Kilynas žinojo, kad kompleksas netrukus nustos veikti — susidūrę su sunkumais žemkasiai prašys prižiūrėtojo pagalbos, bet jos nesulauks ir galiausiai bus priversti išsiųsti pavojaus signalą į centrinius miestus.
Taip prasidėdavo visi antpuoliai. Didžiausia gudrybė buvo įspėti, kiek laiko praeis, kol pasirodys koks nors vidutinio lygio prižiūrėtojas mechas. Be abejo, žmonės tuojau pat pačirškindavo juos mikrobangomis, tačiau Kilynui jau seniai neteko matyti, kad tokiais atvejais mechai atsilieptų į pagalbos prašymą. Viena iš dviejų — arba jie tapo protingesni, arba tiesiog nebekreipia didelio dėmesio į nereikšmingas problemas.
Šeima taip gyveno jau daugelį metų — tarsi klajokliai puldinėdavo izoliuotus žemkasių fabrikus, prasiskverbdami visur, kur tik sugebėdavo, nepaliaujamai žygiuodami vis labiau niokojamais kraštais. Nuo svilinančių Ėduonies spindulių jie negalėjo pasislėpti suaižėjusių kalvų šešėliuose, nes tokių paprasčiausiai nebuvo. Jei pasisekdavo atrasti maisto, jį suspausdavo į nedidelius kubelius — kramtukus, padedančius krutinti raumenis, bet deginančius liežuvius. Keli Šeimos nariai vis dar mokėjo gaminti kramtukus iš Lomose aptiktų atsargų. Porą kartų, kai teko bėgti pametus galvą pro apgriuvusius tarpeklius, Šeimos išlikimas priklausė nuo tų bjaurių rūgštynių ir lašelio vandens, srūvančio iš uolų įtrūkimų, pro mechų išraižytus pjūvius.
Visa tai Kilynas atsiminė žirgliodamas tamsiais koridoriais ir klausydamasis nesibaigiančio mechanizmų tarškesio. Jis ieškojo Ledrofo, tačiau užsižiūrėjus į erdvią komplekso patalpą, kurioje blerbė ilgi energetiniai įrengimai, šioji mintis visai išrūko iš galvos.
Iš keistai vaiskių augalų išeidavo ne tik tamprioji medžiaga. Ant energingai besisukančių juostų bildėjo supresuoti tankių plaušų lakštai. Kilynas pabandė vieną perplėšti, bet nesugebėjo. Paskui aptiko nedidelius, kietus it akmuo prietaisus su kontaktiniais jungikliais ir krumpliaračiais, kurių paskirties jis nesuprato. Iš viso suskaičiavo maždaug tuziną įmantrių fabriko gaminių, tačiau iš jų žmonija galėjo pasinaudoti tik tampriąja medžiaga. Sandėliuose pastebėjo dar daugiau nepaaiškinamų aparatų, supakuotų ir paruoštų išgabenimui.
Kilynas domėjosi jais grynai iš praktinės pusės. Jis daugiau nesižavėjo nuolat tobulėjančiomis mechų technologijomis. Šios gausios gėrybės jam atrodė tokios pat įprastos, kaip ir turtingas organinis pasaulis žmonijos protėviams. Tiesiog taip viskas susiklostė. Paprasta ir natūralu.
Kilyno pasaulis dalijosi į dvi dalis. Jis gyveno — kai tik galėdavo — gana ribotoje žaliojoje zonoje, kurioje andai buvo įsikūrusi žmonių giminė. Tačiau maisto dažniausiai gaudavo iš Lomų cisternų arba iš senovinių, drėgmėje skendinčių žmonių pastatytų Tvirtovių. Tam tikrose vietose galima buvo rasti kažkada didingos Čiuožyklos ekosferos likučių — žolynų arba dykumų vynuogienojų, augančių laukiniuose kraštuose, toli nuo mechų miestų ir kelių.
Kitoje šio migloto padalijimo pusėje plytėjo beveik visa planeta. Mechai nepaliaujamai naikino nykstančias žalios augmenijos oazes. Jie naudojo Čiuožyklą, virtusią bevaise dykyne, savo reikmėms. Aplinkui buvo išsibarstę keraminiai mechų kvartalai. Kilynui teko vieną tokį regėti. Neapdairiai perkopusi kalnyną, Šeima prarado šešis savo narius. Miestas atrodė panašus į stiklinį bokštą, traškantį nuo elektromagnetinių signalų. Kilyno sensorinį centrą akimirksniu persmelkė grasinantys žemi dažniai.
