— Tai buvo žemkasys! — išpylė Kilynas.
Kirvius susiraukė.
— Žemkasys nesugeba kovoti.
— Maldininko žemkasys.
Kirviaus antakiai dar labiau susiraukė.
— Maldininko? Kas tai per velnias?
Kilynas skubiai apibūdino metalinį padarą, ir Karalių kapitonas pakratė galvą.
— Kiek žinau, maldininkai aplink mus nesišlaistė.
— Iki šiol.
Prie jų ėmė būriuotis atskiri Lupikų, Vyskupų ir Karalių Šeimų nariai. Šonuose išsidėstę sargybiniai budriais žvilgsniais varstė kalvas. Keli šimtai žmonių išsisklaidė ir lėtai judėdami nuožulniu lauku stebėjo, ar niekas nesiartina.
Po Kilyno žodžių Karalių gretose nuvilnijo skeptiškas šurmulys. Per komą neaiškiai girdėjosi jų prieštaravimai.
Į priekį išėjusi Šiba pridūrė:
— Žemkasys turėjo vidurinę sąmonę.
Kirvius atsigręžė į moterį.
— Žemkasys su išsivysčiusiu protu? Tu tuo tikra?
Į tokius klausimus Šiba niekada neatsakinėdavo. Ji paprasčiausiai spoksojo į Kirvių, nebyliai patvirtindama savo žodžius.
Nuo Karalių vėl atsklido murmesys. Kai jie nutilo, Kilynas tarė:
— Kiek suprantu, maldininko žemkasiai sumontavo savo šeimininką jau mažiausiai porą kartų.
Kirvius sumirksėjo, ir jo valdingumo aura šiek tiek susilpnėjo.
— Maldininko sąmonė išsisklaidžiusi?
Džiugu, kad atsiranda žmonių, sugebančių iš karto įžvelgti teisingą atsakymą. Ledrofas vis dar tuo netikėjo. Turėti tokį kapitoną, kuris sumanumu nurungtų kitus Šeimos narius, būtų tikra palaima.
— Kai pirmą kartą nukovėme maldininką, radome tik pagrindinę sąmonę. Antrą kartą jis garantuotai nupylė daugybę Lupikų ir Vyskupų. Tuo metu jau turėjo ir vidurines sąmones.
Kirviaus veidą perkreipė rūsti išraiška.
— Paslėptas skirtingose dalyse?
— Teisingai, — atsakė Šiba.
— Ką darėte?
— Visas sutraiškėme.
— Tokiu atveju jis privalėjo žūti.
— Bet nežuvo.
— Tas žemkasys visiškai naujo tipo, — įsiterpė Kilynas. — Tiesiog prisisiurbė prie mūsų.
Kirvius susižvalgė su kitais Karaliais, akivaizdžiai nesižavėdamas tokia informacija.
— Maldininkas jus sekė?
— Greičiausiai. — Kilynas pastebėjo pradėjęs svyruoti nuo netikėtai užklupusio svaiginančio nuovargio.
Ledrofas kažką pasakė — Kilynas neišgirdo, ką būtent, — tačiau Kirvius atmetėjo pastabą:
— Mes bandome įkurti čia naują Citadelę, ir aš visai nenorėčiau atkreipti marodierių dėmesio. O ypač to maldininko.
Kilynas sumirksėjo. Šiba paklausė:
— Citadelę?
Kirviaus balse nuskambėjo pasididžiavimo gaidelės.
— Karalių Citadelę. Mes vadiname ją Metropoliu.
Tikra tiesa. Iki šiol Kilynas stengėsi išsilaikyti ant kojų ir prižiūrėti Tobį, per daug nesidairydamas į šalis. Be to, pokalbis iščiulpė visas jo jėgas. Dabar vyriškis pažvelgė į priekį ir išvydo laukymėje vieno ir dviejų aukštų trobesius, pastatytus iš sudžiūvusio purvo, su didelėmis durimis bei pailgais langais be stiklų.
— Matote tuo pasėlius? — parodė Kirvius, ir Karalių veidai pasidabino reikšmingomis šypsenomis, kuo puikiausiai derančiomis Šeimai, kuri pirmoji atkūrė Citadelę. — Mes sėjame grūdus atsitiktinai pasirinktuose žemės sklypuose, kad mechai iš savo skraidyklių nesuprastų, kas tai yra.
Kilynas pritariamai linktelėjo. Atrodė, kad ramioje prieblandoje trobelės susiliejo su lauku, kuris kilo įkalnėn tarsi rodydamas nepadorų gestą sužibusioms žvaigždėms. Tolumoje skardėjo trelės. Kilynas atpažino paukščių čiulbėjimą; iš vešlių medžių ir aukštų krūmų sklido tuzinai džiaugsmingų giesmininkų dainų.
— Tai Tiškulio centras?
— Teisingai, — atsakė Kirvius. — Mes kuriamės pačioje ledinio pamato viršūnėje — tikrojoje, šventojoje Čiuožykloje. Sugrąžinsime senus laikus.
