– Ešeri? – mano balsas trūkinėja nuo ašarų.
Nė nedvejodama šoku nuo kėdės ir puolu jam į glėbį. Jis tvirtai mane apkabina.
– Būk geras, pasakyk, kas čia vyksta? – klausiu, o iš akių vėl ima plūsti ašaros. – Kas Endriui?
Ešeris paima man už rankos ir nuvedęs prie kėdės pasodina, pats atsisėda šalia. Rankose gniaužau rankinuką, kad turėčiau kuo užsiimti.
Ešeris toks panašus į Endrių, kad man net širdį suspaudžia.
Droviai man šypsosi.
– Dabar jau viskas gerai, – sako jis ir nuo tų kelių žodžių mano kūną užlieja energijos antplūdis. – Bet ilgai tai gali netrukti.
Lygiai taip pat greitai tas energijos antplūdis apleidžia mano kūną, tarsi numarindamas širdį, sielą ir mažulytę viltį, kurią vis dar puoselėjau nuo tos akimirkos, kai taip atsitiko. Ką čia Ešeris paisto? Ką jis nori man pasakyti?
Krūtinę sudrebina rauda.
– Ką tai reiškia? – vos įstengiu išlementi.
Jis ramiai įkvepia.
– Prieš aštuonis mėnesius, – lėtai pradeda pasakoti, – mano broliui buvo diagnozuotas smegenų auglys…
Mano širdis sustoja. Kvėpavimas nutrūksta.
Rankinukas žnekteli ant grindų, iš jo pažyra daiktai, bet aš neturiu jėgų pasilenkti jų surinkti. Negaliu net piršto pajudinti.
Jaučiu, kaip Ešeris paima man už rankos.
– Kadangi mūsų tėvas pasiligojo, Endrius griežtai atsisakė darytis tyrimus. Tą pačią savaitę, kai sukrito tėvas, jis turėjo eiti pas daktarą Mastersą, bet nenuėjo. Mama su kitu broliu, Eidanu, darė viską, kad tik jis nueitų. Kiek žinau, jis lyg ir jau buvo pažadėjęs nueiti, bet to nepadarė, nes tėvo sveikata pablogėjo.
– Ne… – beviltiškai imu purtyti galvą, nes negaliu patikėti tuo, ką jis man pasakoja. – Ne… – Man norisi užsikimšti ausis ir nieko negirdėti.
– Štai dėl ko Endrius su Eidanu nuolat kimba viens kitam į gerkles, – toliau pasakoja Ešeris. – Eidanas norėjo, kad jis išsitirtų, o Endrius – užsispyręs kaip ožys – kaip įmanydamas Eidanui priešinosi.
Įrėmusi žvilgsnį į sieną sakau jam:
– Štai dėl ko jis nenorėjo lankyti ligoninėje tėvo…
Tai suvokus man atima žadą.
– Taip, – tyliai pritaria man Ešeris. – Kaip tik dėl to ir į laidotuves neatėjo.
Atsisuku į Ašerį ir, įrėmusi į jį atkaklų žvilgsnį, pirštais baksnodama per lūpas bandau spėti:
– Jis bijo. Jis bijo, kad ir jam taip atsitiks. Jis bijo, kad jo auglys neoperuojamas.
– Taip.
Strykteliu nuo kėdės, po kojomis trekšteli lūpų dažų dangtelis.
– O jeigu jis nepiktybinis? – karštligiškai bandau spėlioti. – Dabar jis ligoninėj ir daktarai gali atlikti jam tai, kas būtina. – Pasisuku prie išėjimo. – Aš priversiu jį pasidaryti tyrimus. Aš jį priversiu! Jis manęs paklausys!
Ešeris sugriebia man už rankos. Atsisuku į jį.
– Anot daktarų, šansai išgyventi labai menki, Kemrina.
Aš tuoj apsivemsiu. Skruostus degina viena po kitos pradėjusios riedėti ašaros. Rankos pasiutiškai dreba. Aš visa tirtu kaip epušės lapas!
Ešeris tyliai priduria:
– Jis per ilgai delsė.
Rankomis užsidengiu veidą ir pratrūkstu raudoti, kūnas nevalingai trūkčioja nuo ašarų. Pajuntu Ešerio rankas, jis tvirtai mane apkabina.
– Jis nori su tavim pasimatyti.
Tai išgirdusi kilsteliu galvą.
– Jau nuvežė jį į palatą. Nuvesiu tave pas jį. Luktelk dar kelias minutes, kol išeis mama, ir aš nuvesiu tave pas jį.
Nieko jam neatsakau. Stoviu netekusi amo… mirštančiu vidumi, kenčianti nenusakomą skausmą.
Ešeris žvilgteli į mane, norėdamas įsitikinti, ar gerai jį supratau, ir atsargiai taria:
– Tuoj ateisiu tavęs. Palauk čia.
Ešeris išeina, o aš, kad nepargriūčiau, stveriu už artimiausios kėdės atlošo ir atsisėdu. Nieko nematau, ašaros degina man akis, upeliais liejasi per skruostus. Krūtinę taip skauda, kad, rodos, kažkas perrėžė pusiau ir išlupo iš jos širdį.
