Žmonijai lemta gyventi su amžinu sielvartu — šioji mintis įsirėžė Kilynui iki kaulų smegenų. To negalėjo nuslėpti net visi pagyrūniški Aspektų paistalai apie šlovingą praeitį. Šeimos dainos ir pasakojimai skambėdavo liūdnai — ir tuo pat metu kažkaip džiaugsmingai.
Gilioje senovėje, kai pirmieji mechai įsibrovėliai užpuolė krištolines Arkologijas, vaikai žaisdavo griuvėsiuose nekreipdami dėmesio į artėjančias bombas. Chaoso bei destrukcijos verpetuose vienas kitą susirasdavo įsimylėjėliai. Apgultų, pasmerktų žlugti Citadelių užeigose aidėdavo romantiškos baladės, o žmonių minios juokdavosi iš komediantų pokštų. Senieji mokslininkai iki pat mirties tyliai darbuodavosi spręsdami užduotis, kurių įminimui paskirdavo visą savo gyvenimą. Prieš pradėdami savižudiškus antpuolius, Šeimos kariai ir plėšikai su pasimėgavimu pavalgydavo ir kaip reikiant prisigerdavo. Jis pats su Veronika šventė Tobio gimimą tuo metu, kai virš Citadelės, skendinčios prietemoje, pakibo grėsmingas marodieriaus šešėlis. Žmonija pasižymėjo nepaprastu sugebėjimu atrasti šviesos spindulėlį, prasiskverbusį pro akliną nakties tamsą.
Per komą nuskardėjo Ledrofo įsakymas:
“Suformuokite pleištą!”
Kilynas užėmė padėtį dešiniajame rikiuotės šone. Jie patraukė tiesiai link numanomo Tiškulio centro. Visą rytą žalios augmenijos nenumaldomai daugėjo, ir Kilynas šiek tiek atsipalaidavo. Praėjusios nakties siaubas pamažu išgaravo. Jis leido Tobiui išlįsti iš vidurinių gretų bemaž iki pačio pakraščio, šalia judančios Šeimos strėlės ašies. Į dešinę už kalvos sparčiu žingsniu į priekį stūmėsi Lupikai.
Jie kopė į pašlaitę, kai vienu metu įvyko du nenumatyti dalykai.
“Teisingai, aš irgi kažką išgirdau”, — šūktelėjo Tobis, matyt, atsakydamas į klausimą, atsklidusį iš kairiojo šono.
— Kas tai? — paklausė Kilynas.
“Per komą girdisi kažkoks cyptelėjimas. Bet ne iš mūsų pusės”.
— Iš Lupikų?
“Ne-e. Tai atsiranda, tai vėl pranyksta. Bet ne mechas. Kairysis šonas eis patikrinti”.
Kilynas pravėrė bumą norėdamas atsakyti ir tą pačią sekundę išvydo žemkasį, skubiai lekiantį link daubos, kurią įveikęs jis persiropš per kalvą. Padaro korpusą vagojo išdavikiški dryžiai.
Kilynas nė akimirkai nesusimąstė. Jis graužėsi dėl to, kad praeitą kartą sugebėjo pamesti žemkasį iš akių, todėl dabar maksimaliai padidino hidraulinių aulinių galią ir puolė į priekį, per sensorinį centrą pasiųsdamas pavojaus signalą, kuris labiau priminė ne žmogaus riksmą, o grobuonies, persekiojančio auką, riaumojimą.
Batai įsmigo į birų dirvožemį, kai jis susilenkė ir beveik glausdamasis prie žemės ėmė kopti šlaitu. Miglotai pajuto, kad iš paskos ropščiasi Tobis. Už jo skuodė Šiba. Netgi Lėtapėdis Sermas atkurnėjo iš užnugario, akivaizdžiai pažeisdamas kapitono įsakymą. Iš spartaus Sermo bėgimo ir medžiokliškų klykavimų per komą nebūtum atspėjęs, kad jį kankino pagirios.
Žemkasys pradingo už kalvos keteros. Kilynas nusprendė atkirsti jam kelią spėdamas, kad mechas nebandys aplenkti kalvos, o leisis į papėdę ir tokiu būdu pasistengs padidinti greitį. Tik tuo metu, kai pasiekė kalvos viršūnę, į galvą šovė mintis, kad žemkasys gali būti su maldininku. Jis nusileido ant vešlios žolės kauburio ir kurį laiką pasislėpęs nejudėjo.
Kilynas padidino slėnio vaizdą. Šis buvo tuščias. Tada pakeitė filtrus bandydamas įžiūrėti miražo projekcijas. Nieko. Vien tik žemkasio figūrėlė, spėriai besileidžianti nuokalnėn ir sukanti į dešinę.
Pasirinkta kryptis nuves mechą tiesiai prie Lupikų vedlės. Kilynas dar kartą patikrino slėnį. Jokių deformacijų, nė menkiausio vaizdo sutrikimo. Maldininko čia nėra, bent jau taip atrodė. Atstrykčiojęs Tobis kone užgriuvo ant savo tėvo.
