— Tikrai, tikrai. Jei priglausi prie kelnių delną, aš galėsiu į jį prisisioti.
— Manai, kad pataikysi?
— Arba ten, arba tiesiai į langą.
Pasodinti Tobį ant šiaudinio čiužinio pasirodė sunkiau, nei Kilynas galvojo. Berniuką irgi išvargino tokios pastangos. Akys trumpam apniuko, o gerklė susitraukė lyg nuo vidinės kovos. Po akimirkos raukšlės išnyko, nepalikdamos nė menkiausios žymės ant lygios išblyškusios odos. Jis garsiai nusišlapino į molinį puodą ir nusijuokė.
— Kada pagis mano kojos? — vėl atsigulęs paklausė Tobis.
— Pailsėk šiek tiek, o tada pažiūrėsime.
Kilynas stengėsi, kad jo balsas skambėtų ramiai ir linksmai, tačiau berniukas pajuto kažką negero.
— Ar ilgai teks laukti?
— Jie nežino. Niekada nematė, kad įpusėjęs žudynes marodierius būtų pabaidytas.
— Marodierius? Man jis atrodė labiau panašus į žemkasį.
— Na…
Tobio veidas apsiniaukė.
— Eilinis? — būti pakirstam paprasčiausio žemkasio…
— Ne. Tai buvo marodierius, pasislėpęs po žemkasio išore. Turbūt jį sukūrė maldininkas.
Vaikas nušvito.
— Gerai bent tiek, kad mane pašovė ne koks prakeiktas žemkasys.
— Tikra bjaurybė.
— Kaip tavo ranka?
— Nieko gero. — Nebuvo prasmės meluoti.
— Gali ja naudotis?
— Nepajėgiu net savo užpakalio nusišluostyti.
— O kada paskutinį kartą tai darei?
Kilynas išsišiepė, ir įdegusį veidą išmargino raukšlelių voratinklis.
— Klausyk, aš tuojau nutrauksiu šitą koją ir užkimšiu ja tavo burną.
— Bent jau turėsiu ką užkąsti.
Kilynas atnešė jam sriubos. Tėvas šnekėjosi su sūnumi, kol kambaryje įsitvyrojo pusiaunakčio prieblanda. Jis papasakojo, kaip klaidžiojo po Metropolį, apibūdino jį spalvingai ir gerokai prasilenkdamas su tiesa. Tobis entuziastingai pareiškė norįs išeiti į lauką ir pats viską apžiūrėti. Kilynas pažadėjo išsivesti jį kitą dieną. Reikės nešti berniuką rankose arba sukonstruoti kokią kėdę su ratukais. Vyriškis stengėsi kalbėti ramiai, kad jo balsas neišduotų tikrųjų jausmų. Kirvius ir kiti Šeimų nariai, nusimanantys apie tokius sužeidimus, tvirtino, jog Tobio pagydyti nepavyks.
Netgi Andželika, aplankiusįjį dieną, sielvartingai papurtė galvą. Moteris žinojo, kaip nureguliuoti akis ar skonių receptorius. Ji mokėjo krapštytis į kaukoles implantuotose mikroschemose. Tačiau viso kūno sistemų nebūtų įstengusi sutvarkyti. Nė vienas žmogus neturėjo jokio supratimo, kaip jos veikia arba kokioje stuburo vietoje susijungia nervų mazgai. Tobio nugaroje buvo įtvirtinti trys atsišakojantys siūleliai, nedideli, rožiniai šešiakampiai įrantai. Juos instaliavusi moteris mirė senojoje Šeimos Citadelėje. Nei Vyskupai, nei Lupikai, nei Karaliai nežinojo, kaip sujungti tuos įrantus. Net nenutuokė, ar būtent juos reikia taisyti, norint pagydyti Tobį.
Kilynui palengvėjo, kai sūnus užmigo, nes tuo metu jau neįstengė sugalvoti, ką įdomaus papasakoti. Jis nužingsniavo į nedidelį kvadratinį pastatą prisipilti vandens iš Karalių šulinių ir pakeliui sutiko Šibą.
Moters žvilgsnyje atsispindėjo neištartas klausimas.
— Jaučiasi neblogai, — pasakė Kilynas, — tik štai tos kojos…
— Kaip galva?
— Na, jis šneka normaliai. Išsivesiu jį rytoj į lauką, gal patikrinsiu refleksus.
Moteris lėtai sumirksėjo, apgaubta įžambiai krentančios blankios šviesos. Jos vokai nuslydo žemyn kaip pilki vaiduokliai, ir Kilynas pajuto galįs įžiūrėti pro juos akių baltymus.
— O kaip tu?
— Kas, ranka? Nieko baisaus.
Šiba suspaudė ją savo pirštais.
— Jauti?
— Ne.
— Pagis?