Nežinau, ar įstengsiu į jį pažiūrėti, ar atlaikys mano širdis.
Kodėl jis taip elgėsi?
Kodėl taip atsitiko?
Kad visai neišsikraustyčiau iš proto, neiškrėsčiau kokios kvailystės, nepradėčiau ko nors daužyti ar žalotis, krentu ant kelių prie savo rankinuko. Net nepastebėjau, kada Ešeris surinko mano daiktus, sudėjo į rankinuką ir pakabino jį ant kėdės atlošo. Susirandu telefoną ir paskambinu Natali.
– Klausau.
– Natali, m-man reikia tavo paslaugos.
– Kem, tu verki?
– Natali, būk gera, išklausyk.
– Gerai, klausau. Kas atsitiko?
– Tu mano geriausia draugė, – tariu jai. – Noriu, kad atlėktum į Galvestoną. Kuo skubiausiai. Ar galėsi? Man tavęs reikia. Labai prašau.
– Dieve mano, Kemrina, kas, po perkūnais, daros? Kas atsitiko? Kas tau?
– Man nieko neatsitiko, bet labai reikia, kad atvažiuotum. Man reikia artimo žmogaus, o toks esi tik tu. Mama manęs nesu… Natali, labai prašau!
– Gerai, gerai, – stipriai susijaudinusi pažada Natali. – Išskrendu artimiausiu reisu. Lauk manęs. Ir turėk prie savęs telefoną.
Bejėgiškai nuleidžiu ranką, saujoj spausdama mobilųjį, ištisą amžinybę spoksau į sieną, kol Ešerio balsas pažadina iš sustingimo. Pakeliu į jį akis. Jis eina prie manęs ir ištiesia ranką, nes supranta, kad viena nepaeisiu. Kojos linksta, tarsi žengčiau pirmąsyk atsistojusi su protezais. Ešeris tvirtai suima mano ranką. Abu einam į šviesų koridorių ir patraukiam prie liftų.
– Man reikia nusiraminti, – garsiai tariu veikiau pati sau nei Ešeriui. Ištraukiu iš jo delno ranką, nusišluostau veidą, pirštais perbraukiu plaukus, pasilyginu viršugalvį. – Negaliu pasirodyti jam ištikta isterijos. To dar trūko, kad jis pultų mane guosti ir raminti.
Ešeris tyli, nieko nesako. Nežiūriu į jį. Matau mūsų atspindžius ant lifto durų, iškreiptus ir bespalvius. Liftas pakyla du aukštus ir sustoja. Atsidaro durys. Stoviu, bijau žengti į koridorių, bet paskui giliai įkvepiu ir darsyk nusišluostau akis.
Einam koridorium iki jo vidurio prie didelių medinių durų, truputį pravirų. Ešeris atidaro jas plačiau, o aš stoviu ir žiūriu į grindis, į nematomą ribą, skiriančią mane čia, koridoriuje, nuo palatoje gulinčio Endriaus. Man velniškai baisu ją peržengti. Man atrodo, kad peržengusi tą ribą susidursiu su tikrąja realybe ir kelio atgal jau nebebus. Kietai užmerkiu akis, pamėginu nuryti ašaras, kelissyk giliai įkvepiu, rankose spausdama rankinuką.
Atmerkiu akis ir pamatau palatos tarpdury stovinčią Endriaus mamą.
Jos mielą veidą niaukia sunkūs išgyvenimai, lygiai kaip ir mano. Plaukai susitaršę. Akys užverktos. Bet ji įstengia meiliai nusišypsoti ir švelniai uždėjusi man ant peties ranką taria:
– Džiaugiuosi, kad atėjai, Kemrina.
Ir išeina iš palatos, įsikibusi į parankę Ešeriui.
Palydžiu akimis nueinančius koridoriumi, tačiau jų siluetai susilieja, mirguliuoja.
Pažvelgiu į palatą iš tarpdurio ir matau lovos, kurioje guli Endrius, galą.
Įžengiu į vidų.
– Prieik, mažule, – pamatęs mane sako Endrius.
Iš pradžių sustingstu kaip žaibo nutrenkta, bet kai pažvelgiu į jo akis, tas nepamirštamas, kerinčias žalias akis, paleidžiu iš rankų rankinuką ir puolu prie jo lovos.
38
Kone visu kūnu užvirstu ant Endriaus ir paskęstu jo glėbyje. Jis laiko mane apkabinęs tvirtai, bet ne taip tvirtai, kaip norėčiau. Noriu, kad suspaustų smarkiai smarkiai ir nebepaleistų, laikytų prie savęs. Bet jis dar per silpnas. Jaučiu, kad tai, ką dabar jis daro, labai sekina jo jėgas.
Endrius suima delnais mano veidą, nubraukia nuo akių plaukus ir nubučiuoja ašaras, kurių taip stropiai stengiausi neparodyti, kad jam nereikėtų be reikalo dėl manęs eikvoti jėgų. Tačiau širdžiai juk neįsakysi. Ji visad elgiasi taip, kaip liepia jausmai, juolab tuomet, kai kalbama apie mirtį.