- Kaip jau kartą esu jums sakęs, - ėmė pasakoti toliau Erkiulis Puaro, - esu pratęs samprotauti kuo paprasčiau. Iš pat pradžių man atrodė, kad nužudė Arleną Maršai žmogus, labiausiai panašus į tą, kuris galėjo nužudyti. O tokia asmenybė kaip tik ir buvo Patrikas Redfernas. Jis priklausė tai vyrų rūšiai, kuri išnaudoja Arlenos tipo moteris. Jis priklausė žudikams, vyrams, kurie ne tik išvilioja moters pinigus, bet dar ir perrėžia jai gerklę. Su kuo ketino Arlena Maršai susitikti tą rytą? Jos veido išraiška, šypsena, elgesys, žodžiai, kuriais į mane kreipėsi, - viskas liudijo, kad tai Patrikas Redfernas. Todėl visai natūralu, kad Patrikas Redfernas ir tapo jos žudiku.
Tačiau iš karto, - kaip jau minėjau, - atsirado daugybė neatitikimų. Patrikas Redfernas negalėjo nužudyti Arlenos Maršai, nes iš pradžių buvo paplūdimyje, o paskui, iki pat atrandant kūną, valtyje su panele Bruster. Todėl mes ėmėm ieškoti kito sprendimo. Jų buvo ne vienas. Arleną galėjo nužudyti jos vyras, talkininkaujant panelei Danli. Abu melavo, ir tai buvo įtartina. Ji galėjo žūti, jei aptiko slaptus kontrabandininkų narkotikais pėdsakus. Ją galėjo nužudyti religinis maniakas ir net jos podukra. Paskutiniuoju metu ši versija ėmė atrodyti pati įtikinamiausia. Linda labai keistai elgėsi per policijos apklausą. Pašnekesy su ja man paaiškėjo, kad ją slegia kaltės jausmas.
- Ar jūs, pone Puaro, manot, kad Lindai galėjo pasirodyti, jog ji nužudė Arleną Maršai? - nepatikliai paklausė Rozamunda Danli.
- Taip, - linktelėjo Erkiulis Puaro. - Nepamirškit, kad ji dar vaikas. Paskaitinėjo knygelę apie magiją ir patikėjo tais kliedesiais. Ji nekentė Arlenos. Ji rūpestingai lipdė iš vaško figūrėlę, būrė virš jos, persmeigė širdį, ištirpdė ugnyje, - ir tą pačią dieną Arlena mirei Vyresni ir protingesni už Lindą žmonės aistringai tikėjo tokių burtų galia. Todėl ir Linda patikėjo, kad piktų kerų pagalba nužudė savo pamotę.
- Vargšė mergaitė! - sušuko Rozamunda Danli. - O aš pamaniau... aš įsivaizdavau visai ką kitą... kad ji žino, kažką, kas... - nejaukiai pasijutusi, Rozamunda nutilo.
- Aš žinau, ką jūs pamanėt, - tarė Erkiulis Puaro. -Tiesą sakant, jūsų elgesys dar labiau įbaugino Lindą. Ji nusprendė, kad jos veiksmai - Arlenos Maršai mirties priežastis, o jūs apie tai žinote. Kristina Redfern irgi atliko savo juodą darbą. Ji parodė mergaitei migdomąsias tabletes, įteigdama mintį apie greitą ir neskausmingą kaltės išpirkimą. Jūs suprantat? Kapitonui Maršalui įrodžius savo alibi, būtinai reikėjo pakišti naują įtariamąjį. Nei Kristina Redfern, nei jos vyras nežinojo apie narkotikų kontrabandininkus. Todėl nutarė padaryti Lindą atpirkimo ožiu.
- Kaip velniškai žiauru! - sušuko Rozamunda Danli.
