Kaip iš tiesų viskas nutiko? Buvo nustatyta, kad Edvardas Koriganas atvyko į “Pain Ridžo” kavinę, nerado ten savo žmonos, tada išėjo, kurį laiką vaikštinėjo, po to grįžo. Iš tikrųjų jis nubėgo, kiek kojos įkerta, į netoliese esančią Cezario giraitę, kur .buvo paskyręs žmonai pasimatymą, pasmaugė ją ir grįžo į kavinę. Lavoną aptikusi ir apie nusikaltimą pranešusi turistė buvo jauna, nepriekaištingos reputacijos mokytoja, dėsčiusi fizinį lavinimą gerai žinomoje mergaičių mokykloje. Iš pirmo žvilgsnio jos niekas nesiejo su Edvardu Koriganu. Ji sukorė nemenką kelią, kad praneštų policijai apie žmogžudystę. Policijos gydytojas kūną apžiūrėjo tik be penkiolikos šešios. Kaip ir Arlenos Maršai atveju mirties laikas nesukėlė įtarimų.
Tada aš nutariau atlikti paskutinį bandymą. Privalėjau įsitikinti, kad Kristina Redfern melavo. Tam buvo surengta mūsų išvyka į Dartmurą. Tam, kas bijosi aukščio, sunku bus pereiti siauru liepteliu virš sraunaus vandens. Panelė Bruster, tikrai kenčianti nuo šios negalės, patyrė stiprų galvos svaigulį. O Kristina Redfern užsimiršo ir lengvai perbėgo lieptelį. Tai smulkmena, bet ji daug ką sako. Tas, kas sumelavo vieną kartą, gali meluoti ir daug kartų.. Tuo metu inspektorius Kolgeitas gavo atsakymą iš Sario grafystės policijos, kad grupinėje nuotraukoje atpažinti abu Redfernai. Tada aš pasinaudojau vieninteliu būdu, kuris, vyliausi, pasiseks. Pabandžiau užliūliuoti Patriko Red-ferno budrumą, o paskui taip staigiai jį puoliau, kad jis prarado savitvardą. Jis tikrai pametė galvą, išgirdęs, jog yra atpažintas kaip Edvardas Koriganas.
Erkiulis Puaro paglostė savo kaklą.
- Tai, ką aš dariau, buvo labai pavojinga, - oriai ištarė jis. - Bet aš nesigailiu. Man pavyko! Rizikuota buvo ne veltui.
Valandėlę visi tylėjo. Paskui ponia Gardner giliai atsiduso.
- Ak, pone Puaro, kaip buvo nuostabu su smulkmenom išgirsti, kaip jūs pasiekėte tokių rezultatų. Tiesiog kvapą gniaužė, lyg klausantis paskaitos apie kriminalistiką. Ne! Tai ir buvo paskaita apie kriminalistiką! Tik pamanykit! Ir mano siūlų kamuolėlis, ir mūsų pašnekesys apie saulėje besikaitinančius kūnus, viskas buvo susiję. Esu taip susijaudinusi, kad man stinga žodžių viską išreikšti, ir mano vyras, ponas Gardneris, jaučia tą patį. Ar tu jauti tą patį, Oudeli?
- Taip, brangioji, - klusniai pritarė ponas Gardneris.
- Ponas Gardneris irgi labai man padėjo, - tarė Erkiulis Puaro. - Kai man prireikė protingo vyro nuomonės apie ponią Maršai, aš kreipiausi į poną Gardnerį.
- Šit kaip! - nustebo ponia Gardner. - Ir ką tu pasakei, Oudeli?
Ponas Gardneris nervingai sukosėjo.
- Matai, brangioji, aš niekada, kaip tu pati supranti, daug apie ją negalvojau.
- Vyrai taip visada sako savo žmonoms, - pareiškė ponia Gardner. - Ir jeigu paklaustumėt manęs, aš pasakyčiau, kad net ponas Puaro buvo per švelnus, kalbėdamas apie ponią Maršai. Atlaidžiai vadino ją auka, ir panašiai. Visiškai aišku, kad ponia Maršai nebuvo kultūringa moteris, ir kadangi čia nėra pono Maršalo, aš galiu drąsiai pasakyti, kad man ji atrodė gan ribota asmenybė. Aš ne kartą sakiau tai savo vyrui, ponui Gardneriui. Tiesa, Oudeli?
- Taip, brangioji, - pritarė ponas Gardneris.
II
Linda Maršai ir Erkiulis Puaro sėdėjo ant kranto Žuvėdrų įlankoje. 1
- Aišku, aš labai džiaugiuosi, kad likau gyva, - pasakė Linda. - Bet matot, pone Puaro, aš vis dėlto ją nužudžiau. Juk to norėjau.