— Pačirškinkime jį!
— Palauk truputį. — Kilynas atidžių žvilgsniu tyrinėjo sprunkančią mašiną.
— Tas pats, kurį sutikome vakar?
— Panašus.
— Eime. Jie bus čia po minutės.
Dešiniojoje Kilyno tinklainėje sutvyksčiojo mėlyni taškeliai — Šeima išsidėstė į “kaukis arba bėk” rikiuotę.
Tobis sušuko:
— Lupikai pirmi jį sučiups!
— Šaukime iš čia. — Kilynas nusisegė ginklą. — Geriau tai daryti iš priedangos…
Žemkasys susverdėjo išrausdamas akmenų luitų krūvą ir pradingdamas iš akiračio.
— Po velnių!
— Nagi, greičiau.
— Palauk, aš… — tačiau berniukas nustraksėjo įstrižai pašlaitės, norėdamas užklupti žemkasį iš patogiausio kampo. — Tobi! — tėvas metėsi priešinga kryptimi, kad užsiimtų kryžminiam šaudymui tinkamą padėtį.
Tikriausiai vėliau, kai viskas užsibaigs, jis pasijus kvailai dėl šių atsargumo priemonių, kurių griebėsi prieš mechą. Net ir priklausydamas maldininkui, žemkasys vis tiek buvo kvailas ir lengvai pažeidžiamas.
Kilynas norėjo apžiūrėti jį iš arčiau, išardyti tą padarą ir išgirsti Šibos nuomonę. Jiems reikėjo perprasti mechų technikos paslaptis, ir kuo greičiau.
Staiga vyriškį užvaldė nerimas supratus, kad po kelių sekundžių Tobis atsidurs atviroje erdvėje. Jis skubiai pykštelėjo į tą vietą, kur turėjo slėptis žemkasys, vildamasis, kad šūvių salvės sutrikdys mašiną.
Jo batai dusliai aidėjo per daubą, trypdami susiraizgiusias gervuoges. Kilynas bėgo sunkiai dvėsuodamas.
Kai pagaliau išlindo į laukymę, jis išvydo, kad žemkasys nusigręžė nuo Tobio ir vikšrais žarstydamas žvyrą spėriai nuburzgė tolyn.
Visgi jam pavyks paleisti tikslų šūvį. Žemkasys neatrodė bent kiek supanikavęs. Žaliuojančiame slėnyje aiškiai žvilgėjo subraižytas aliumininis korpusas. Atstumas nedidelis, dėl to nekils jokių problemų.
Kilynas pakėlė ginklą ir išgirdo, kaip iš savo šautuvo driokstelėjo Tobis, kuris stovėjo nepatogiu kampu ir tiesiog veltui eikvojo šaudmenis. Pataikęs pernelyg toli nuo žemkasio, užtaisas išdrabstė velėną. Antrasis šūvis nuskriejo arčiau mecho, bet vis dar per toli.
Atrodė, kad sustojęs metalinis padaras ėmė dairytis. Ant jo šonų tviskėjo kryžminiai brūkšniai.
Kilynas iššovė ir pamatė, kaip į orą pakilo korpuso atplaiša.
Žemkasiui staigiai pasisukus, įkalnėn nuskriejo tamsus taškelis, kuris smogė žmogui į veidą.
Jis pataikė tiesiai į dešiniąją akį. Vyriškis sudribo ant nugaros jausdamas, kaip kūną užlieja juoda audra. Nuo kaktos į kairiąją ranką pasruvo stingdantis šaltis.
Akyse šokčiojo žydros ledinės dėmelės. Kairiąją alkūnę pervėrė akinančio skausmo dūris.
Regėjimas susinormalizavo. Kvapai. Riaumojimas.
Besiridendamas į pakalnę jis bandė sustoti. Į šoną įsirėžė uolienos atskala, o kairioji ranka paprasčiausiai sumedėjo. Spyręs į akmens luitą, pajėgė sustabdyti kritimą tiek, kad suspėtų nustverti ranka krūmokšnį.
Burnoje pasklido kraujo skonis. Kažkas rėkė. Iš kaklo į krūtinę pasruvo geliantis šaltis. Šūksniai skambėjo pernelyg garsiai ir greitai, kad jis ką nors suprastų.
Kilynas apsivertė. Ramybę suaižė jo šūviai, aštrūs ir trumpi pokštelėjimai.
Atsirėmus į dešiniąją ranką, pavyko šiek tiek pasikelti. Jis ritosi pašlaite gana ilgai; dabar pastebėjo, kad guli visai netoli žemkasio su išvirtusiais pilkų laidų viduriais.
Jis pabandė palinkti ant kito šono ir net suaikčiojo, kai petį persmelkė aštrūs geltono atspalvio dygliai. Atrodė, tarsi kažkas būtų pradėjęs čiaumoti kairiąją ranką.