- Tikrai, - pritarė Erkiulis Puaro. - Šaltakraujė ir žiauri moteris. Aš pakliuvau į labai keblią padėtį. Ar Linda pasitenkino naiviais vaikiškais burtais, ar neapykanta ją pastūmėjo toliau, iki tikro nusikaltimo? Bandžiau įtikinti ją pasitikėti manimi ir išsipasakoti, bet nepavyko. Aš išgyvenau nemažai dvejonių. Policijos komisaras buvo labiau linkęs laikytis narkotikų versijos. Aš jos negalėjau priimti. Dar kartą atidžiai apmąsčiau visus faktus. Suprantat, atskirus, nesusijusius faktus tarsi dėlionėje reikėjo sudėti taip, kad susiklostytų sudėtingas, bet harmoningas vaizdelis. Elfų įlankoje rastos žirklutės, pro langą išmestas buteliukas, maudymasis vonioje, dėl kurio niekas nenorėjo prisipažinti. Tai iš pirmo žvilgsnio smulkūs faktai. Tačiau kodėl niekas nenorėjo prisipažinti? Sekė išvada, kad jie tikrai reikšmingi. Prie bendro paveikslo nederėjo nei pavydus vyras, nei Linda, nei narkotikų prekeivių gauja. Ir vis dėlto jie privalėjo turėti prasmę. Tada aš grįžau prie pirmosios versijos - kad žudikas yra Patrikas Redfernas. Ar buvo rasta kokių nors įrodymų? Taip. Iš Arlenos Maršai banko sąskaitos dingo gana didelė pinigų suma. Kas gavo tuos pinigus? Nesunku suprasti, kad Patrikas Redfernas. Arlena Maršai priklausė toms moterims, kurios lengvai tapdavo gražaus jauno vyro, o ne šantažuotojo aukomis. Ji nebuvo labai atvira, bet saugoti paslapčių nemokėjo. Istorija su šantažistu man niekada neskambėjo įtikinamai. Tiesa, buvo nugirstas jų pašnekesys... Taip! Bet kas jį nugirdo? Patriko Redferno žmona. Tai buvo jos liudijimas, kurio nepatvirtino joks kitas parodymas. Kam buvo sugalvota ši pasaka? Atsakymas blykstelėjo it žaibas. Kad būtų paaiškinta, kodėl Arlenos Maršai sąskaitoje trūksta pinigų!
Kristina ir Patrikas Redfernai. Ši pora veikė kartu. Kristinai stigo fizinių jėgų ką nors pasmaugti. Taip pat psichinės savitvardos. Ne! Nusikaltimą turėjo atlikti Patrikas Redfernas... Bet tai neįmanoma! Patrikas turi alibi kiekvienai minutei tol, kol buvo rastas kūnas. Kūnas! Šis žodis pažadino mano galvoje kažkokias asociacijas. Paplūdimyje gulintys kūnai... Visi kūnai panašūs... Patrikas Redfernas ir Emilė Bruster nuplaukė į Elfų įlanką ir pamatė ten gulintį kūną. Kūną... bet gal tai buvo ne Arlenos, o kieno kito kūnas? Juk veidą slėpė žalia skrybėlaitė?
Tačiau lavonas buvo tik vienas - Arlenos. Bet ar prieš tai negalėjo ten gulėti gyvas kūnasl Kūnas to, kas tik apsimetė negyvu? Gal tai buvo pati Arlena, kurią Patrikas įkalbėjo iškrėsti pokštą? Ne... Tai būtų per daug rizikinga. Vadinasi, vis dėlto buvo kūnas? Kokia moteris galėjo padėti Patrikui Redfemui? Aišku, žmona. Tačiau Kristina trapi, jos labai balta oda. Bet... įdegį galima pasidaryti išsi-trynus skysčiu iš buteliuko... buteliuko...Štai ir dar vienas dėlionės fragmentas. Pro langą išmestas buteliukas. O po to, aišku, vonia prieš tenisą, kad būtų nuplautas išdavikiškas įdegimas... O žirklutės? Ir čia yra atsakymas. Juk reikėjo sukarpyti kiniškos skrybėlaitės dublikatą ir po to skubiai atsikratyti. Bet žirklutės? Jos liko paplūdimyje. Tik jas vienas skubėdami pamiršo žudikai.
