— Liaukis pliauškęs niekus. Jos visos tokios didelės?
Kai kurios didesnės net už Deniksą, nors pastaroji šiaip jau priklauso M1 tipui. Tavo protėviai pasirinko ją ne dėl grožio, o greičiau todėl, kad šioji ledynmečio sustingdyta planeta neatrodė itin patraukli mechų civilizacijai. Tuo tarpu kitos…
Kilynas daugiau nesiklausė Artūro. Staiga jam pasirodė, jog dangus virto neįsivaizduojamos gelmės indu. Ten yra ir kitų saulių. Visas gyvenimas — vaikystė, meilė, sunkus darbas, prarastos viltys, alinantis bėgimas — kažkaip susitraukė, tapo nereikšmingas lyg menkas taškelis bekraštėje dykynėje, iš visų pusių stebimas nakties akių.
6
Jie žygiavo gaubiami prieblandos. Čiuožyklai dar neteko regėti tikros tamsos, nes padangėse žybsintys milijonai žiburiukų skleidė pastovų blankų spinduliavimą. Šioje planetoje neegzistavo neįžvelgiami šešėliai.
Kartą per metus danguje sūkuriuodavo pilkšvų dujų kamuoliai. Kol pasikeisdavo švytinčių žvaigždynų išsidėstymas, berniukas užaugdavo į vyrą. Žvaigždės tebuvo paprastos aktorės audrų čaižomų rubininių dausų spektaklyje.
Pritaikę akis skenavimui Kilyno protėviai patobulino įprastą logaritminę žmogaus reakciją. Jis regėjo žvaigždes, liepsnojančias lyg fakelai, kurie paskęsdavo niaurioje rašalo dėmėje, kai tik primerkdavai vieną akį. Mechai galėdavo atskirti objektus net ir blankiausio spinduliavimo lygyje, ir žmonės senų seniausiai išmoko naudotis tokiomis mašinų technologijomis.
Tobis atsiuntė žinutę.
“Už kalvos stovi mechų avilys”.
Kilynas pasuko į dešinę ir po akimirkos nusileido Šalia sūnaus.
— Koks mechų tipas?
Iš susijaudinimo Tobis kone spiegė:
— Atrodo, jog ten vilkikai.
— Ką daro?
— Dirba.
— Rausia žemę?
— Regis, kažką gamina.
— Ką gamina?
— Nežinau. Matai tą iškraunamą transporterį?
— Hmm… Ten ryšuliai… — Kilynas maksimaliai sustiprino regėjimą ir nuskenavo pilkšvus mechų vėžių įdubimus.
— Augalai, — džiugiai šūktelėjo Tobis. — Jie sodina augalus.
Kilynas pažvairavo, bet nieko padoraus neįžvelgė. Nejau suprastėjo mano regėjimas, dingtelėjo mintis, o gal akis aptraukė migla?
Reikėtų labiau prižiūrėti savo įrangą. Nekreipsi kurį laiką į ją dėmesio, ir pats nepastebėsi, kaip būsi patiestas atsitiktinio mecho šūvio. Vidines programas, o ypač visas bėdas dėl akių, galėjo sutvarkyti jauna Vyskupų moteris, vardu Andželika. Teks pas ją pasitikrinti. Vyriškis irzliai susiraukė.
— Nieko panašaus anksčiau nemačiau, — pasakė jis.
— Nematei, kaip mechai sodina augalus?
— Teko regėti kelis, kertančius medžius dar tada, kai… — jis užsikirto, nes sakinys turėjo užsibaigti dar tada, kai gyvavo Citadelė, o mano tėvas puldinėdavo mechus, kai žmonija turėjo tvirtovių bei dirbamų žemių, bet apie tai Kilynas negalėjo kalbėti su Tobiu paprastai lyg apie kasdienius įvykius, — … kai tokių buvo.
— Įdomu, ką jie ten dirba?
Kilynas žiūrėjo į penkis didelius pastatus, susispietusius prie išdžiūvusio upelio. Nuo kalvos nusileido porelė dulkių velnių. Jie sūkuriuodami nutūpė ant rudo statinio, į save įtraukė biraus smėlio.
— Neįsivaizduoju. Senovėje mechai sunaikino Klano pasėlius slėnyje šalia Citadelės. Bet daugiau nieko jiems nedarė. Taip ir paliko.
— Užkurkime jiems garo! — džiugiai pasiūlė Tobis.
Kilynas pažvelgė į sūnaus veidą su rusvais, nuo kombinezono įsitrynusiais dryžiais, kurių neišvengdavo nė vienas Šeimos narys. Jis apglėbė vaiko pečius ir nusijuokė:
— Ar turime čia mechų botagą?
