— Turi omenyje tą Tadž Mahalą?
“Teisingai”.
— Jei žmonės sugebėjo pastatyti jį seniau…
“Tą patį galėtume padaryti ir mes”, — paprastai pasakė ji.
— Norėjau paklausti, kaip veikia tavo ginklas?
“Parodysiu tau šį vakarą. — Moteris pakėlė ilgą, vamzdžio formos šautuvą. — Keli pakeitimai, ir juo laisvai gali naudotis žmogus”.
— Velniškas daikčiukas, — neįstengė nuslėpti susižavėjimo Kilynas.
Jie pasiekė stovyklavietę tuo metu, kai užsižiebė pirmieji laužai. Fornaksas rado Lupikams gerai izoliuotą tarpeklį, kuriame augo lengvai užsidegančios gervuogės. Vyskupai įsikūrė šalia artimiausios kalvos. Kad ir kaip mažai išteklių turėjo kiekviena Šeima, nė viena jų neketino atsisakyti atskirų stovyklų, nenorėdamos prarasti savigarbos. Įkūrę po tris laužavietes, apgaubė jas tampriosios medžiagos palapinėmis. Infraraudonųjų spindulių režimu liepsnos matėsi pakankamai gerai, tačiau plačios ir smailios palapinės išsklaidė vaizdą taip plačiai, kad joks mechų sensorius nebūtų jo užfiksavęs. Bent jau taip skelbė litanija.
Įsliūkinus į stovyklą ir nusimetus įrangą, Kilyną persmelkė aštrus suvokimas, kad Šeimos nariai pernelyg tvirtai laikosi įsikibę į miglotas ir tuo pačiu raminančias prielaidas. Jie vadovavosi praktiškomis, tik nežinia ar teisingomis taisyklėmis. Pastarąsias paveldėjo iš protėvių, kritusių per didžiuosius mūšius, iš kurių teliko nieko nereiškiantys vardai: Šokliuko Džono Lygiosios, Akmeninė Siena, Gramėja, Nuolankumo Siurprizas, Trys Barškuoliai, Kuijervilis. Gražūs vardai, pagarbiai kartojami susirinkus prie laužo. Įdomu, pagalvojo Kilynas, ar drauge su jais mes paveldėjome ir nematomą pažeidžiamumą? Tokia mintis kėlė nerimą, nes iki šiol jis nė nesusimąstydamas tikėjo — kaip ir visi kiti, — kad Šeimos išlikimą lemia tradicijos.
Jis valgė kartu su Tobiu, Džoselina ir Šiba. Prisirinkę šaknų ir uogų, sumaišė jas su sirupu, rastu paskutiniojoje Lomoje. Biologiškai tinkamas žmogui maistas, pašildytas su upelio vandeniu, skleidė malonų vaisinį aromatą. Patiekalai akimirksniu sutekėjo į skrandžius.
Po vakarienės užslinko maloniausias dienos momentas, kai atsipalaiduoja visi raumenys ir po kurio laiko akis apgaubia atsėlinančio snaudulio migla. Tačiau prieš miegą Šeimos nariai praleisdavo nemažai laiko plepėdami. Aplink tris apdengtas laužavietes kerinčiai sūkuriavo kalbos, kurių dėka žmonės užmiršdavo maudžiančius kūnus ir nuolatinę baimę. Porelė svečių Lupikų pasakojo apie savo kovas. Kelios jų moterys keitėsi informacija apie mechų kvapus ir ženklus, aiškino, kaip tirti metalinių padarų vėžes, perspėjo nesiartinti prie šaltinių ir tvenkinių iš pradžių nepatikrinus, ar prie vandens kartais nelūkuriuoja marodierius. Fomaksui užbaigus švelnių patyčių raundą, jo vietą užėmė Ledrofas.
Jie visi džiaugėsi Šeimų susiliejimu, nes tai reiškė naujas istorijas, naujus pokštus. Kažkas netgi paskleidė gandą apie meilės romaną, tačiau Ledrofas tuojau pat nutraukė tokias šnekas, kilstelėjęs antakį bei rūsčiai susiraukęs. Geriau apie tai nekalbėti. Nepaisant patirtų nelaimių, Lupikai neatjungė savo seksualinių centrų — vargu ar Vyskupai pajėgtų užmegzti intymius santykius su savo dehidruotu geiduliu. Tai paprasčiausiai sukeltų ilgesio kupiną nepasitenkinimą.
Pergalės pasižymi iškalbingumu, tuo tarpu nesėkmės būna nebylios. Atėjo laikas išgirsti pėdsekių komandos pasakojimą apie savo dienos darbą. Prislėgtas Kilynas lėtai paaiškino, kaip jie pametė iš akių žemkasio vėžes. Po to Šeimos nariai uždainavo, tačiau jis beveik nedalyvavo bendrose linksmybėse ir pasistengė kuo greičiau pasišalinti.
Jį sugavo Sermas, pasiūlęs buteliuką stipraus brendžio. Kilynas pajuto nenumaldomą norą išgerti ir jau tiesė ranką, bet po akimirkos atitraukė.
— Ne, verčiau nereikia.
