Kilynui pasisekė išspausti švokščiantį riksmą. Bespalviame ore plūduriavo purpuriniai taškeliai. Neaiškiai klykavo Šeimos narių balsai.
Jis įnirtingai pakreipė galvą ir vos neprarado pusiausvyros.
Nuo horizonto aukštais šuoliais strykčiojo Šiba. Ji nusileido pražergusi kojas ir pasirengusi šauti bet kuria kryptimi.
Kilynas šūktelėjo:
— Tobis… aš…
“Štai ten”, — parodė Šiba.
Aplink galvą lyg uodai zvimbė ugninės dėmelės, besitaikančios įžnybti į akis.
Šiaip ne taip jam pasisekė apsiversti ant kairiojo šono. Kalva pakrypo ir subangavo žaliais bei geltonais atspalviais. Kilynas sumirksėjo, norėdamas sureguliuoti neryškų regėjimą.
Tobis drybsojo išsikėtojęs ant žemės, žvilgsniu varstė padangę.
— Sūnau!
Berniuko akys kryptelėjo, rankos nusileido iki perkreiptų kojų. Sensorinio Kilyno centro jūroje nuvilnijo tylus atsakymas:
— Tėti… aš… negaliu pajudinti… kojų.
— Gulėk… tiesiog gulėk, — tik tiek sugebėjo patarti Kilynas.
Jis prasižiojo, tačiau daugiau nieko neišspaudė. Pakėlęs galvą išvydo beprasmiškai skaidrias dausas. Reikia atsistoti.
Sunkiai dvėsuodamas vyriškis atsistūmė nuo žemės ir pabandė atsisėsti. Atrodė, kad tvilkčiojanti dešinioji ranka virto gumine, o iš kairiosios teliko besvorė tuštuma.
Kilynas nepajėgė atsisėsti. Krenkšdamas truputį pakilo ir apžvelgė visą šlaitą. Žemkasys nejudėjo. Nuo kalvos leidosi Šiba, šokčiodama tarp pilkai melsvų akmens luitų. Paskui moterį sekė Sermas. Jie judėjo gana lėtai, ryškiai spindėdami atšiaurioje dienos šviesoje.
Zvimbiantys taškeliai nesiliovė kandžioję akis ir, regis, neketino niekur pasitraukti.
7
Kartu su prieblanda užslinko oranžiniai debesys.
Žengiant į priekį, Kilynui pasidingojo, kad jis eina minkštu pūkuotu kilimu, kadangi apatinės savo kojų dalies beveik nejautė. Jis žygiavo jau kurį laiką, nė nesusimąstydamas apie tai. Paprasčiausiai žinojo turįs brautis į priekį, skverbtis pro sutemas. Sąmonėje tvyrojo rūkas, pro kurį jis galėjo įžiūrėti visas nelemto įvykio slėnyje smulkmenas. Vaizdas truputį raibuliavo, todėl Kilynui buvo aišku, kad jis ir toliau tursena ištirpąs vėsioje pilkumoje.
Kažkas užsiminė, kad jį reikėtų nešti. Viena Kilyno dalis geidė pritarti šiam pasiūlymui ir atsipalaiduoti ant neštuvų. Tačiau jis žinojo, kokį vargą suteiktų Šeimai. Užteko vien to, kad reikėjo nešti Tobį, kurio kojos visiškai atsisakė funkcionuoti. Papildomas svoris apsunkintų netgi žygiuojant nedideliu greičiu. Verčiau jau nedvigubinti nusiskundimų ir dejonių skaičiaus. Šeimos taisyklės nedviprasmiškai bylojo: kad ir kaip būtų gaila, bet neįgalintys paeiti paliekami kelyje — žinoma, su atitinkamomis ceremonijomis — pasitikti neišvengiamo likimo.
Šį kartą viskas buvo kitaip. Kilynas tai žinojo, tik negalėjo suprasti, kodėl ir kaip. Jis paprasčiausiai pėdino paniręs į spindinčias savo tylaus pasaulio ūkanas.
Priešais ant neštuvų, kuriuos laikė du vyrai, miegojo Tobis. Tėvas matė, kaip virpčioja po išblyškusiais vokais berniuko akių obuoliai.
Įdomu, ar vaikas jaučia ką nors žemiau juosmens, pagalvojo Kilynas. Gulint kalvos pašlaitėje, buvo pakankamai sunku jį prakalbinti. Nors žolė atrodė gana minkšta, Sermas su Šiba atnešė jiems miegamuosius čiužinius — jau daugelį metų neteko patirti tokios prabangos. Kol aplinkui būriavosi įsiaudrinę Šeimos nariai, Tobis bemaž nepravėrė burnos.
