Kilynas paėmė į rankas vieną iš chrominių kamuoliukų ir sviedė jį ant žemės. Kamuoliukas ištiško į tūkstančius susivijusių skaidulų, žibančių atšiaurioje fluorescencinėje šviesoje. Jis sutelkė dėmesį į Artūro greitakalbę, į senovines žinias, kurias ignoruodavo manydamas, kad visą reikalingą informaciją suteiks Fanė. Ledrofas irgi apie tai nieko nenutuokė.
— Bet Tiškuliai pasiliko, — ištarė balsu.
Dėl savo apgailėtino neišmanymo mes iš pradžių nesupratome Tiškulių reikšmės. Čiuožykla skrieja beveik apvalia orbita aplink Deniksą, kuris savo ruožtu sukasi aplink Ėduonį ilga elipse. Įsikūrę Čiuožykloje visą laiką gyvenome šiltojoje, vidurinėje, orbitos dalyje — tuo metu, kai pasibaigė ledynmečiai, bet Deniksas dar nespėjo priartėti prie Ėduonies. Štai, žiūrėk:
Kairiojoje Kilyno akyje tvykstelėjo spalvota trimatė diagrama. Aplink raudoniu žėruojantį rutulį sukosi melsvas taškelis. Sumažinus vaizdą pasirodė, kad ugninis milžinas lekia link spalvų sūkurio: Ėduonies. Žodžių ir skaičių informacijos srauto Kilynas neįstengė perskaityti.
— Oho, — burbtelėjo jis įtemptai galvodamas, ką pasakyti. — Gražu.
Tokių sudėtingų vizualinių priemonių imuosi ne tam, kad sužadinčiau estetinius pojūčius.
Artūro balse nuskambėjo apmaudo gaidelės, todėl Kilynas nuolankiai užmerkė dešiniąją akį. Išsiplėtusioje diagramoje nušvito Čiuožyklos kontūrai: taškais išmarginta disko formos planeta.
Laiko tėkmė vaizdelyje buvo gerokai pagreitinta. Per kelias sekundes prabėgo ištisi šimtmečiai. Ištirpo spindintys ledo ruožai. Išsisklaidė debesys. Kalnynų pakraščius išgraužė dykumos.
Štai ką mechai padarė, norėdami sukurti sau tinkamą klimatą. O tada…
Dešiniojoje ausyje suskambo trys pyptelėjimai — kvietimas į susirinkimą.
— Atleisk, bet man reikia eiti, — pasakė Kilynas lengviau atsidusdamas.
Akyje nušvito dvimatis žemėlapis, rodantis kelią pas Ledrofą.
7
Kilynas pastebėjo kapitoną kartu su penkiais Šeimos nariais, dalyvaujančiais susirinkime ir įsitaisiusiais ant didelio žalvarinio agregato, po skardiniu surinkimo konvejerio pašiūrės stogu.
— …kadangi laiku nukenksminome prižiūrėtojus, jie greičiausiai nespėjo išsiųsti pavojaus signalo, — kalbėjo barzdočius, kai Kilynas sudribo ant žvilgančios platformos.
— Hmmm, — abejojančiai nutęsė Džoselina, vyniodama aplink nykštį gelsvai blizgančių plaukų sruogą. — Teisingai, porą dienų mes tikrai nieko nesutikome. Įdomu, kaip bus dabar?
— Mūsų antpuolis kaip niekad gerai nusisekė, — pareiškė Ledrofas.
Kilyno nuomone, puolimas niekuo nesiskyrė nuo kitų, tačiau jis nutylėjo. Tegul naujasis kapitonas padžiūgauja.
Lėtapėdis Sermas sumirksėjo:
— Galėtume padaryti pertrauką.
Kilynas paklausė:
— Apie ką kalbate?
Trumputės dramatiškos pauzės metu Ledrofas padėjo savo šalmą į šalį. Jis sėdėjo ant masyvios piramidės formos mašinos, tarp kyšančių valdymo svirčių.
— Mes ketiname čia apsistoti, — tarė jis.
Kilynas nepatenkintas prunkštelėjo.
— Dar pora žingsnių ir būtume vietoje.
— Manau, kad vis dar esame pavargę, — protingai pastebėjo Ledrofas. — Anksčiau nustojusiuose veikti fabrikuose, mechai apsilankydavo tik po trijų keturių dienų. Galėtume panaudoti šį laiką poilsiui.
— O jei maldininkas spėjo iškviesti kelis marodierius, kad šie mus pasektų? — įsiterpė Džoselina.
