Šita perspektyva Redferno negąsdino, kadangi jis ramiausiai ketino tinkamu metu atsikratyti Arlena, kaip jau buvo atsikratęs, tai yra nužudęs vieną moterį, kurią prieš tai vedė, pasivadinęs Edvardu Koriganu, ir kurią privertė apsidrausti gyvybę didele pinigų suma.
Vykdant šį planą jam padėjo ir jį palaikė jauna moteris. Ji dėjosi jo žmona, ir prie jos Patrikas Redfernas išties buvo prisirišęs. Ji visiškai skyrėsi nuo aukos: buvo šalta, rami, susitvardanti, be galo jam atsidavusi ir neprilygstama aktorė. Nuo pat atvykimo Kristina Redfern vaidino “vargšės, mažytės žmonelės” vaidmenį. Apsimetinėjo trapia, bejėge, labiau dvasinga, o ne sportiška. Prisiminkime, kaip kruopščiai - detalė po detalės - ji kūrė šį įvaizdį. Ji jautri saulei, - todėl jos oda balta. Jai galva sukasi nuo aukščio, ir kaip mat pateikiama istorija apie tai, kaip ji nenulipo vidiniais Milano katedros laiptais. Visą laiką pabrėžiamas trapumas ir subtilumas sukūrė “mažos moterytės” įspūdį, ir taip ją apibūdindavo visi. O iš tiesų ji buvo tokia pat aukšta, kaip Arlena Maršai, tik smulkių plaštakų ir pėdų. Ji minėjo buvusi mokytoja, ir tai kėlė asociacijas su knyginėmis žiniomis, o ne fiziniu miklumu ir ištverme. Ji iš tiesų kadaise dirbo mokykloje, bet buvo fizinio lavinimo mokytoja ir labai stipri jauna moteris, galinti užsiropšti į kalną kaip katė ir bėgioti kaip sprinterė.
Nusikaltimas buvo tobulai apgalvotas, o laikas gerai apskaičiuotas. Kaip jau minėjau anksčiau, tai buvo nepaprastai sklandžiai įvykdytas nusikaltimas, o laiko apskaičiavimas atliktas tiesiog genialiai.
Iš pradžių buvo suvaidintos parengtinės scenos. Pavyduliaujančios žmonos ir jos vyro dialogas buvo atliktas ant Saulėtojo kyšulio, kai aš sėdėjau gretimoje įduboje, o Redfernai apie tai puikiai žinojo. Kitą sceną Kristina suvaidino su manim. Mane tada apėmė neaiškus jausmas, kad jau esu visa tai skaitęs kažkokioje knygoje. Visa istorija man pasirodė netikra. Aš neklydau: ji ir nebuvo tikra.
Atėjo nusikaltimo diena. Oras buvo nuostabus, ir tai turėjo didelės svarbos. Labai anksti Redfernas išsmuko pro duris, vedančias iš koridoriaus į terasą. Jis nebijojo, kad kas nors pastebės, jog durys atrakintos iš vidaus, nes kiekvienas galėjo išsirengti į ankstyvas maudynes. Po maudymosi chalatu jis paslėpė žalią skrybėlaitę, tikslią kopiją tos, kurią dažniausiai nešiojo Arlena. Jis perėjo salą, nusileido kopėčiomis ir paslėpė ją sutartoje vietoje tarp uolų. Tai pirma dalis.
Iš vakaro Patrikas Redfernas paskyrė Arlenai pasimatymą. Arlena šiek tiek baiminosi vyro, todėl norėjo, kad pasimatymas būtų slaptas. Jie sutarė susitikti Elfų įlankoje, kadangi iki pusiaudienio niekas nesilankydavo tame paplūdimyje. Patrikas turėjo nežymiai dingti ir prisijungti prie jos. Išgirdusi ką nors lipant kopėčiomis arba pamačiusi atplaukiant valtį, Arlena turėjo pasislėpti Elfų grotoje, - kurios paslaptį Patrikas jai atskleidė, - ir palaukti, kol pakrantė ištuštės. Tai antra dalis.
Tuo metu, manydama, kad Linda maudosi jūroje, į jos kambarį įėjo Kristina. Ji norėjo persukti Lindos laikrodžio rodykles dvidešimt minučių į priekį. Žinoma, buvo šiek tiek rizikos, kad mergaitė pastebės laiko skirtumą, tačiau tai didelės reikšmės neturėjo. Kristinai alibi turėjo užtikrinti jos mažos plaštakos, kuriomis fiziškai nebūtų įmanoma atlikti šio nusikaltimo. Vis dėlto papildomas alibi buvo pageidautinas. Lindos kambaryje Kristina pastebėjo knygą apie juodąją magiją ir burtus, atverstą tam tikroje vietoje. Ji perskaitė pakankamai ir iš karto suvokė, ką Linda yra sumaniusi, kai ši grįžo su žvakių ryšulėliu. Tai buvo postūmis naujai mikliai kombinacijai. Iš pradžių nusikaltėlių pora ketino nukreipti įtarimą į kapitoną Maršalą: štai kodėl pypkės nuolauža rasta buvo Elfų įlankoje, prie pat kopėčių.
