- Ir vis dėlto aš tik nelaiminga sena pana! - sarkastiškai tarė Rozamunda Danli. - Bent šiuo metu taip jaučiuosi. Būčiau daug laimingesnė, jeigu visas mano turtas būtų du pensai, bet turėčiau kad ir nelabai draugingą paprastą vyrą ir mane suptų pulkas vaikučių. Ar ne tiesa, pone Puaro?
- Aišku, kad tiesa, panele Danli, jeigu jūs taip tvirtinate, - mandagiai atsakė Erkiulis Puaro, bet dar sykį gūžtelėjo pečiais.
Rozamunda nusijuokė, ir staiga jos nuotaika pasitaisė. Išsitraukusi cigaretę, ji užsirūkė.
- Be jokios abejonės, jūs, pone Puaro, mokate elgtis su moterimis, - pasakė ji. - Dabar aš jau pasiryžusi užimti priešingą poziciją ir pradėti ginti savarankiškas moteris. Aišku, kad aš labai puikiai susitvarkiau gyvenime, - ir tą žinau.
rų, kurias galima vesti ir kurios nebuvo kaltinamos žmogžudyste. Kam jam reikėjo tokios?
Puaro tylėjo. Tikriausiai vylėsi, kad pati Rozamunda Danli dar ką nors pasakys. Jo taktika pasitvirtino. Ji vėl prakalbo:
- Žinoma, Kenas tada buvo labai jaunas. Jam ką tik buvo sukakę dvidešimt vieneri. Dėl jos jis ėjo iš proto. Ji mirė po metų, gimdydama Lindą. Tikriausiai ši mirtis Keną labai sukrėtė. Jis kurį laiką lėbavo - tikriausiai, kad užsimirštų. Bent taip buvo šnekama... - Ji kiek patylėjo. -Vėliau jis užmezgė romaną su reviu artiste Arlena Stiuart. Ar pamenate, pone Puaro, Kodringtonų skyrybų bylą. Ledi Kodrington pateikė kaltinimą Arlenai Stiuart. Sklido kalbos, kad lordas iki ausų ją įsimylėjęs. Buvo manoma, kad jis ją ves skyrybų nuosprendžiui įsiteisėjus. Tačiau taip neįvyko, Arlenos jis nevedė. Pasiuntė po galais. Girdėjau, kad ji buvo iškėlusi jam kaltinimą už pažado nesilaikymą. Anuomet tai sukėlė daug triukšmo. Ir kas įvyksta po to? Kenas veda Arleną Stiuart! Kvailys! Visiškas kvailys!
- Gal ši kvailystė iš dalies pateisinama, panele Danli, - pusbalsiu tarstelėjo Puaro. - Juk ponia Maršai labai graži moteris.
- Dėl to niekas neabejoja. Prieš trejus metus kilo dar vienas skandalas. Senasis seras Rodžeris Erskinas užrašė jai visą palikimą, iki paskutinio penso. Maniau, kad bent šita istorija pagaliau atvers Kenui akis.
- Bet neatvėrė?
Rozamunda Danli tik gūžtelėjo pečiais.
- Juk sakiau jums, kad daug metų jo nemačiau. Girdėjau, kad jis visa tai priėmė su olimpine ramybe. Tik norėčiau sužinoti, kodėl? Negi taip aklai ja tikėjo?
- Gali būti ir kitų priežasčių.
- Aišku. Išdidumas! Angliškas įprotis būti tvirtam! Laikyti aukštai iškėlus galvą! Nežinau, ar jis iš tiesų ką nors jai jaučia. Niekas nežino.
-O ji? Ar ji ką nors jaučia jam?
Rozamunda nustebusi pažvelgė į Erkiulį Puaro.
- Jinai? Juk tai pasaulinė avantiūristė! Turtuolių medžiotoja! Žinoma, ir patyrusi širdžių ėdikė! Į kiekvieną rimtesnę kelnėtą personą šimto žingsnių atstumu jinai žiūri kaip į potencialų grobį. Štai kokia ji!
Erkiulis Puaro lėtai ir rimtai linktelėjo tarsi visiškai pritardamas panelei Danli.
- Taip, - tarė jis. -Tiesa... Ji žvilgsniu ieško vyrų. .. vien vyrų.
- Dabar jai į akį krito Patrikas Redfernas, - tarė Rozamunda. - Labai dailus... tikras nekaltas kūdikis... įsimylėjęs savo žmoną... visai nemėgėjas flirtuoti. Tokie vyrai -Arlenos kasdieninė duona. Man patinka ponia Redfern. Ji graži, nors šiek tiek bespalvė. Tačiau ji visiškai neturi šansų kovoje su tokia tigre kaip Arlena.
- Tikrai neturi, - pritarė Puaro ir nutaisė susirūpinusį veidą.
- Girdėjau, - kalbėjo toliau panelė Danli, - kad Kristina Redfern buvo mokytoja. Tikriausiai tiki dvasios viršenybe prieš materiją. Jos laukia skaudus smūgis.
Puaro dar kartą supračiai linktelėjo. Rozamunda Danli atsistojo.
- Kokia gėda! - pridūrė ji. - Reikia kažką daryti.