— Žinia. — Tobis taip pat sukikeno, o Kilynui pasirodė, kad jo paties džiaugsmas nemaža dalimi susijęs su berniuko sugebėjimu išlikti narsiam ir mokėti iš to nekaltai pasišaipyti.
Kai Šeima nuspręsdavo pulti, berniukai irgi dalyvaudavo kautynėse — Šeima niekuomet neišsisklaidydavo pavojaus metu. Žmonės labiau už viską bijojo išsiskyrimo, susiskaidymo. Vis dėlto vaikai bėgdavo atakos užnugaryje, ir šiuo atžvilgiu jiems tekdavo paklusti vyresniųjų įsakymui. Matydamas vaikišką Tobio nepriklausomybės siekimą, Kilynas instinktyviai stengėsi jį išsaugoti. Šiaip ar taip, susidūręs su gyvenimo sunkumais, sūnus labai greitai taps tikru vyru.
Netoliese pasirodė keli Šeimos nariai. Jiems nusileidus nuo vingiuotų pakalnių, pasigirdo pneumatinis klang. Kažką kalbėjo Ledrofas, pakėlęs šalmo antveidį.
Tobis pamojo pirštine į kapitoną.
— Manai, kad jis eis?
— Nežinau, — atsakė Kilynas.
— Pažiūrėk į jo barzdą.
Juodi gaurai atrodė gerokai susivėlę. Tobis sukikeno.
— Tikriausiai įstrigo šalmo žiede.
Kilynas šyptelėjo.
— Kai bėga, turbūt pažnaibo smakrą.
Pagal seną tradiciją iš kapitono buvo galima švelniai pasišaipyti, ir ši ironiška užuomina suteikė Kilynui nemažą pasitenkinimą. Jam vis dar kėlė apmaudą nelemtas Ledrofo gudravimas siekiant kapitono pareigų.
Galbūt jis įsivaizdavo, jog dėl barzdos atrodo vyresnis? Galbūt tas smirdantis kaltūnas padėjo gauti valdžią?
— Bjaurūs šeriai, — tarstelėjo Tobis.
— Padeda išvengti saulės nudegimų, — pastebėjo Kilynas.
— Kai aš tokią turėsiu, neleisiu, kad ji įsipainiotų kombinezone.
— Ką gi, tuomet man teks tai padaryti… — Kilynas žaismingai patapšnojo sūnui per smakrą.
Per visuotinį komo kanalą atsklido Ledrofo baubimas:
“Padėtis nepasikeitė?”
Jau dabar barzdočiaus balsas skambėjo valdingai.
Tolimajame fabrike mechai, kaip ir anksčiau, darbavosi į nieką nekreipdami dėmesio. Kilynas nužvelgė Ledrofą galvodamas, kokių veiksmų imsis šis žmogus. Tapęs kapitonu jis pirmą kartą susidūrė su rimta užduotimi. Primerktos vyriškio akys budriai dėbsojo į priekį.
Sensorinį Kilyno centrą čaižė iš visur sklindančių kalbų mišinys. Jis asmeniškai šnibždėjosi tik su Tobiu, nenuleisdamas akių nuo miniatiūrinių mechų šešėlių. Nuo tada, kai prisigėrė budėjimo metu, vengė leistis į šnekas su kitais.
Į jųdviejų komo ryšį įsiterpė Ledrofas.
— Tie statiniai atrodo nauji.
— Rodos, tai degtas molis, — dalykiškai pareiškė Tobis.
Tokie žodžiai Kilyną šiek tiek nustebino; berniukas rinko menkiausias informacijos nuotrupas.
Kapitonas linktelėjo.
— Mechai naudojasi augalais? Kad ir ką jie gamintų, galbūt tai pravers ir mums.
Kilynas išsikvietė Artūrą ir tyliai pasiteiravo: “Kaip tau atrodo?”
Tiškulio zona šioje vietoje atsirado maždaug prieš dešimtmetį. Mechams turėjo užtekti laiko čia augančių organinių medžiagų tyrimui.
— Paspraginkime juos, — pasiūlė Džoselina.
— Teisingai, — pritarė Sermas, nušokdamas į pašlaitę.
Kilynas jautė Šeimos pagyvėjimą. Lomoje praleista naktis suteikė jiems visiems daugiau jėgų. Nejau Džeiko ir Fanės mirtis nugrimzdo į užmarštį? Nejau išgaravo bet koks atsargumas? Nė iš tolo. Tiesą sakant, Šeimai nelabai reikėjo papildomų atsargų. Tiesiog širdyse užsiliepsnojo senas kaip pasaulis troškimas — pergalės, keršto siekis. Jie sudorojo klastūną, tačiau Ledrofas uždraudė nusiaubti pačią Lomą. Verdantis kraujas reikalavo tinkamo atpildo. Neblogai būtų leisti išlieti susikaupusį pyktį.