Lindai grįžus, Kristina lengvai ją įkalbėjo eiti kartu į Žuvėdrų įlanką. Pakui ji grįžo į savo kambarį ir išsitepė bronzinės spalvos įdegimą imituojančiu skysčiu iš buteliuko, laikomo rakinamame lagaminėlyje. Tada švystelėjo tuščią buteliuką pro langą ir vos nepataikė į besimaudančią Emilę Bruster. Taip sėkmingai pasibaigia trečia dalis.
Tada Kristina apsivelka baltą maudymosi kostiumą, o ant viršaus - vasarinę pižamą ilgomis plačiomis rankovėmis, kad nesimatytų ką tik bronzinėmis tapusių rankų ir kojų. Penkiolika po dešimtos Arlena Maršai išskuba į pasimatymą. Po poros minučių į paplūdimį išeina Patrikas Redfernas. Jis labai susijaudinęs, nustebęs, sudirgęs, ir visiems tai demonstruoja. Tuo metu Kristina lengvai įvykdo savo užduotį. Ji laiko paslėpusi savo laikrodį po rankove ir dvidešimt penkios po vienuolikos pasiteirauja laiko. Pažvelgusi į laikrodį, Linda atsako, kad jau be penkiolikos dvylika. Paskui ji eina prie vandens, o Kristina susideda piešimo reikmenis. Vos tik mergaitė nusigręžia, Kristina persuka jos - prieš maudymąsi nusiimto - laikrodžio rodykles. Tada kaip žaibas lekia uolų takeliu, įveikia salos viršukalnę ir dumia prie kopėčių. Ten labai greitai nusivelka pižamą, kartu su piešimo reikmenimis paslepia už akmens ir, kaip tikra sportininkė, lengvai nusileidžia kopėčiomis.
Arlena tuo metu paplūdimyje laukia ir stebisi, kodėl taip ilgai nėra Patriko. Staiga ji kažką pamato arba išgirsta leidžiantis kopėčiomis. Ji geriau įsižiūri ir išvysta labiausiai nepageidaujamą būtybę: žmoną! Ji nuskuba pakrante ir pasislepia Elfų grotoje.
Kristina pasiima iš slaptavietės žalią skrybėlaitę, užkiša rudas dirbtines garbanas ir atsigula ant smėlio, kaklą ir veidą pridengusi skrybėlaite ir garbanomis. Laikas apskaičiuotas puikiai. Po kelių minučių valtis su Patriku Red-fernu ir Emile Bruster apiplaukia kyšulį. Reikia nepamiršti, kad Patrikas, pasilenkė apžiūrėti kūno, Patrikas buvo sukrėstas, palaužtas, įstumtas į neviltį, išvydęs nužudytą savo mylimąją! Liudytojas buvo labai apgalvotai parinktas. Patrikas žinojo, kad panelei Bruster svaigsta galva, ir ji nė nebandys lipti kopėčiomis. Policijos kviesti plauks valtimi. Jis puikiai suvokė, kad bus visiškai natūralu, kad prie “kūno” liks jis, kadangi “netoliese dar gali slapstytis žudikas”. Kas toliau? Panelė Bruster plaukia valtimi kviesti policijos. Vos valtis dingsta už uolėto kyšulio, Kristina pašoka, sukarpo atsineštomis žirklutėmis žalią kartoninę skrybėlaitę, paslepia likučius už maudymosi kostiumėlio, žaibiškai užlipa kopėčiomis, apsivelka vasarinę pižamą ir parbėga į viešbutį. Jai dar pakanka laiko skubiai išsimaudyti, kad nusiplautų bronzinį įdegimą ir, apsivilkus teniso kostiumėlį, išeiti į kortą. Beje, ji padaro dar vieną dalyką. Lindos kambario židinyje ji sudegina sukarpytą žalią skrybėlaitę ir dirbtinius plaukus, ten pat užmeta kalendoriaus lapelį, kad atrodytų, jog buvo deginamas kalendorius, o ne skrybėlaitė. Jos įtarimas pasitvirtino, Linda užsiiminėjo magija. Apie tai bylojo vaško gabalas ir segtukas.
Visa tai sutvarkiusi, Kristina pagaliau skuba į teniso kortą. Nors ateina paskutinė, niekas nepastebi nei sutrikimo, nei susijaudinimo.
O tuo metu Patrikas eina link grotos. Arlena nieko nematė ir mažai ką girdėjo... Atplaukė valtis. Paskui pasigirdo balsai, bet ji buvo rami ir saugiai pasislėpusi. Pagaliau ją šaukia Patrikas: “Nieko nebėra, brangioj i !”Arlena išeina iš grotos, o jo pirštai sugniaužia jos gerklę. Taip baigia gyvenimą vargšė kvailutė Arlena Maršai... gražioji Arlena.
Garsusis detektyvas nutilo.
Valandėlę tvyrojo tyla. Niekas nesujudėjo. Pirmoji, kiek virpančiu balsu, prabilo Rozamunda Danli:
- Jūs pasakojot labai vaizdingai. Bet tai tik viena istorijos pusė. Mes dar nesužinojom, kaip jūs, pone Puaro, prisikasėt iki tiesos.