Jo nuomone, šios tolimos ir gąsdinančios zonos tebuvo natūralus intelekto vystymosi kelias. Nuolatinį triukšmą kelianti mechanizmų raida ne itin domino Kilyną, tuo labiau jog tai tęsėsi ištisus šimtmečius, per kuriuos mechai pralenkė Šeimas visose srityse. Kažkada Čiuožykloje vyravo vėsus oras. Nepaisant to, planetoje vešėjo žalumynai. Dabartiniais laikais sausra iščiulpdavo iš plaučių menkiausius drėgmės lašelius. Tokius pokyčius neabejotinai lėmė mechai.
Tikra tiesa.
Apkurtintam nuolatinio mechų prietaisų tarškesio, Kilynui iš pradžių pasirodė, jog Artūro balsas atspindėjo jo paties mintis.
— Ką nori pasakyti?
Mechų civilizacija pradėjo keisti Čiuožyklos ekologiją prieš daugelį šimtmečių. Jie negali gerai funkcionuoti šiltoje drėgnoje aplinkoje.
— Kuo šioji bloga?
Nuo drėgmės ir karščio labai greitai apninka rūdys. Kažkada ant Čiuožyklos kalvų stūksojo tankios girios, nuo vieno horizonto iki kito driekėsi bekraščiai žolynai. Mechai atkeliavo čia užsimanę patikrinti, ar planeta tinka jų projektams. Akivaizdu, kad liko patenkinti, tik visų pirma nusprendė ją šiek tiek “patobulinti”.
Kilynas stabtelėjo šalia karbostiklinio prietaiso, gręžiančio kažką panašaus į dulsvas chromines plaušines sferas.
— Iš kur tu žinai?
Aš gyvenau tais laikais. Mes galvojome, jog tai paprasčiausi tyrinėtojai. Klanai įkūrė Citadeles…
— Jų buvo ne viena?
Nustebintas ramus Artūro balsas nutilo vos vienai akimirkai.
Na, žinoma, aš vis užmirštu, jog tu esi pernelyg jaunas. Anksčiau mes turėjome išties nepakartojamų dalykų. Atvykus į Čiuožyklą, mus užvaldė iliuzija, neva dabar būsime apsaugoti nuo mechų. Tačiau visos planetos apgyvendinti negalėjome, ir apginti kiekvieną…
— Užteks apie tai plepėti. — Kilynas nežinojo nė vieno žmogaus rankų darbo daikto, pagaminto už Citadelės ribų. Visus įrengimus nukopijuodavo arba paprasčiausiai pavogdavo iš mechų. Aspektai dažnai plepėdavo apie neegzistuojančius reiškinius, savo melagingomis pasakėlėmis mėgindami išlaikyti Kilyno dėmesį. Nenorėdami susidurti su praeities bei dabarties sąlygų kontrastais, Šeimos nariai gana retai tardavosi su Aspektais.
Mechai nepuolė mūsų atvirai. Kai kas manė, kad jie nė nepastebėjo žmonių arba tiesiog laikė mus vietinėmis nereikšmingomis gyvybės formomis — kaip žinia, toks požiūris pasitvirtino, su liūdnomis pasekmėmis mums visiems. Šiaip ar taip…
Matyt Arturas pajuto, kad Kilynas nekantrauja, todėl jis pradėjo spygčioti greitakalbe, kol mintys bei praeities patirtis virto ryškių nepaaiškinamų vaizdų žybsniais.
Žiemos tapo gilesnės, vis rečiau pasitaikydavo liūčių. Pasėliai sunyko, todėl teko griebtis genetinių pakeitimų, kad deformuoti metų laikai nesunaikintų maistinių augalų.
— Jūs mokėjote suprasti orą? — Kilynui tai padarė įspūdį. Kaip gaila, kad savo pojūčių neįmanoma nuslėpti nuo Artūro, kurio aura tiesiog spinduliavo iš pasitenkinimo.
Taip, supratome — bent jau patys taip galvojome. Per vėlai suvokėme, kad mechai specialiai tempia dujų ir dulkių debesis į Čiuožyklos orbitą. Jie net pasinaudojo smulkiaisiais asteroidais. Mes manėme, kad sukeltos dulkių audros ilgai nesitęs, tačiau būtent jos ir keitė orą. Ekvatorinėse srityse nusėdo tirštas smiltelių sluoksnis. Kažkokiu būdu mechai sugebėjo išgarinti beveik visą ašigalių ledą ir taip užtikrinti sausesni, vėsesnį klimatą. Akivaizdu, jog planetine inžinerija mechų civilizacija užsiiminėjo ir anksčiau, nes puikiai nutuokė, kokių pašalinių efektų galima tikėtis. Savo siaubingąjį sumanymą jie vykdė pamažu, todėl tik po kelių šimtmečių mes pagaliau susidūrėme su tikraisiais pokyčiais. Pasėliai taip sunyko, kad žmonės vos pajėgė egzistuoti Citadelėse, sulig kiekvienais metais nuimdami vis mažesnį derlių. Guodėmės mintimi, kad mechai mumis nė trupučio nesidomi. Kokie kvailiai buvome!