Po to teko šiek tiek pasivaikščioti, kad į sumedėjusias kojas vėl plūstelėtų kraujas, išsklaidantis silpną maudulį. Štai kodėl atsitraukęs tolėliau nuo laužo jis vienintelis iš visų Vyskupų pastebėjo artėjantį dulkinį. Būdamas beveik nuogas ir be savo įrangos, jis nieko negalėjo padaryti.
Dulkinis užklupo Šeimą anksčiau, nei Kilynas spėjo prasibrauti pro krūmus iki ginklų. Jam beliko šaukti visa gerkle. Vyskupai spruko nuo purpurinių laužų palapinių sienų lyg pabaidyti. Skrajūnas mechas sklendė iš šiaurės pusės, gana netoli žemės, išspjaudamas iš savęs tamsų debesį. Nenumaldomai artėdamas jis ūžė ir zvimbė. Kilynas negalėjo pasakyti, ar tas padaras taikėsi būtent į žmones, nes prašvilpdamas pro Lupikų ir Vyskupų stovyklas jis nė kiek nesumažino greičio. Juodas rūkas grakščiai plūduriavo ore tarsi visai neskubėdamas pasiekti žemės ir pradėti savo darbo. Kilynas matė, kaip artėja tamsa, todėl pasistengė kiek įmanoma greičiau susirinkti savo įrangą. Jis žengė porą žingsnių ir suprato, kad bus geriau, jei apsiaus batus. Nepaisydamas pragariško Šeimos klegesio, sklindančio per sensorinį centrą, prisivertė atsisėsti ir metodiškai užsisagstyti hidraulinius aulinius.
Kai atsistojo, pamatė atbėgantį Tobį ir dulkių debesį, besileidžiantį virš Vyskupų lyg milžiniška juoda ranka. Žydroje Ėduonies prieblandoje ji užgožė paskutinius horizontalius Denikso spindulius, persmelkiančius sėdantį žemyn spiečių. Būtent spiečių, o ne šiaip paprastą sluoksnį korozinių chemikalų, kurių poveikį Kilynui teko patirti anksčiau ir kurie užmušė jo senelę. Šeimą užlies ne šarminės dulkės, o tikri grumsteliai, grėsmingai sūkuriuojantys ore. Tobiui pasiekus tėvą, šis apsidžiaugė, kad berniukui nors kartą pravertė šiek tiek nevalyvi jo įpročiai — vaikas nebuvo nusiavęs batų ir ant savęs turėjo bemaž visą kelioninę įrangą.
Tobis nusijuosė savo diržą ir nusimetė pakinktus su ginklais, visiškai nereikalingą papildomą svorį, niekaip neapginsiantį nuo chemikalų. Norint jų išvengti, reikėjo papustyti padus ir kiek leidžia kojos sprukti priešinga vėjui kryptimi. Susižvalgę, bet nepratarę nė žodžio, jiedu suprato, kad susidūrė su anksčiau neregėta grėsme. Iš dangaus krentantys padarėliai, ne didesni už trijų rankų storį, spyruokliuodami atšokdavo nuo žemės. Vienas jų puolė prie Tobio kojos, iškišdamas bukus gnybtus. Jau būtų įsigraužęs į aulinį, tačiau berniukas ištaškė jį į gabalus. Tuo metu nusileido dar trys, o vienas užgriuvo Kilynui ant nugaros.
Vyriškis griuvo it pakirstas. Besistengiant nustverti padarą, širdį persmelkė siaubo banga. Jis užčiuopė riestas galūnes, prispaustas prie sprando. Į šnerves plūstelėjo aštrus korozinio metalo dvokas. Ranka perbraukė per glotnų būtybės korpusą. Prie kaklo kažkas suūžė ir jis pajuto šaltą lyg plienas dūrį, užliejantį kūną deginančiu skausmu. Vargais negalais sugraibęs nelemtą padarą, pabandė jį nutraukti nuo savęs. Nepavyko. Čiupo kita ranka, tačiau sprandą vis dar slėgė sunkus svoris. Tuomet žmogus nusirideno ant nugaros, bet mašina kažkokiu būdu privertė jį sugrįžti į pradinę padėtį.
Kilynas nebuvo užsimovęs pirštinių, todėl, pirštais sugriebęs dvi striukas adatas, pajuto akinantį, nepakeliamą karštį. Veidu ropojo mažutėliai lediniai peiliukai. Pasikliaudamas nuojauta jis pabandė įsivaizduoti, kaip atrodo tas padaras. Užčiuopė apatinį jo kraštą ir trūktelėjo, bet šis nepajudėjo iš vietos. Tuomet perkreipė rankas ir pakišęs jas po mašinos pilvu jau ketino stumtelėti, kai netikėtai našta nuo pečių pranyko. Apsivertęs ant nugaros suprato, kad padarą kastuvu numušė Tobis. Kol Kilynas stojosi, berniukas smogė tuo pačiu kastuvu į drūtą kvadratinę būtybę. Šioji suurzgė ir nusigalavo.