- Tai visiškai ne tas pat, - energingai užprotestavo Erkiulis Puaro. - Noras nužudyti ir pati žmogžudystė - labai skirtingi dalykai. Jeigu jūsų, Linda, kambaryje būtų buvusi ne vaško figūrėlė, o surišta ir bejėgė tavo pamotė, ir vietoj segtuko rankoje būtų buvęs durklas, jūs tikrai nebūtumėt įsmeigusi jo jai į širdį! Vidinis balsas būtų pasakęs “ne”. Kažkas panašaus buvo nutikę ir man. įsiutau aš ant kažkokio silpnapročio ir pamaniau: “Kaip aš jam spir-čiau!” Bet ėmiau ir įspyriau į stalo koją, o sau pasakiau: “Stalas - tai tas skystaprotis, ir aš jam įspyriau.” Po to pasijunti daug geriau, žinoma, jeigu per daug nenusimuši kojų pirštų. Be to, stalas dažniausiai lieka sveikas. Tačiau jeigu būtų pasipynęs tas skystaprotis, aš tikrai nebūčiau jam įspyręs. Lipdyti vaško figūrėlę ir badyti ją segtuku - pripažįstu, tai - kvaila ir vaikiška, bet savotiškai naudinga. Pyktis pereina į vaško figūrėlę. Suprantat, Linda? Segtuku ir ugnimi jūs sunaikinot ne savo pamotę, o savo neapykantą jai. Vėliau, dar nežinodama apie jos mirtį, jūs jautėtės*apsivaliusi, jums palengvėjo, pasijutot linksmesnė. Tiesa?
- Iš kur jūs visa tai žinote? - nustebo Linda. - Aš tikrai taip jaučiausi.
- Todėl prašom ateityje niekada nedaryti kvailysčių, - tvirtai pareiškė Erkiulis Puaro. - Ir nepradėti nekęsti kitos pamotės.
- Negi jūs manote, kad bus dar viena? - krūptelėjusi ištarė Linda. - A, jūs kalbat apie Rozamundą. Aš nesu prieš ją nusistačiusi. - Ji valandėlę padvejojo. - Rozamunda - nuovoki.
Vargu ar Erkiulis Puaro pats būtų parinkęs šį epitetą Rozamundai Danli, tačiau jis suvokė, kad Lindos lūpose jis skamba kaip pagyrimas.
III
- Rozamunda, ar tau buvo atėjusi į galvą beprotiška mintis, kad aš nužudžiau Arleną?
Rozamunda atrodė kiek susigėdusi.
- Tai buvo velniškai kvaila, - tarė ji.
- Tikrai kvaila.
- Bet, Kenai, tu užsidaręs kaip austrė. Aš niekada nesuvokiau, ką tu iš tiesų jauti Arlenai. Nežinojau, ar tu priimi ją tokią, kokia ji yra, ar tik paisai padorumo, ar aklai ja tiki. Todėl pamaniau, kad netikėtai sužinojęs apie jos neištikimybę, pajutai beprotišką pyktį. Jau buvau kai ką apie tave girdėjusi. Nors šiaip esi visada ramus, kartais gali būti ir bauginantis.
- Vadinasi, manei, kad stvėriau Arleną už gerklės ir laikiau, kol ji išleido paskutinį kvapą.
- Taip... taip... kažką panašaus įsivaizdavau. O ir tavo alibi man pasirodė visai nepatikimas. Tada ir ryžausi įsikišti ir prasimaniau tą idiotišką istoriją apie tai, kaip užsukau į tavo kambarį ir pamačiau tave dirbantį prie rašomosios mašinėlės. O kai išgirdau, kad ir tu mane matei... tada visai nustojau abejojusi, kad tu tai padarei. Be to, Linda labai keistai elgėsi.
Kenetas Maršalas giliai atsiduso.
- Tu nesupranti, kad aš tave pamačiau veidrodyje
tik todėl, kad norėjau... Matai, man tavo pasakaitė pasiro-
%
dė menkai įtikėtina.
Rozamunda išpūtė akis.
- Ką? Negi tu pamanei, kad aš nužudžiau tavo žmoną?
- Supranti, Rozamunda, aš... - sutrikęs ėmė murmėti Kenetas Maršalas. - Po šimts, ar nepameni, kaip vos nepribaigei to berniūkščio, kuris kankino šunį? Taip sugniaužei jam gerklę, kad atplėšt nebuvo įmanoma?
- Bet tai buvo seniai!
-Taip, žinau...
- O dėl ko, malonėkit pasakyti, - griežtai paklausė Rozamunda, - man reikėjo žudyti Arleną?
Kenetas Maršalas nudūrė akis ir dar neaiškiau kažką sumurmėjo.
- Kenai, tu puikybės bokštas! - sušuko Rozamunda. - Negi tu pamanei, kad aš nužudžiau Arleną iš gryno altruizmo, vien kad padėčiau tau? O gal... pamanei, kad ją nužudžiau, nes troškau užimti jos vietą.