- ... aš visada jaučiau, pone Puaro, ir mano vyras, aišku, man pritaria, kad fotografavimas dirgina žmogų. Nebent esi fotografuojamas tarp draugų. O tas ponas Blatas yra visiškai nejautrus. Tiesiai prieina prie tavęs, šnekina, fotografuoja. Tai, kaip neseniai sakiau savo vyrui, rodo prastą jo išsiauklėjimą. Ar ne taip aš tau ką tik sakiau, Oudeli?
-Taip, brangioji.
- Kad ir toji grupinė nuotrauka, kurią jis padarė paplūdimyje. Argi neprivalėjo pirmiausiai paprašyti leidimo? Mes visi sėdėjom, o panelė Bruster kaip tik sumanė atsistoti ir, aišku, ji fotografijoje išėjo labai kvaila poza.
- Tikrai kvaila poza, - šyptelėjęs pritarė ponas Gardneris.
- Ir tas ponas Blatas dalina šias nuotraukas visiems, kas pakliuvo, nieko neatsiklausdamas. Pastebėjau, kad ir jūs, pone Puaro, gavote tokią nuotrauką. Tiesa?
- Taip, - pritariamai linktelėjo garsusis detektyvas.
- Aš labai vertinu šią grupinę nuotrauką.
- Atkreipkit dėmesį, - kalbėjo toliau ponia Gardner,
- kaip jis šiandien elgiasi! Rėkauja, visur vulgariai kišasi. Mane tiesiog šiurpas ima. Reikėjo, pone Puaro, palikti jį viešbutyje.
Erkiulis Puaro tik skėstelėjo rankomis.
- Deja, ponia, tai būtų neapsakomai sunku.
- Visiškai su jumis sutinku. Tas tipas visur lenda nekviestas. Jis visai neturi takto.
Iš tuo metu pasigirdusių šūksnių buvo galima spręsti, kad įėjimas į Elfų grotą rastas. Netrukus visa kompanija, Erkiuliui Puaro vadovaujant, vėl leidosi į kelią link vietos, kur būtų galima palikti automobilius ir takeliu per viržynus išeiti į nuostabią aikštelę prie upeliuko.
Siaurutis medinis lieptelis buvo permestas virš sraunaus upelio. Erkiulis Puaro ir ponas Gardneris sunkiai įkalbėjo ponią Gardner įveikti šią kliūtį, už kurios vėrėsi žavi viržiais apaugusi aikštelė, be jokių dygių ar spygliuotų augalų. Atlikusi žygdarbį, ponia Gardner tuoj pat atsisėdo ir ėmė pasakoti apie savo išgyvenimus šios perkėlos metu. Staiga pasigirdo negarsus šūktelėjimas. Visi jau buvo lengvai įveikę lieptelį, tik panelė Bruster stovėjo pusiaukelėje užsimerkusi ir lengvai svyruodama, kol į pagalbą atskubėję Erkiulis Puaro ir Patrikas Redfernas ją išgelbėjo.
- Dėkoju dėkoju. Atleiskit, - kartojo kiek pyktelėjusi pati ant savęs ir susigėdusi Emilė Bruster. - Man visada sukasi galva, kai einu virš sraunaus vandens. Kvaila, kaip kvaila!
Užkandžiai buvo išdėlioti ir prasidėjo piknikas. Visi išvykos dalyviai širdies gilumoje stebėjosi, kad šis aplinkos pakeitimas buvo toks smagus. Visi kuriam laikui ištrūko iš netikrumo ir baimės atmosferos. Čia, prie čiurlenančio vandens, ore sklandant švelniam durpių dirvos dvelksmui, tarp šiltų paparčių ir viržių spalvų, nemalonus žmogžudysčių, policijos apklausų, miglotų įtarimų pasaulis kažkur išnyko, ištirpo, tarsi niekada nebūtų egzistavęs. Net ponas Blatas pamiršo kompanijos sielos vaidmenį. Paprieš-piečiavęs jis užsnūdo nuošalėje, o iš tolo atsklindantis jo knarkimas liudijo apie palaimingą užmarštį.
Pradėję krautis į krepšius daiktus, patenkinti pikniko dalyviai ėmė dėkoti Erkiuliui Puaro už tokį puikų sumanymą.
Saulė jau leidosi, kai vingiuotais takeliais jie grįžo į Lederkomb Bėjų ir nuo aukščiausios kalvos išvydo Kontrabandininkų salą su baltutėliu viešbučio pastatu. Vaizdas buvo kupinas nesudrumsčiamos rimties ir žavesio.
Nekalbi kaip niekada ponia Gardner atsiduso ir tarė:
- Iš visos širdies dėkoju jums, pone Puaro. Dabar esu visai nurimusi. Buvo tiesiog nuostabu.
II
Majoras Beris išėjo pasveikinti parvykusių.
- Sveiki! - šūktelėjo jis. - Ar piknikas pavyko?
- Tikrai pavyko, - atsakė ponia Gardner. - Viržynai buvo neapsakomai gražūs. Tokie angliški ir senoviški. Oras puikus, teikiantis stiprybės. Tikrai turėtumėt gėdytis, kad aptingote ir pratūnojote viešbutyje.