Tėvas su sūnumi puolė bėgti. Mažosios mašinos leidosi žemyn tarsi sulėtinta kruša. Kilynas atsiminė — vienai akimirkai mintyse žybtelėjo sustingęs vaizdelis, — kaip vaikystėje lakstė po krintančiomis snaigėmis, kurioms virtus kietais ledo gabalėliais, jis bliaudamas spruko atgal į Citadelę.
Neatrodė, kad šios miniatiūrinės mašinos specialiai pultų žmones. Nusileidusios ant Šeimos narių, jos bandė prasiskverbti į kūnus, tai tiesa. Nuo trijų sužeistų vyrų vos pavyko numušti nelemtus padarus. Tačiau kiti mechai reiškė didesnį susidomėjimą uolomis ir pačia tundra, tyrinėdami bei įsirausdami į žemę. Netrukus iš duobelių pasklido bjauriai dvokiantys garai, privertę Vyskupus atsitraukti greičiau nei pats užpuolimas.
Jie persigrupavo, šaukdami savo vardus, kol galiausiai į rikiuotę susirinko visi Šeimos nariai. Paskui skubiai užsiropštė ant artimiausios rėžiais išvagotos pašlaitės ir tik tuomet atsigręžė į mašinomis nuklotą laukymę. Nepasotinami taškeliai krapštėsi gana ilgame žemės ruože, nusidriekusiame iki pat tolimųjų kalvų, tačiau nė nepalietė Lupikų.
— Velniai rautų, dar nė karto nemačiau, kad dulkinis svaidytųsi tokiais daikčiukais, — sušvokštė Kilynas.
— Regis, jie ėda uolą, — pastebėjo Tobis.
“Kiek prisimenu, dulkiniai visada bandė mus uždusinti”, — per komą niūriai pareiškė Ledrofas.
— Jie kaunasi su tundra, — atkirto Šiba. Perkreipusi veidą ji tyrinėjo besiplečiantį triukšmingų mašinų pulką. Moteris stovėjo išsitiesusi, susitelkusi, visa įranga buvo savo vietoje. Kilynui neprasprūdo pro akis įdrėskimas ant kombinezono, tarytum kažkas būtų bandęs prie jo prisitvirtinti.
— Kaip? — paklausė Tobis.
— Susmulkindami uolieną? — jai patraukus pečiais, egzoskeletas virptelėjo ir suūžė. — Izoliuodami ledą? — dar vienas gūžtelėjimas.
Kilynas linktelėjo.
— Bando panaikinti Tiškulio padarytą žalą. Sustabdyti augmenijos augimą.
Netikėdamas savo ausimis Tobis pasiteiravo:
— Vadinasi, jiems reikėjo ne mūsų?
Liūdnai ir lėtai papurčiusi galvą, Šiba vyptelėjo.
— Mes pernelyg nereikšmingi.
— Aš vis tiek nesuprantu, kaip veikia tie maži padarėliai, — neatlyžo Tobis.
— Niekas iš mūsų nesupranta, — tarė Kilynas.
6
Per skubėjimą jie paliko dalį savo įrangos graužikėms mašinoms. Du Vyskupai žingsniavo sužeisti.
Nuo ėdrių padarų, užplūdusių siaurą slėnį tarsi skėrių spiečius ir besirausiančių į uolieną, pakilo aitrių rudų dūmų debesis.
Vyskupų Šeima, susijungusi su Lupikais, skubiai atsitraukė nuo šėlstančios ordos. Radę tinkamą vietelę nakčiai, jie vėl įkūrė stovyklavietę, tačiau ramų miegą trikdė erzinančiai atviras dangus.
Šeimos pakilo ir išsiruošė į kelionę su pirmaisiais dvigubos aušros spinduliais. Virš horizonto pakraščio po truputį kilo Ėduonis su Deniksu, pastarasis skleidė švelniai geltoną švytėjimą.
Užvalgęs pusryčiams kramtukų, Kilynas išvydo palaimingus debesų kamuolius, savo sruogomis apsivijusius Ėduonies diską. Jie apgaubė ketvirtadalį dangaus užtemdydami žvaigždes. Vyriškis bandė įsivaizduoti, kad šie gniutulai turi trimačius kontūrus, tačiau niekaip negalėjo suprasti, kodėl jie siaurėja artėdami prie Ėduonies.
Sufleruojantis Artūro balselis paaiškino, kad į ploną diską dulkių debesis suformuoja vienos į kitą besitrinančios mažutėlės dalelės, bet Kilynas nedaug ką suvokė iš Aspekto žodžių.
Tiesa, jis stengėsi, labiau nei bet kada per daugelį metų. Paprasti ir gudrūs Šibos prietaisai bylojo, jog įmanoma suprasti bent dalį šio keistojo pasaulio. Viduje išsikerojo tvirtas įsitikinimas: norėdamos išgyventi, Šeimos privalo pasitelkti vaizduotę, išradingumą ir nebijoti pokyčių.
Nepaisant gąsdinančio dulkinio užpuolimo, Kilynas miegojo gerai. Aplinkui pusryčiaujančių Vyskupų veiduose atsispindėjo baimė. Tai privertė jį nusišypsoti.