O kur visą tą laiką buvo Arlena? į tai atsakyti visai nesunku. Arba Rozamunda Danli, arba Arlena Maršai buvo tą dieną Elfų grotoje, nes ten aiškiai jautėsi aromatas kvepalų, kuriais kvėpinosi abi šios moterys. Visiškai tvirtai buvo galima pasakyti, kad Rozamundos Danli čia nebuvo. Vadinasi, ten slapstėsi Arlena, laukdama, kol ištuštės paplūdimys.
Kai Emilė Bruster nuplaukė valtimi, kai paplūdimys ištuštėjo, Patrikas Redfernas galėjo niekieno netrukdomas įvykdyti nusikaltimą. Arlena Maršai mirė vėliau, negu be penkiolikos dvylika, tačiau medicininėje išvadoje svarbu buvo nustatyti anksčiausią galimą mirties laiką. Tai, kad Arlena jau buvo negyva be penkiolikos dvyliktą, ne gydytojas pranešė policijai, o jam taip buvo pasakyta.
Šiame tyrimo etape reikėjo išsiaiškinti dar du klausimus. Linda Maršai paliudijo Kristinos Redfern alibi. Bet jis rėmėsi tik pačios Lindos Maršai laikrodžiu. Reikėjo įrodyti, kad Kristina Redfern turėjo dvi progas persukti laikrodžio rodykles. Tai padaryti taip pat nebuvo sunku. Tą rytą Kristina buvo viena Lindos kambaryje. Be to, tai netiesiogiai paliudijo pati Linda, kai prisipažino maniusi, jog jau labai vėlu, bet holo laikrodis rodęs tik dvidešimt penkias minutes po dešimtos. Antra galimybė atsirado Žuvėdrų įlankos paplūdimyje, kai Linda nusigręžė ir nubėgo į jūrą maudytis.
Paskutinis klausimas buvo susijęs su kopėčiomis. Kristina Redfern anksčiau tvirtino, kad ji bijosi aukščio -jai svaigstanti galva. Tai buvo dar vienas apgalvotas melas.
Dabar aš turėjau visą mozaiką, kiekviena jos dalelė puikiai derėjo savo vietoje. Tačiau, deja, - jokių įrodymų. Viskas - vien mano apmąstymų rezultatas.
Tada man šovė į galvą dar viena išganinga mintis. Nusikaltimas buvo atliktas nepaprastai sklandžiai. Aš neabejojau, kad ateityje Patrikas Redfernas jį pakartos. Na, o kaip praeityje? Egzistavo menka galimybė, kad tai ne pirma jo žmogžudystė. O pasirinktas nužudymo būdas - pasmaugimas - atitiko žudiko prigimtį. Tai toks žmogaus tipas, kuriam ne tik svarbu pasipelnyti, bet ir patirti malonumą žudant. Jeigu tai ne pirmas nusikaltimas, galima buvo tvirtinti, kad Redfernas vėl jį pakartos. Todėl aš ir paprašiau inspektoriaus Kolgeito pristatyti man per pastaruosius kelerius metus pasmaugtų moterų sąrašą. Rezultatai mane pradžiugino. Pasmaugta Nelė Parsons, kurios lavonas buvo rastas miške, galėjo būti, bet galėjo ir nebūti Patriko Red-ferno auka. Gal sutapo tik vietos pasirinkimas? Tačiau išanalizavęs Alisos Korigan nužudymo aplinkybes, radau tiksliai tai, ko ieškojau. Metodas buvo tapatus. Žongliravi-mas laiku - žmogžudystė įvykdyta vėliau, negu manė liudytojai, bet ne vėliau, negu galėjo nustatyti gydytojas. Lavonas tariamai buvo rastas penkiolika po keturių, o vyro alibi garantuotas iki dvidešimt penkios po keturių.