Ledrofas linktelėjo, pakratydamas savo gauruotą barzdą, kuri atrodė tarsi juodos putos, ištryškusios iš po griežto stiliaus kirpčiukų. Kilynas pastebėjo, jog kapitono pakaušis buvo neseniai nuskustas. Ryškiai švytėjo glotni ruda oda. Dabar savo išvaizdai jis skyrė kur kas daugiau dėmesio.
— Verčiau nelikti atviroje erdvėje. Čia jie neieškos.
— Kas taip sako? — griežtai atšovė Kilynas, ropšdamasis ant didelės mašinos. Nuo jos atsivėrė viso komplekso vaizdas. Bukieji žemkasiai vis dar nesiliovė dirbę. Aplinkui skambėjo nuolatinis mechanizmų ūžesys. Tarp žemiausios kastos mechų, krutančių savo keliais, slankiojo Šeimos nariai, ieškodami vertingų daiktų.
Nužvelgęs juos Ledrofas sududeno:
— Aš sakau. Toks paprotys! Šeima visuomet ilsisi po antpuolio.
Lėtapėdis Sermas pritariamai sukinkavo galva, draugišku ir šiltu žvilgsniu dirstelėdamas į susirinkusiuosius.
— Mums reikia laiko, kad galėtume patyrinėti fabriką. Galbūt rastume daugiau pagalbinių mikroschemų ar net stimuliatorių.
Džoselina nusijuokė:
— Sermai, fabrikuose stimuliatorių nebūna.
Šis gūžtelėjo pečiais.
— Nežinia. Visų pirma turime paieškoti.
Kilynas kažką pastebėjo tolumoje, tik neįstengė įvardinti, ką būtent.
Ledrofas šyptelėjo:
— Vadinasi, taip ir sutariame? Siūlau įsikurti didžiojoje fabriko salėje ir išstatyti…
— Palaukite, — nutraukė jį Kilynas. — Ar matote?
— Žemkasys, — tarė pažvairavusi Džoselina. — Tai kas?
— Ar teko regėti tokio tipo žemkasį?
Prabilo Sermas, lėtai gromuliuodamas žodžius:
— Galbūt kokį kartą. Nesu tikras.
— Prisimenu, jog vieną kažkur… — nutęsė susimąsčiusi Džoselina.
— Šiandieną, šiek tiek anksčiau. Man regis, jis buvo netoli tos vietos, kur mus užpuolė maldininkas, — tarė Kilynas.
Ledrofas atidžiai nužiūrėjo žemkasį, kai šis pririedėjo ant savo vikšrų arčiau. Mecho šonai puikavosi išgraviruotais brūkšniais. Pasitraukdamas nuo fabriko įėjimo padaras nenuleido priekinių akių nuo žalvarinės piramidės, kol išnyko.
— Ką norėjai tuo pasakyti? — paklausė kapitonas.
— Manau, jog tai žvalgas, — pareiškė Kilynas.
Ledrofas pašnairavo žemyn nuo savo laktos.
— Gali būti, kad įvairiose vietose žemkasiai atrodo skirtingai.
— Arba ne, — abejingai pastebėjo Džoselina.
— Naujo tipo žemkasys, — burbtelėjo Sermas. — Ne išimtis, kad jų yra daugybė.
— Kieno žvalgas? — paklausė Ledrofas.
— Marodierių, — atsakė Kilynas.
— Negirdėjau, kad marodieriai naudotųsi žvalgais, — paprieštaravo Sermas.
— Tikrai? — sarkastiškai nustebo Džoselina. — Tai, kad tu nežinai, dar nereiškia, jog taip nėra.
Sermas pasišiaušė.
— Fanė žinojo.
— Tai tavo žodžiai. Mes negalime paklausti Fanės Aspekto, ar tai tiesa, — gaižiai pastebėjo Džoselina.
— Reikia remtis patirtimi! — atkirto Sermas.
— Reikia neužmiršti, kad ant pečių turime savo galvas.
— Mano nuomone, turėtume pasinaudoti ir tuo, ir anuo, — įsiterpė Ledrofas.
— Paklausykime, ką sako Džoselina, — susiraukė Kilynas.
Šioji dėkingai linktelėjo, savo energinga šneka atskleisdama viduje susikaupusią įtampą. Ji taip pat daug ko išmoko iš Fanės, bet, skirtingai nuo Ledrofo, neužmiršo paties svarbiausio bei dažniausiai kartojamo senolės priesako: Užbėk įvykiams už akių. Pergudrauk mechų protą nelaukdamas, kol jis pergudraus tave.