— Baik. Po sunkios dienos lašelis birzgalo nepakenks.
— Jei pradėsiu, išsiurbsiu visas tavo atsargas. Apkvaišiu ir nebepastovėsiu ant kojų.
— Aš tave pralenksiu, — sukikeno Lėtapėdis, ir Kilynas suprato, kad jis jau gerokai įkaušęs.
— Atleisk, Sermai, — švelniai ištarė.
Jam teko įtempti visas valios pastangas, kad nueitų šalin, nors šnerves gundančiai kuteno tirštas brendžio kvapas. Viena aišku — jei pasiduos alkoholio vyliams, paprasčiausiai nebegalės savęs sustabdyti.
Pasislėpti apsvaigusios sąmonės prieglobstyje būtų pati lengviausia išeitis. Iki šiol jam velniškai sekėsi. Kol gėrė, pagiriojosi arba mėgavosi Lomoje stimuliatoriaus teikiamais malonumais, neįvyko nieko blogo.
Tačiau tokia sėkmė nesitęs amžinai.
Galva turi būti blaivi, norint bent šio to išmokti. Jis prisivertė žengti prie Šibos, kuri sėdėjo viena, atsiskyrusi nuo bendros kompanijos. Išsišovusius moters skruostikaulius apgaubė drumzlina vakaro prieblanda, pavertusi jos akis paslaptingais, neįskaitomais taškeliais. Žmonės, įsitaisę aplink stovyklų laužavietes, būtų mielai priėmę paskutiniąją Riterę į savo tarpą. Bet, užuot prisijungusi prie bendrų šnekų, didžiumą laiko ji praleisdavo krapštydamasi su mechų detalėmis, kurias nešiojo savo juodoje kuprinėje.
Kilynas praleido su ja valandą, tačiau atrodė, kad praėjo visa diena. Paskutinį kartą jautėsi toks sumišęs, kai su tėvu pirmą kartą dalyvavo paprastutėje plėšikavimo operacijoje.
Šiba ne tik įvaldė mechų techniką, ji įstengė suprantamai viską paaiškinti. Moteris galėjo stulbinančiu greičiu užtaisyti ginklą nauja amunicija arba pakeisti kalibro dydį. Iš mechų šiukšlių pasigamino užtaisiklį, tvarkingai įsistatantį į rankeną. Pistoletas kuo puikiausiai įsikomponavo į egzoskeletą, todėl, norint jį užtaisyti šaudymo metu, Šibai užtekdavo kvėptelėti. Kilynui padarė įspūdį jos sugebėjimas paversti savo trūkumą — nuolatos judančias egzoskeleto briaunas — į privalumą. Jis dar nė karto nematė taip taikliai šaudančio žmogaus.
Mokydama vyriškį ji turbūt ištarė daugiausiai žodžių per visą savo gyvenimą. Pasirodo, egzoskeletu Šiba pasipuošė dar būdama mergaitė. Iš polianglies putos, perdirbto snukio laužo, jį pagamino naginga amatininke. Kilynas įtarė, jog tai padėjo Šibai geriau suvokti mechų kalbą, gal net išsigelbėti po Riterius užklupusios Negandos.
Mokydama vyriškį ji neatrodė nei pasipūtusi, nei perdėtai besididžiuojanti savimi — tiesiog įsigilinusi į darbą visa savo esybe. Dauguma Šeimų narių nepakentė mechų artefaktų, išskyrus tuos, kuriais galėjo pasinaudoti žmogus. Antblauzdžiai, kojų amortizatoriai, moliliemenės — prie jų Kilynas buvo įpratęs. Šibai bekalbant, jis turėjo įveikti savo pasibjaurėjimą.
Pamažu moters pamoka jį suintrigavo. Svetimos kilmės objektai jos rankose įgaudavo visiškai suprantamą prasmę. įžvalgus Šibos mąstymo būdas praskleisdavo mechų paslapčių skraistę. Kai ji galiausiai pareiškė: “Ką gi, šiam kartui užteks”, — Kilynas nuoširdžiai apgailestavo, kad viskas taip netikėtai baigėsi.
Eidamas pro Sermą, jis išgirdo griausmingą dičkio knarkimą, sklindantį iš glebiai pražiotos burnos.
Nepaisant nuovargio, Kilynas jautėsi neramiai, tačiau prie figūrų, sėdinčių šalia laužavietės, neketino prisijungti. Po ilgų kelionių smarve atsiduodantis kūnas jo labai nejaudino, vis dėlto mintyse nepaliaujamai kirbėjo sena motinos taisyklė — maudykis sulig kiekviena pasitaikiusia proga, nes niekas nežino, kokia uosle pasižymi marodieriai.
Netoliese pasisekė rasti rago formos uolos atskalą, pro kurios plyšius tekėjo mažutis krioklys. Nuo šalto vandens akimirksniu sustingo kūnas, netrukus į kojas pasruvo skausmas. Jis stovėjo po dušu ilgas agoniškas minutes, mėgaudamasis kaulus geliančia srove, nes pastarąjį kartą tiek vandens matė tik būdamas Lomoje.