Jau kurį laiką Kilynui ant liežuvio galo kirbėjo kandus atsakymas. Paskui suprato, jog nieko gero iš to nebus. Jis turėjo dvi išeitis — galėjo dar labiau paspausti Kirvių ir išlėkti iš trobelės kūliavirsčia, arba pakreipti kalbą kita linkme.
Jis tarstelėjo porą žodžių apie tai, kokį nepakartojamą įspūdį padarė Metropolis, kokie sotūs pasirodė Citadelės gyventojai. Tada nerūpestingai pasakė, pratęsdamas ankstesnę temą:
— Kaip manai, ką visa tai reiškia?
Kirvius patrynė savo ilgą smailią nosį.
— Ką turi omenyje?
— Praėjo jau — kiek? — šešeri metai nuo tada, kai mechai užpuolė mūsų Citadeles.
— Teisybė.
— O, taip, atrodo lyg amžinybė. Visą tą laiką mes nepaliaujame bėgę. Sustojame neilgiau kaip penkioms šešioms dienoms. Neturime kada pailsėti ir pamąstyti.
Kirvius gūžtelėjo pečiais.
— Na, ir kas?
— Tau niekada nešovė į galvą, kad būtent toks yra jų tikslas?
— Ką?
— Galbūt jie nenori, kad mes mąstytume. Išmoktume naujų dalykų iš savo Aspektų. Kam jiems reikėjo sugriauti Citadeles? Vien tam, kad puldinėtume jų fabrikus?
— Mechai nekenčia mūsų, — pareiškė Kirvius tvirtu balsu, tarsi šis teiginys būtų akivaizdus.
— Galbūt. Ar kas nors klausė jų pačių?
Kapitono veide pasirodė budri išraiška.
— Kas pajėgtų tai padaryti?
Nors ir įsigilinęs į savo mintis, Kilynas spėjo pastebėti primerktose Kirviaus akyse šmėkštelėjusią dvejonę. Kryptelėjus aštriam vyriškio smakrui, jį apšvietė blausūs Denikso saulėlydžio spinduliai, plūstantys pro atvirą skylę, vadinamą langu.
— Kažkada Karaliai išmanė mechų kalbą.
Kirviaus lūpos įsitempė.
— Teisingai.
— Pagalvojau, kad po Negandos sugebėjote išgauti iš mechų šiokios tokios informacijos.
— Mes ištisus metus praleidome kelyje, kaip ir jūs patys.
— Bet jums pasisekė įsikurti kur kas šauniau, — taikiai pastebėjo Kilynas. Verčiau truputį atsitraukti ir pabandyti aptarti reikalą iš kitos pusės.
Kirvius mažumėlę atsipalaidavo, bet nieko neatsakė.
Kilynas tęsė savo mintį:
— Mes turėjome vieną patyrusią vertėją. Bet ją užmušė maldininkas.
— Aha. Mes irgi turime vieną vertėją, moterį.
— Ar jai pavyko sužinoti ką nors įdomaus?
— Nieko ypatingo.
— Aišku.
Kirvius pasiteiravo:
— Ar jūs, Vyskupai, turite Aspektų, kurie galėtų versti?
— Klausi, ar jie gali perskaityti mechų simbolius?
— Bet ką. Nauji įgūdžiai visuomet praverčia.
— Na… — Kilynas pasitarė su Arturu, tada atsakė: — Ne, tokių Aspektų neturime. Vienas iš mano Veidų sugebėtų tai daryti.
— Ar jis išmano mechų kalbą?
— Šiek tiek.
Kirviaus žvilgsnis atrodė susidomėjęs.
— Gerai.
— Toji moteris vertėja…
— Dabar ji serga.
Kapitonas kažką slepia, nusprendė Kilynas. Galbūt tai asmeninis Karalių Šeimos reikalas, todėl geriau pernelyg į jį nesigilinti.
Kilyno galvoje knibždėte knibždėjo įvairių minčių, ir jis tiesiog privalėjo išreikšti jas balsu.
— Štai kokia problema — kodėl jie užpuolė Citadeles?
Kirvius prašiepė lūpas; atrodė, kad jo veidas, paniręs į gelsvą prieblandą, dar labiau pailgėjo.
— Gal susierzino?
— Kodėl maldininkas atsirado tik dabar? Kam reikėjo kurti ypatingą marodierių?
