Kilynas vylėsi, kad pasivaikščiojimas atgaivins tikėjimą Kirviaus svajone. Sliūkindamas dulkėtomis gatvelėmis, jis iš tiesų pajuto augančią nebylią nuostabą, kad Karalių Šeima sugebėjo išvengti niokojančių marodierių antpuolių ir net pastatyti — nors ir negrabiai — kažką panašaus į storą gynybinę sieną.
Saulės spindulių čirškinami molio sluoksniai skleidė aitrų kvapą. Vingiuojančios sienos buvo nelygios ir kreivos. Pastatytos visai neseniai, jos atrodė tarsi praeities amžių atgyvena, kuri nė iš tolo nepriminė tikslių formų mechų konstrukcijų, pagamintų iš metalinių arba keraminių plokščių. Anksčiau tik jas ir teko regėti, išskyrus, be abejo, Citadelę, kur Kilynas užaugo — didingą šimtmečių patirties sankaupą.
Vyskupų Citadelėje driekėsi ištisi uolos ir mechų metalo kvartalai, daugiaaukščiai gyvenamieji pastatai, išdygę ant plačių skliautų. Dienos šviesoje naujoji Karalių Citadelė atrodė tarsi įžeidimas prisiminimams.
Neužmiršk, priminė Kilynas pats sau, jog tai tik pradžia. Tu neturi teisės kritikuoti.
Nesiliaujantis bruzdesys bei tvirtos sienos lyg ir turėjo jį padrąsinti, bet šiuo metu visos mintys sukosi tik apie Tobį.
Berniukas jau galėjo šiek tiek šnekėti, tiesa, labai silpnai. Jis reagavo į švelnų Kilyno masažą, jausdamas visą kūną, išskyrus nejudančias kojas. Labiau nei atslūgstantis fizinis skausmas Tobį kankino bloga nuojauta, apninkanti kiekvieną smarkiai sužeistą Šeimos narį.
Vaiką reikėjo įtikinti — ne žodžiais, o parodant tvirtas trobesio sienas, — kad jis atsidūrė namuose. Vyskupų Šeimai daugiau niekur neprisieis žygiuoti. Ir jo paties niekas nepaliks.
Kilynas švelniai kalbėjo su Tobiu, bandydamas paaiškinti šias tiesas. Regis, sūnus viską suprato. Veidas atsipalaidavo, ir jis netrukus užsnūdo.
Paties Kilyno baimes buvo ne taip lengva išsklaidyti. Jis pasuko atgalios ir nupėdino link tos vietos, iš kur atsklido besiderančių Kirviaus, Ledrofo ir Fomakso balsai. Paskui žengė pro kreivą tvorą, supančią didelę Karalių kapitono pašiūrę. Vielinės tvoros juostos turbūt kažkada priklausė mechams, tačiau iš medžio negrabiai išdrožti kuolai neabejotinai buvo žmogaus rankų darbo.
Nervingai pakrapštęs vartelių skląstį pajuto, kaip jam trūksta kairiosios rankos. Vaikščiojant pastaroji sūpavosi lyg medinė pliauska ir bent jau netrukdė. Iki šiol Kilynas nemanė, kad jo sužeidimas labai rimtas. Tačiau artėdamas link pašiūrės vyriškis suvokė, kad dabar jis negalės bėgti, nešti daiktus arba kovoti kaip anksčiau. Tai reiškė, kad jis nė pats to nenumanydamas susiliejo su Metropoliu.
Kilynui pasirodžius, Karalių kapitonas kaip tik išlydėjo iš savo būsto Fomaksą. Kaip žinia, visą dieną vyko derybos. Įgūdžių, Aspektų ir Veidų mikroschemų su retomis žiniomis mainai. Atsiskleidė prekybiniai instinktai. Už trijų lūšnų girdėjosi padriki riksmai.
Šeimos bendravo tarpusavyje tam tikra liturgine įšventinimo maniera. Vyskupai ir Lupikai buvo šios primityvios Citadelės svečiai. Karaliai turėjo siūlyti maistą ir nakvynę prisilaikydami įmantraus protokolo. Tai užimdavo nemažai laiko, tačiau svarbių dalykų, tokių kaip išgyvenimas ir apsauga, aptarimas užtrukdavo dar ilgiau. Įvykdę visas protokolo sąlygas, trys kapitonai apsimainė aštriais žodeliais. Nei Ledrofas, nei Fomaksas tiesiog nevaliojo suvokti, kiek daug Karaliams pavyko nuveikti. Kiekvienas kuolas arba molinė siena kitoms Šeimoms priekaištingai badė akis. Norėdami išsaugoti savo orumą, Vyskupai ir Lupikai privalėjo užgniaužti pavydą ir pasigirti savo pasiekimais, o vėliau netgi karštai pasiginčyti. Kilynas džiaugėsi nedalyvavęs tokioje ceremonijoje.
Jis paklausė jaunos sargybinės, ar galėtų patekti į trobesį, ir labai nustebo, kai mergina akimirksniu jį įleido.