II
Linda Maršai sėdėjo miegamajame ir nepatenkinta tyrinėjo veidrodyje savo veidą. Šiuo metu jis ją erzino, nes buvo kaulėtas ir nusėtas strazdanom. Su pasibjaurėjimu ji dirstelėjo į sunkią kaštoninių plaukų kupetą, kurią vadino ševeliūra, žalsvas akis, išsišovusius skruostikaulius ir ilgą, per daug atsikišusį smakrą. Dantys ir lūpos gal ir nelabai bjaurūs... Bet ką reiškia dantys? O šalia nosies ar tik ne spuogas kyla?
“Ne, ne spuogas,” - su palengvėjimu nutarė Linda ir pamanė: “Kaip vis dėlto siaubinga būti šešiolikmete! Tokiu metu visai nežinai, kokiame pasaulyje gyveni.”
Gryna tiesa. Linda buvo nevikri kaip kumeliukas ir dygi lyg ežys. Ji visą laiką jautė savo kampuotumą ir faktą, kad yra nei šis, nei tas. Mokykloje taip blogai nebuvo. Bet mokyklą ji neseniai baigė ir dabar nežinojo, ką toliau veikti. Tėvas neaiškiai užsiminė apie ketinimą išsiųsti ją kitą žiemą į Paryžių. Bet į Paryžių ji nenorėjo, likti namie taip pat nenorėjo. Dar visai neseniai ji nebuvo galutinai suvokusi, kaip stipriai nekenčia Arlenos.
Jaunas Lindos veidas sustingo, jos žaliose akyse įsižiebė žiburėliai.
Arlena...
“Tai žvėris, - pamanė ji, - plėšrus žvėris!”
Pamotė! Visi sako, kad baisu turėti pamotę. Gryna tiesa! Negalėtum tvirtinti, kad Arlena blogai su ja elgtųsi. Dažniausiai ji visai nepastebi paauglės. Bet jeigu netyčia atkreipia dėmesį, jos žvilgsnis būna niekinamas, o balsas pašaipus. Lyg tyčiotųsi iš Lindos išvaizdos. Tobulai nušlifuota Arlenos laikysena ir judesiai tarsi pabrėždavo podukros paauglišką nerangumą. Šalia Arlenos Linda visada jausdavosi kažkokia netašyta ir nesubrendusi.
Ir tai dar ne viskas.
Linda apgraibom klupinėjo savo atminties užkaboriais. Jai sunku išrūšiuoti emocijas ir teisingai įvardinti jas. Gal nebent būtų galima išskirti Arlenos poveikį kitiems žmonėms... namams...
“Ji bloga moteris, - tvirtai nusprendė Linda. - Labai labai bloga!”
Ir kaip sunku atsikratyti tokių minčių. Negali su moralinio pranašumo pojūčiu užriesti nosį ir išmesti visa tai iš galvos.
O dar tas Arlenos poveikis žmonėms... Pavyzdžiui, tėvui... Anksčiau jis buvo visiškai kitoks...
Linda susimąstė. Prisiminė tėvą, ateinantį pasiimti jos iš mokyklos. Prisiminė bendrą kelionę jūra. O dabar... Būdamas namie, tėvas visada su Arlena... Kokia neviltis... neviltis ir daugiau nieko.
“Ir taip bus amžinai, - mąstė Linda. - Diena po dienos. Mėnuo po mėnesio. Nėra jėgų tą ištverti!”
Prieš ją atsiskleidė gyvenimas, kupinas be galo nykių, Arlenos buvimo užnuodytų dienų. Linda per daug vaikiška, ir proporcijos jausmas jai dar nebūdingas. Metai Lindai - dar visa amžinybė. Jos galvoje sukosi juodos mintys, ją užliejo karšta neapykantos Arlenai banga.
“Kaip norėčiau ją nužudyti! - pamanė jinai. - O, kaip norėčiau, kad ji numirtų...”
Linda pažvelgė virš veidrodžio į jūrą apačioje. Pati sala - visai nebloga vietelė. Bent jau galėtų būti. Čia tiek pliažiukų, nedidelių užutekių, nuošalių takelių. Yra kur paklajoti, yra kur pabūti vienai. Yra ir grotų, apie kurias pasakojo jaunieji Kauenai.
“Jei tik Arlena išvažiuotų, - mąstė Linda, - kaip tada viskas būtų puiku”.
Jai atminty iškilo atvykimo į viešbutį vakaras. Nuo sausumos salelė atrodė pasakiškai. Sukilęs potvynis buvo užliejęs dambą. Jie atplaukė laiveliu. Ir pats viešbutis pasirodė nuostabus, kažkoks nepaprastas. Terasoje nuo šezlongo staiga pakilo aukšta tamsiaplaukė moteris.
- Kenetai, tai jūs? - ištarė ji.
Ir jos tėvas, be galo apstulbęs, sušuko:
- Rozamunda!
Linda tyrinėjo Rozamundą Danli griežtai ir kritiškai, kaip visos mergaitės paauglės. Galop nusprendė, kad Rozamunda jai patinka, - ji maloni, taktiška ir veikli. Ir dailiai sušukuoti plaukai gražūs, nors tai retai pasitaiko. Skoningi drabužiai. Mielas, linksmas veidas, patinkantis ir jai pačiai, ir kitiems. Su Linda ji visada buvo maloni, niekada nekalbėjo apie tokius dalykus. “Tokie dalykai” buvo tai, ko Linda nemėgo. Be to, Rozamunda nežiūrėjo į Lindą, kaip į kvailelę. Tiesą sakant, laikė ją tiesiog žmogumi, o taip nutinka išties retai. Todėl nenuostabu, kad Linda jautė Rozamundai dėkingumą ir pagarbą.