– Va šita – tiesiog nuostabi, – džiaugiuosi trečiąja nuotrauka. – Dabar ji tikrai susileis. Pasirenk netikėtumui: Teksasui gali tekti išvysti uraganą Natali, kai tik gaus šitą nuotrauką.
Endrius nusijuokia ir pakyla nuo sofos, palikdamas mane darbuotis su telefonu.
– Dar kelios minutės ir aš jau būsiu pasiruošęs, – tarsteli išeidamas iš kambario.
Įterpiu nuotrauką į žinutės langelį ir sumaigau prierašą:
„Štai mes abu, Natali, Galvestone, Teksase :–)“
Ir išsiunčiu. Girdžiu Endrių vaikštant po butą. Jau rengiuosi eiti pažiūrėti, ką jis veikia, bet neprabėgus nė minutei, kai išsiunčiau nuotrauką, gaunu iš Natali žinutę:
„Kad tave skradžiai! Tu ką? Miegi su Kelanu Lacu?!?!!!!?“
Pratrūkstu kvatotis. Iš už sienos kampo išnyra Endrius, deja, šįkart jau su marškiniais, kišdamas priekinę dalį už diržo. Ir jau nebe su šortais, o su džinsais.
– Ką? Jau spėjo atsakyti? – klausia truputį nustebęs.
– Taip, – neslėpdama juoko patvirtinu. – Žinojau, kad puls rašyti.
Žinutės pasipila viena po kitos, tarsi anam gale būtų paleistas teksto rinkimo aparatas.
„Kem, kad tave perkūnai! Jis nenusakomai GARDUS! Kas ten pas jus vyksta?
Paskambink. Tuojau PAT!!!!!!!!
KEMRINA MARTIBET BENET. Tuoj pat man paskambink!!
Aš tuoj nualpsiu!!!
Sakau, NUALPSIU.
Velniop tą automatinį klaidų taisymą! Nekenčiu šito telefono.
NUMIRSIU, o ne nualpsiu!!“
Nesiliauju šypsotis. Endrius užeina man už nugaros ir ištraukia iš rankos telefoną. Skaitinėja jos žinutes ir garsiai juokiasi.
– Netingi tiek prirašyt? – taria. – Kas tas Kelanas Lacas? Gal jis bjaurus? – truputį išsigandęs dėbteli į mane.
Ne… hm. Tikrai nebjaurus.
– Aktorius, – bandau paaiškinti. – Ne, jis tikrai nėra bjaurus. Bet neimk taip į širdį. Natali amžinai visus naujus pažįstamus lygina su garsiais žmonėmis, ir dažniausiai smarkiai perlenkia lazdą.
Kol Endrius mintija mano paaiškinimą, atimu iš jo telefoną ir numetu ant sofos.
– Mudvi kartu mokėmės su Šėja Mičel ir Heiden Panetjer, Megan Foks ir Krisas Hemsvortas buvo garsios pornofilmų žvaigždės. – Caktelėjusi liežuviu dėstau toliau: – Paskui atsirado baisiausia Natali priešė, sporto aikštelės šokėja, dešimtoje klasėje bandžiusi nuvilioti jai iš panosės Deimoną. Natali vadino ją šlykščiąja Ninos Dobrev antrininke. Iš tiesų mūsų bendraklasiai nė iš tolo nebuvo panašūs į tas garsenybes – tiesiog Natali yra savaip keista.
Endrius šypsodamasis linguoja galvą.
– Na, kaip suprantu, ji – neeilinė asmenybė.
Nors ir girdžiu, kaip suvibruoja ant sofos pagalvės numestas telefonas, vis tiek prieinu prie Endriaus ir rankomis apsiveju jam liemenį.
– Ar tikrai nori tai padaryti su manim?
Endrius suima delnais mano skruostus ir įsmeigęs žvilgsnį man į akis sako:
– Niekada gyvenime dėl ko nors nebuvau toks tikras kaip dabar, Kemrina.
Ir pradeda vaikščioti po kambarį.
– Seniai jaučiau… – jo žvilgsnis įdėmus, susikaupęs, – tuštumą… na, tai nebuvo visiška tuštuma, kažkas toje ertmėje buvo, bet ne tai, ko man reikėjo. Kažkas ten nepritapo. Kurį laiką lankiau koledžą, bet vieną dieną susimąsčiau ir tariau sau: Endriau, kokio velnio tu čia triniesi? Ir tada supratau, kad koledžą lankau ne dėl to, kad pats to norėčiau, o dėl to, kad to iš manęs buvo tikimasi. Taip daro visi, net man nepažįstami žmonės, visa visuomenė. Vaikai užauga, įstoja į koledžus, susiranda darbą ir kasdien, diena iš dienos, iki pat gyvenimo pabaigos, kol pasensta ir numiršta, – vis mala tą patį šūdą. Panašiai kaip tu man pasakojai apie save ir savo buvusio vaikino planus. – Staigiai mosteli dešine ranka, lyg perskrosdamas kambario orą: – O juk daugelis net neišeina už savo gimtojo kiemo.