Kirvius pasiūlė vyriškiui atsisėsti, padavėjam puodelį tamsios, svaigios mėtų arbatos. Kilynas išlenkė gėrimą vienu gurkšniu ir paprašė dar įpilti. Patenkintas kapitonas linktelėjo ir, paėmęs arbatinį, įpylė vandens į didesnį puodą, padėtą ant lentynos.
— Turi mano įpročius, — maloniai tarstelėjo Kirvius. — Tau patinka stiprus gėralas, ir mėgsti, kai jo būna daug.
— Aha.
— Galvojai apie maldininką?
— Truputį.
— Kodėl nusprendei, jog tas žemkasys turėjo smegenis?
Kilynas siurbtelėjo arbatos ir pažvairavo.
— Turbūt tai maldininko darbas.
— Kodėl taip manai?
— Mes pragręžėme visas vidurines sąmones pagrindiniame padaro kūne tuo metu, kai jis išskerdė krūvą mūsiškių. Bet nežinojome, kad jis naudojasi žemkasiais su vidurinėmis sąmonėmis.
Iš nuostabos Kirviaus akys suapvalėjo.
— Tikrai?
— Žinoma. Tas žemkasys, kurį mes pačirškinome ir patys apdegėme pirštus… tai nėra nelaimingas atsitikimas.
Užuot atsakęs — skirtingai nuo Fomakso ir Ledrofo — Kirvius paprasčiausiai atsisėdo, susimąstė ir nė nebandė vaizduoti, kad viską supranta. Kilynui patiko toks požiūris. Galingo stoto kapitonas įsitaisė ant kreivašonio šezlongo, aptempto ruda medžiaga. Jis pasviro į priekį, plačiais delnais pasirėmęs į kelius, ir galiausiai mąsliu balsu ištarė:
— Tas padaras keičiasi. Prisitaiko prie aplinkos.
Kilynas pritardamas palinksėjo galva.
— Atrodo, taip.
— Ne taip, kaip kiti marodieriai.
— Tai jau tikrai.
Kokia palaima šitaip šnekėti, išpilti susikaupusius nuogąstavimus. Nuo tada, kai Fanė garantuotai žuvo, Kilyną apniko vis didėjantis miglotas nerimas dėl maldininko ir jo reikšmės. Šis padaras iš legendos virto realia — nors ir anksčiau neregėta — grėsminga jėga.
Kirvius pliaukštelėjo delnais, ir nuo kietų molinių sienų atsklido šaižus aidas. Kilynas tiek laiko praleido atviroje erdvėje, kad garsas jį apstulbino.
— Štai taip? Jis keičia savo braižą? Kai tavo Šeima susitiko su Lupikais, mechas nukovė jūsų visą galybę.
Kilynas susiraukė.
— Na, ir kas?
— O dabar į vieną krūvą susibūrė trys Šeimos, ir jis nieko nedaro.
Vadinasi, Kirvius suprato esmę.
— Tas žemkasys įrodo, jog maldininkas netoliese.
Kapitonas linktelėjo.
— Jis žino apie Metropolį. Galbūt prieš tai ir nieko nenumanė apie egzistuojančią Citadelę, bet tik ne šiuo metu.
Kilynui nepatiko tokia mintis, tačiau anksčiau jau buvo ją apmąstęs, todėl dabar negalėjo atsisakyti išklausyti išvadų.
— Kodėl gi jis nepuolė mūsų tą pačią akimirką?
Kirvius trumpam užsigalvojo, atkišdamas apatinę lūpą, tarytum nė kiek nesijaudintų dėl tokio keisto reiškinio.
— Galbūt maldininkas nežinojo, kad mes esame čia. Arba tiesiog baiminosi įsirėžti į sargybinius. Mes paspendėme begalę spąstų.
— Neatrodė, kad paskutinį kartą jis būtų išsigandęs, — sausai pastebėjo Kilynas.
Kirvius prisimerkė.
— Bandai kažką pasakyti?
— Nieko tokio. Tiesiog negaliu įsivaizduoti, kad maldininkas nusprendžia atsitraukti.
— Kiti marodieriai nedrįsta čia slankioti, kodėl jis turėtų būti išimtis? Mes esame pačiame Tiškulio centre. Tai drėgnos žemės. Pietuose netgi telkšo pelkė. Mechų vikšrai įklimptų iki pat korpuso.
— Gal ir taip.
— Nežinau, dėl kokios kitos priežasties jie nenori lįsti čia.
Kirvius atrodė susierzinęs. Įdomu kodėl, pagalvojo Kilynas. Jis ne kartą regėjo, kaip Vyskupų Citadelėje dėdės su moliu ir purvu glaistydavo mūruose pragraužtas skyles. Bet šiai, naujajai, Citadelei nedaugiau kaip keleri metai, sprendžiant iš tinko ant geriau išsilaikiusių sienų. Matyt, kapitonas stengėsi išaiškinti Ledrofui ir Fomaksui, kad būtent jam lemta vadovauti susivienijusioms Šeimoms, nes, šiaip ar taip, Citadelė iškilo Kirviaus dėka. Be to, jam pavyko įbauginti marodierius. Kažkodėl Karalių kapitonas tikėjo, kad mechus išgąsdino tvirtos molinės sienos ir nepatvarios tvoros, pastatytos iš metalo ir medžio.