- Aš jau per senas, - sukikeno majoras Beris, - kad sėdėčiau pelkėj ant kupsto ir kramtyčiau sumuštinį.
Iš viešbučio išbėgo uždususi kambarinė. Ji kiek padvejojo, o tada greitai priėjo prie Kristinos Redfern. Erkiulis Puaro atpažino, kad tai Gledė Narakot. Ji skubiai ištarė trūkčiojančiu balsu:
- Atleiskit, ponia, bet aš jaudinuosi dėl jaunosios panelės... dėl panelės Maršai. Aš tik ką nunešiau jai į kambarį arbatos ir negalėjau pažadinti. Ji... taip keistai atrodo...
Kristina bejėgiškai apsidairė. Erkiulis Puaro kaipmat atsidūrė šalia. Paėmęs ją už parankės, jis tyliai ištarė:
- Eime greičiau.
Jie užkopė laiptais ir nuskubėjo koridoriumi į Lin-dos kambarį. Pakako vieno žvilgsnio suvokti, jog nutiko kažkas negero. Lindos veido spalva buvo labai keista, o kvėpavimas vos juntamas. Erkiulis Puaro užčiuopė pulsą ir tuo pat metu ant naktinio stalelio pastebėjo į lempą atremtą voką. Laiškas buvo adresuotas jam.
Į kambarį skubiai įėjo kapitonas Maršalas.
- Kas atsitiko? Kas atsitiko Lindai? - paklausė jis.
Išsigandusi Kristina Redfern sukūkčiojo. Erkiulis
Puaro pasitraukė nuo lovos.
- Kvieskit gydytoją! - šūktelėjo jis kapitonui Maršalui. - Ir kuo greičiau! Tačiau bijau... labai bijau... kad gali būti per vėlu.
Jis atplėšė voką ir perbėgo akimis kelias eilutes, parašytas mokinišku Lindos braižu:
"Manau, kad taip bus geriausia. Paprašykit tėvo, kad pasistengtų man atleisti. Aš nužudžiau Arleną. Maniau, kad būsiu patenkinta, bet taip nėra. Dėl visko labai gailiuosi. ”
Visi susirinko viešbučio hole - Maršalas, Redfernai, Rozamunda Danli, Erkiulis Puaro. Sėdėjo tylėdami ir laukė. Atsidarė durys, ir įšėjo gydytojas Nizdenas.
- Padarėm viską, ką galėjom, - trumpai pranešė jis. - Gal mergaitė ir išsikapstys, bet vilties maža. - Jis nutilo.
Kapitono Maršalo veidas tarsi sustingo ir mėlynos akys tarsi suledėjo.
- Iš kur ji tai gavo? - paklausė jis.
Gydytojas Nizdenas pravėrė duris ir mostelėjo. Įėjo užsiverkusi kambarinė.
- Prašom dar kartą papasakoti, ką matėt, - paprašė gydytojas.
- Niekada nebūčiau pamaniusi... - šniurkščiodama pradėjo kambarinė. - Niekada nebūčiau pamaniusi, kad atsitiks kas nors bloga. Nors jaunoji panelė keistai elgėsi... -Nekantrus gydytojo gestas tarsi pažadino ją. - Ji buvo svetimam kambaryje. Jūsų, ponia Redfern, kambaryje. Nuo lentynėlės, virš praustuvės, ji paėmė buteliuką. Ji krūptelėjo man įėjus, ir aš nustebau, kad ji ima kažką svetimame kambaryje, bet pamaniau, kad jūs jai leidot. Ji tik pasakė: “Radau, ko man reikia” ir išėjo.
- Ten buvo mano migdomieji, - vos girdimai sušnabždėjo Kristina.
- Kaip ji apie juos sužinojo? - šiurkštokai paklausė gydytojas Nizdenas.
- Aš buvau davusi jai vieną tabletę po to įvykio. Ji pasiskundė, kad negali užmigti. Dar prisimenu, kad paklausė, ar vienos užteks. Aš atsakiau, kad tikrai, nes tai stiprūs vaistai. Dar perspėjau, kad niekada negertų daugiau kaip dviejų tablečių vienu kartu.
- Taip, - palingavo galvą gydytojas. - Ji veikė apgalvotai. Išgėrė iš karto šešias.
- O Dieve! - sušuko Kristina Redfern. - Tai aš kalta. Reikėjo laikyti jas užrakinus.
- Tikrai būtų buvę geriau, ponia Redfern, - pritarė gydytojas.
- Ji miršta, - desperatiškai ištarė Kristina. - Ir dėl mano kaltės!
- Niekas jūsų nekaltina, - ištarė Kenetas Maršalas. - Linda žinojo, ką daro. Ir gal... tai geriausia išeitis...
Jis dar kartą pažvelgė į rankoje laikomą suglamžytą lapelį, kurį jam buvo tyliai padavęs Erkiulis Puaro.
- Netikiu! - sušuko Rozamunda Danli. - Netikiu, kad Linda ją nužudė! Tai neįmanoma! Viskas rodo priešingai!
- Taip, - karštai pritarė jai Kristina Redfern. - Linda negalėjo to padaryti. Tikriausiai ji visa tai įsivaizdavo dėl nervinio išsekimo.