Endrius įnirtingai žingsniuoja po kambarį, stabteli tik tada, kai nori pabrėžti kokį svarbų žodį ar mintį. Į mane beveik nežiūri. Atrodo, visa tai kalba ne man, o sau, lyg jo galvą būtų užliejusi atsakymų, kurių ieškojo visą gyvenimą, lavina, ir kuriuos jis dabar bando suvokti visus iš karto, vienu metu.
– Aš niekada nejaučiau pasitenkinimo tuo, ką dariau…
Galiausiai pakelia akis į mane.
– O kai sutikau tave, regis, mano galvoje viskas apvirto aukštyn kojom, atsibudo ar kaip čia pasakius, nes… – vėl sustoja priešais mane, man norisi verkti, bet tvardausi, – nes iš karto supratau, kad pagaliau viskas atsistojo į savo vietas. Tarsi sutapo ir pritapo. Tu prie manęs pritapai.
Pasistiebusi ant pirštų galų pabučiuoju jam į lūpas. Noriu jam pasakyti daug gražių žodžių, bet esu perpildyta jausmų ir neišmanau, nuo ko pradėti.
– Turbūt irgi turiu paklausti tavęs to paties, – toliau kalba jis. – Ar tikrai nori tai daryti su manim?
Žiūriu į jį ir meiliai šypsausi akimis.
– Endriau, nereikia nė klausti, – atsakau jam. – Tikrai noriu!
Endrius su tokiu džiaugsmu man nusišypso, kad net sutvaska jo pasiutiškai patrauklios žalios akys.
– Vadinasi, oficialiai galima skelbti, – taria jis, – kad išvykstam rytoj. Banko sąskaitoj turiu dar šiek tiek pinigų, užteks kurį laiką pragyventi.
Šypsodamasi jam linkteliu ir patikinu:
– Aš banke irgi turiu pinigų, nors pati neuždirbau, dėl to leidau juos labai apdairiai, bet šiam tikslui išleisiu viską iki paskutinio cento, o kai jau nebebus ko…
– O kad mūsų pinigai iki galo neišsektų, – neleidžia jis man baigti, – uždarbiausime pakely, kaip tu ir minėjai. Galėsime koncertuoti klubuose, baruose, žemdirbių turguose, – tokia mintis jam kelia juoką, nors jis kalba visai rimtai. – Be to, galėtume padirbėti ir baruose, restoranuose, gaminti valgį, plauti indus ar aptarnauti klientus… nežinau, ką nors sugalvosim.
Atrodo, lyg tai būtų beprotiškas sapnas, bet mums jis nė motais. Mudu gyvenam šia akimirka.
– Taip, jau geriau imtis kokio nors darbo, kol pinigai visai neišseko, – pritariu jam nurausdama. – Nenorėčiau paskui stovėti su ištiesta ranka, miegoti prie šiukšliadėžių ar stoviniuoti gatvėje su lentele – „Galiu dirbti už valgį ir pastogę“.
Endrius juokdamasis spusteli man pečius.
– Na jau ne, iki tokio lygio tikrai nenusirisime. Turėsime visąlaik dirbti, bet neužsisėdėti vienoje vietoje ir nepaskęsti rutinoje.
Žiūriu jam į akis, paskui apsiveju rankomis jam kaklą ir aistringai pabučiuoju.
Endrius čiumpa raktelius.
– Varom, – kviečia jis atlošęs galvą ir tiesdamas man ranką. Aš ją paimu. – Pirmiausia tai, kas svarbiausia: turiu pamatyti savo mašinytę. Ji turbūt manęs labai pasiilgo!
Pornografiniai žurnalai ir automobilis, į kurį kreipiamasi kaip į moterį!
Be žado palinguoju galvą ir juokdamasi leidžiuosi nutempiama prie durų. Pasičiumpu nuo grindų rankinę ir mudu neriam į lauką.
35
Pirmiausia užsukam ten, kur Endrius paliko savo senučiukę 1969-ųjų „Camaro“, ir čia aš pamatau pirmąjį tikrą stereotipinį teksasietį, besisukinėjantį po garažą, kuriame, akivaizdu, yra dirbęs ir pats Endrius.
– Žinai, aš gi tave atleidau, ar ne? – išėjęs mūsų pasitikti prabyla aukštas vyras su kaubojiška skrybėle ir juodais kaubojiškais batais. Prieš tai jis stovėjo atviram prieangy ir kalbėjosi su kitu vyru, veikiausiai mechaniku.
Ištiesęs Endriui ranką jis trukteli jį į save ir vyriškai apkabina, patapšnoja per nugarą.
– Žinau, žinau, – atšauna jam Endrius ir taip pat paplekši. – Tiesiog turėjau svarbesnių reikalų.