— Kad mus pribaigtų. — Kapitonas akivaizdžiai nuobodžiavo, tik nenorėjo to parodyti.
— Kam taip rūpintis? Juk tai visiškai naujo tipo mechas. Jis užliejo mus miražais. Sakyčiau, išties realiais. Dar neteko regėti, kad marodierius mokėtų daryti kažką panašaus.
— Kas iš to?
— Mes manėme, kad sunaikinome pagrindinę jo sąmonę. Puiku. Tada išsiaiškiname, kad savo protą mechas išsklaidė į vidurines sąmones. Pribaigėme ir jas. Lyg ir viskas gerai. Ir štai vakar įsirėžiame į žemkasį, turintį visą sąmonę — bei ginklus.
— Nagi, nesikarščiuok, — tarė Kirvius, palinkęs į priekį.
Kilynas suprato, jog pradėjo šaukti purtydamas kietai sugniaužtą dešinįjį kumštį. Kairioji ranka kabėjo suglebusi.
— Negi nesupranti? Pažiūrėk, kaip jie stengiasi ištobulinti maldininką.
— Teisybė. — Kirvius sugriežė dantimis, dėbčiodamas kažkur į tolumą. — Jūsų Šeima daug iškentėjo. Daugiau nei mes. Bet neužmiršk, mes neatsisakome suteikti jums prieglobsčio, net jei ir pritraukėte to maldininko dėmesį.
— Už tai esame labai dėkingi, — atsakė Kilynas. Ore pakibo neištarta tiesa, kad Metropolis gali ir neatsispirti maldininkui. Be abejonės, tai baugino Kirvių.
Šiaip ar taip, Karaliai nestokojo pasitikėjimo savo jėgomis. Keli jau buvo užsukę į Kilyno trobelę ir džiugiai papasakoję istorijų apie tai, kaip jie sutriuškino puolančius marodierius. Tačiau jų kapitonas suprato, jog maldininkas skiriasi nuo paprastų mechų.
Ne išimtis, kad kitų Šeimų pasirodymas reikš ne palaimingą žmonijos susivienijimą, o Metropolio žlugimą.
Ar būtent šią mintį Kirvius ir slėpė? Greičiausiai ne tik tai. Prašnekus apie vertėjus, jis skubiai nukreipė kalbą lyg nenorėdamas pasakoti, ką išsiaiškino Karalių specialistė.
Nebuvo jokio reikalo siūlyti sumedžioti maldininką. Kirvius niekuomet nesutiktų išleisti iš Metropolio savo pagrindinių pajėgų. Be to, Kilynas suvokė, kad jis pats vargu ar tiktų persekiotojų komandai. Negyva ranka kybojo prie šono lyg nebylus priekaištas.
Vyskupas ištarė dar porą frazių, bandydamas kiek įmanoma geriau išreikšti savo Šeimos dėkingumą, nors neabejojo, kad Ledrofas su Fomaksu padarė tą patį. Ką gi, mandagumo per daug nebūna.
Tačiau jis neužmiršo pridurti:
— Vis dėlto įdomu, kodėl mechai bando sumaišyti mus su dulkėmis?
— Jie mūsų nekenčia, — pakartojo Kirvius. — Viskas labai paprasta.
Įkvėpęs Kilynas ryžtingai atšovė:
— Nieko panašaus.
— Tuomet kodėl?
— Manau, kad mechai tiesiog bijo. Mes juos kažkaip gąsdiname.
Kirvius keistai nusijuokė. Paskui atsistojo, tuo parodydamas, kad Kilynui irgi laikas kilti, nes Karalių kapitonas turi ir kitų reikalų.
8
— Tėti?…
Tobis miegojo taip ilgai, kad Kilynas neįstengė atsispirti pagundai švelniai jį papurtyti, norėdamas įsitikinti, jog berniukas neužstrigo kokioje nors susiraizgiusioje nervų sistemos spiralėje.
— Taip, taip, čia aš. Viskas gerai.
— Aš… keistai jaučiuosi.
— Skauda?
— Ne, aš… tiesiog… nejaučiu…
— Ko?
— Kojų. Dabar tiktai kojų.
— O kaip viduriai?
— Gerai.
— Tikrai?
Staiga Tobis šyptelėjo.