Tai labiau panašu į blausų Vyskupų Citadelės sienų ir pylimų šešėlį, dingtelėjo Kilynui. Tais laikais žmonės išreikšdavo savo tvirtybę amžinais akmeniniais mūrais. O dabar jie naudojasi sudžiūvusiu purvu, kuris greičiausiai suirs po geros liūties.
Cyptelėjo Arturas:
Tačiau tokia aplinka labiau tinka žmonėms.
— Primityvu, — tyliai burbtelėjo Aspektui Kilynas.
Tik pažiūrėk į tuos skėčio formos medžius. Mažutėles pievas prieš kiekvieną lūšną. Matai, ten yra net tvenkinys. Beje, gana didelis. Kertu lažybų, kad būstų viduje atrasime iš žolės nupintus demblius. Žmonės vystėsi įvairiarūšėje aplinkoje, kur yra medžių, apsaugančių nuo nenumatytų pavojų, vandens telkinių ir bekraščių pievų, skirtų gyvūnų pašarui. Naujoji Karalių Citadelė nesąmoningai primena senovinę savaną ir atspindi mūsų evoliucijos kelią.
Kilynas pakratė galvą mintyse negalėdamas atsistebėti, kaip Karaliai sugebėjo atlikti tokį darbą. Vėl prabilęs Kirvius paprastai ir mandagiai pasveikino Vyskupus bei Lupikus. Paskui užtikrino, kad vėliau bus suruošta visa sutikimo ceremonija, prideranti tokiam nuostabiam įvykiui.
Ledrofas paprašė suteikti Dakhalos privilegiją — paprasčiau kalbant, maldavo priglausti savo gretose nuo pavojų sprunkančius žmones. Tiesa, ši privilegija niekuomet nebuvo taikoma visai Šeimai, tačiau Kirvius maloniai linktelėjo ir oficialiai išreiškė sutikimą. Žmonijos tradicijų tęstinumą lydėjo aplodismentai. Karalių kapitonas padavė jiems dubenis su kvapniu vandeniu.
Kilynas pajuto šio vyro balse slypinčią jėgą. Taip, jis — Kirvius, naujosios Citadelės kūrėjas.
Kilyno galvoje sukirbėjo mintis, kad Karalių kapitonas žino kažką, ko jis nė nenutuokia, ir godoja tvirtai pagrįstą, bet neįtikėtiną viltį, įkūnytą sudžiūvusio purvo trobelėse. Šiaip ar taip, Citadelė reiškė tai, kad Tobio niekas nepaliks.
Jiems bežygiuojant sveikinimų ir džiaugsmingų riksmų sūkuryje, Kilynas užmiršo visas abejones ir leidosi įtraukiamas į siautulingą linksmybių jūrą. Iš nuovargio jis vos pavilko kojas, tačiau nekreipė į tai jokio dėmesio, labiau už viską geisdamas patikėti įvykusiu stebuklu.
Kitą dieną tikėjimo iliuzija išsisklaidė. Besišildant prieš saulę iki vėlyvos popietės, į galvą sugrįžo aiškios mintys. Šiek tiek aprimo kairiojo šono maudimas, tačiau rankos vis dar nepavykdavo pakelti daugiau nei per porą pirštų.
Kirvius ir kai kurie kiti Karaliai minėjo, neva žemkasys išnaikino nemažą jo ir Tobio sensorinių centrų dalį. Pabaidytas mecho sąmonės zondas spruko šalin drauge su savimi išsinešdamas kontrolinį kairiosios Kilyno rankos centrą ir visus Tobio kojos valdymo bei nervų kontaktus.
Be to, išgaravo ir kiti dalykai. Pasirausęs po sąmonės užkaborį, kur tūnojo cypiantys balseliai, Kilynas nerado Rakelės Veido ir Tiksako Aspekto. Jis naudojosi šių esybių paslaugomis retokai, tačiau, joms dingus, pajuto viduje tvyrančią tuštumą.
Vėl užslinkus prieblandai, Kilynas išspūdino pasivaikščioti padrikai išsimėčiusiomis Metropolio gatvėmis, kurios specialiai vingiavo tarp augmenijos, kad ore skriejantys mechai negalėtų atlikti kruopščios analizės. Toli vieni nuo kitų pūpsantys trobesiai buvo nekokie taikiniai. Karalių Šeimos nariai ant galvos nešiojo skareles ir ne itin smarkiai puoselėjo savąsias šukuosenas. Jie visi atrodė užsiėmę savo darbais. Vingriuose keliukuose lakstė keli šimtai Karalių.
Kaip ir Vyskupai arba Lupikai, savo kelnes bei marškinius jie gaminosi iš tampriosios medžiagos, nugvelbtos iš mechų fabrikų. Tačiau Karalių drabužiai buvo labiau išgražinti, kadangi laisvu nuo darbo metu jie nepraleisdavo progos prisisiūti puošnias Šeimos emblemas, kilpeles, spirales. Kiekvienas narys dabino savo rūbus skirtingais raštais. Kai kurie išdidžiai nešiojo simbolius, liudijančius jų padėtį Šeimoje.