Jis papurtė galvą vis dar mąstydamas apie Tobį. Regis, dabar niekas nemokėjo išgydyti tokių sužeidimų. Jiedu nupėdino tolyn pirmu pasitaikiusiu keliu. Kaip keista žingsniuoti tarp žmogaus rankų darbo konstrukcijų. Trūko mažų, tačiau tobulai tikslių mechų detalių. Vietoj jų matėsi visai mielos kreivos linijos ir niekuo neišsiskiriantys vingiai.
— Ką sako Kirvius?
— Karaliai nežino, ar yra išlikusių gyvų kitų Šeimų. Mes vieninteliai juos radę. Jei Tiškulys pritrauks daugiau…
Jis nebaigė minties. Tiesiog nepajėgė galvoti apie tokias tolimas teorines galimybes, kai prieš akis tebešmėkščiojo išblyškęs, bet linksmas Tobio veidas.
Kol kas berniuko žvilgsnyje spindėjo sutrikimas, nesugebėjimas suvokti, kodėl kūnas atsisako funkcionuoti. Netrukus jį pakeis bergždžias įniršis, o vėliau — neviltis. Kilynas gerai žinojo šį ciklą. Ne kartą matė sužeistuosius kelionės metu.
— Su Kirviu kalbėjai apie maldininką?
Jį visada stebino, kad Šiba taip puikiai gali skaityti veido išraišką.
— Ir ne, ir taip, Karalius tvirtina anaip, — pacitavo senoviškas rimuotas eilutes Kilynas.
— Kaip dėl maldininko?
— Be abejo, sunerimęs dėl jo.
— Svarsto, ar Metropolyje saugu.
— Aha. Aš taip pat. Kirvius… kažką slepia.
— Ką?
— Nežinau. Man asmeniškai įdomu, kaip Metropolis apskritai čia atsirado. Kodėl maldininkas paliko jį ramybėje?
— Patikrinau apsaugą. Ji nebloga, bet… — Perkreipti Šibos antakiai bylojo, kad ji netiki tokiu paaiškinimu.
— Gaila, kad čia nėra Fanės, — ilgesingai tarė Kilynas, pirmą kartą paminėjęs jos vardą per tokį ilgą laiko tarpą. Po kapitonės mirties jų gyvenimuose lyg ir atsivėrė praraja. Jeigu Fanė būtų virtusi Aspektu, jis su mielu noru būtų priėmęs ją į savo sąmonę.
— Fanės?
— O, atleisk, visai užmiršau, kad tu jos nepažinojai.
— Jūsų kapitonė?
— Kažkada ja buvo. Pačia geriausia, kokia tik įmanoma. Iš Kirviaus būtų palikusi šlapią vietą. — Jam patiko ši senovinė frazė, nors pastaroji priminė, kad po Negandos ne taipjau dažnai tekdavo matyti šlapių vietų.
Staiga Šiba pareiškė:
— Kirviui kažkas negerai.
— Ką? Kaip suprasti?
Ji patapšnojo sau per smilkinį.
— Štai čia negerai.
Tai pribloškė Kilyną.
— Kodėl taip sakai?
— Ar girdėjai jo sveikinimo kalbą?
— Ne, tuo metu miegojau. Ką jis prišnekėjo?
— Anot jo, Metropolis yra visų laikų didingiausias miestas.
Kilynas sukrizeno.
— Šitos molinės lūšnelės?
— Didingiausias todėl, kad gali pasipriešinti marodieriams.
Kilynas išsižiojo suglumęs.
— Retas kuris marodierius užklysta taip toli į Tiškulį. Jei suvoks, kad mes esame čia, netrukus pamatysime jų visą galybę. Kol kas Kirviui velniškai sekėsi.
— Teisingai. Paskui jis kalbėjo apie Šeimų suvienijimą.
— Ką?
— Jis nori būti kapitonu.
— Visų Šeimų kapitonu?
— Regis, kad taip. Karaliai visą laiką jam džiaugsmingai pritarė.
Kilynas papurtė galvą.
— Tas Kirvius išties atliko puikius darbus, reikėtų tai pripažinti. Jis gali vadovauti. Pažiūrėk, kaip didžiuojasi Karaliai. Tačiau kapitonas iš jo nekoks — ne itin išmintingas.
— Teisybė, — sutiko Šiba ir švelniai pridūrė: — Fanė buvo protingesnė?
Vyriškis šyptelėjo:
— Ji sakydavo, kad sendami žmonės proto neįgauna, tiesiog tampa atsargesni. — Jis sekundėlei nutilo. — O gal taip kalbėjo mano tėvas?
— Tai nebūtinai tiesa.
— Galbūt. Šiaip ar taip, Fanei išminties netrūko, nors ji ir būtų tave iškoneveikusi už tokius žodžius. Kirvius jai neprilygsta.