežtų dantimis. Nusisukęs nuo manęs jis eina prie lovos ir atsisėda ant jos krašto, pasilenkęs bando įkišti basas kojas į juodus sportbačius, pamiršęs juos atrišti, kad būtų lengviau apsiauti.
Paskui atsistoja.
Stoviu vidury kambario ir negaliu patikėti tuo, kas vyksta. Turėčiau jį įtikinti persigalvoti dėl laidotuvių, tačiau širdis sako, kad šito ginčo vis tiek nelaimėsiu.
– Man reikia sutvarkyti vieną reikalą, – sako jis įsimesdamas šortų kišenėn automobilio raktelius. – Tuoj grįšiu, gerai?
Nespėjus man atsakyti, jis prišoka prie manęs, suima abiem delnais man už veido, pasilenkia ir priglaudžia kaktą prie manosios. Žiūriu į jo akis ir tarp kitų jausmų, kurių nė negalėčiau įvardyti, regiu jose begalinį skausmą, neryžtingumą ir emocijų kovą.
– Ar likti viena nebijosi? – tyliai klausia, o mūsų veidai beveik liečiasi.
Lošteliu atgal ir žiūrėdama jam į akis linkteliu.
– Nebijosiu, – atsakau.
Gaila, kad nieko daugiau neįstengiu jam pasakyti. Aš lygiai kaip ir jis jaučiuosi išmušta iš vėžių ir sutrikusi. Be to, ir įskaudinta. Jaučiu, kad tarp mūsų kažkas vyksta ir kad mes, užuot šioje kelionėje suartėję, dar labiau tolstam vienas nuo kito. Mane tai labai gąsdina.