Kilyną apniko jausmas, tarytum jis pats būtų grįžęs į vaikystę, į tuos laikus prieš daugelį metų, kai drybsojo laukymėje šalia Citadelės, mąsliu žvilgsniu spoksodamas į skaidrų, kobalto atspalvio dangų. Nuo šios pašlaitės atsivėrė panašus padangių vaizdas. Kilynui pasidingojo, neva jis kartu su sūnumi tyso paaukoti ant altoriaus. Vyriškis pabandė susikaupti, tačiau į sąmonę it paukščiai purptelėjo veidų ir praėjusių laikų kratinys: tėvas, po sėkmingo antpuolio nerūpestingai atsirėmęs į mecho statramstį; jo veidą puošė šypsena, kuri tuo metu Kilynui pasirodė paslaptinga, o vėliau paaiškėjo, kad ji atspindi triumfą, atskiestą vis dar nesenais prisiminimais apie begalę pralaimėjimų. Motina, besikrapštanti po mechų laužą ir nekantriu judesiu ištraukianti sidabrinę medžiagos atraižą, kurios dar niekas nebuvo regėjęs. Šie vaizdai praplaukė pro šalį tarsi pasislėpę už storo stiklo. Jis kalbėjo apie tai su Tobiu — tą patį darytų kiekvienas tėvas, jaučiantis, jog būtina papasakoti menkiausias praeities smulkmenas, idant nepakartojama akimirka būtų išsaugota ir padėtų sustiprinti sūnaus dvasią.
— Jau netoli, — pasakė šalia jo alkūnės einanti Šiba. Kilynas linktelėjo. — Karaliai artėja.
— Karaliai?…
Ištartas žodis atgaivino atmintį. Padriki cypiantys balsai, atsklidę iš kairiojo šono, priklausė Karalių Šeimai. Kol dešiniojo šono sargybiniai persekiojo žemkasį, kairiesiems teko paklusti Ledrofo įsakymui ir sugrįžti prie grupės branduolio. Todėl susitikimą su nauja Šeima prisiėjo atidėti, kol bus užmuštas žemkasys. Nuostabios naujienos apie Karalius pasiekė Kilyną jam begulint ant pašlaitės, pasislėpus sensorinio centro migloje.
Taigi priekyje žygiavo Karaliai.
Ledrofas pasiuntė saviškiams pavojaus signalą. Žvalgai atidžiai dairėsi, ar niekas nesiartina. Bet šį kartą, kai Šeimos susitiko, nebuvo matyti nė menkiausio maldininko ženklo.
Vyskupai nusileido dulkėtu išdžiūvusiu tarpekliu į laukymę, kurioje vešliai bujojo žali augalai.
Juos sutiko nedidelė grupelė, vadovaujama aukšto kaulėto vyriškio su liesomis it bizūnai rankomis, dėvinčio juodus metalinius antblauzdžius. Kiekvienas žmogaus gestas bylojo, kad jis ir yra Karalių Šeimos kapitonas. Pailgas aštrių bruožų veidas kuo puikiausiai atitiko vardą: Kirvius. Virš plačios kvadratinės kaktos styrojo raudoni plaukai, nukirpti trumpai, kad nesusiveltų užsidėjus šalmą. Smilkinius puošė žydri tampriosios medžiagos skritulėliai. Po antakiais kėpsojo kampuota nosis, apsupta išsišovusių skruostikaulių, kurie išryškino siaurą ir galingą burną su putniomis lūpomis. Bebarzdis smakras buvo trikampio formos.
Visa tai užfiksavo apsiblaususios Kilyno akys, Karalių kapitonui artėjant ir sulig kiekvienu žingsniu spinduliuojant valdingumą. Aplinkui sveikinosi Šeimų nariai. Ledrofas pristatė Karaliui Kilyną, tačiau šis atkreipė dėmesį į Kirvių tik tada, kai išgirdo pastarojo klausimą:
— Sužeidė į ranką?
Kilynas papurtė galvą norėdamas prasklaidyti sąmonę gaubiančią miglą. Įtempęs visas jėgas šiek tiek pakėlė kairiąją ranką.
— Tai… tai viskas, — išsprūdo žodžiai pro sutinusias lūpas.
— Čia tavo sūnus?
Kilynui linktelėjus, Kirvius pasilenkė ir atidžiai pažvelgė į Tobio akis, neramiai krutančias po vokais.
— Hmm. Matyt užkliudė nugarą. Pakirto kojas?
— Tiksliai negaliu pasakyti. Rodos, kvėpuoja normaliai.
Patyrusiais pirštais Kirvius pažnaibė Tobio kūną.
— Rankas judino?
— Truputį. Sakė, kad nejaučia kojų. Paskui užmigo.
Kirvius pamojo delnu nė nepakeldamas galvos, ir jo žmonės išsirikiavo pasiruošę kelionei.
— Gal ir atsigaus. Teko matyti tokių atvejų. Jam pasisekė, kad marodierius neužvaldė viso sensorinio centro ir neužbaigė savo darbo.
Karalių kapitonas tyrinėjo akimis Kilyną, ir kažkas jo žvilgsnyje išblaškė paskutines sąmonės miglos draiskanas. Drauge su ryškiomis pasaulio spalvomis užplūdo įniršis ir neviltis, nors, atvirai kalbant, šie jausmai visą laiką tūnojo pasislėpę už rūko skraistės.