— Tai jau tikrai. — Niūriu žvilgsniu ji varstė geltonus stačiakampius, spindinčius siaurose lūšnelėse. Kartu su švelniu vėjeliu iš jų sklido Šeimos dainos.
Metropolį saugantys sargybiniai buvo išsidėstę žiedu šalia artimiausių kalvų. Jie pajusdavo bet kurį artėjantį mechą, todėl žmonės nebijojo, kad atvira šviesa pritrauks nereikalingą dėmesį. Toks požiūris Kilynui pasirodė ne itin išmintingas.
Miestas švelniai raibuliavo kvapnioje laužaviečių dūmų migloje. Veidą glostantis drėgnas oras palaimingai plūstelėjo į plaučius. Štai kur tikrasis gyvenimo skonis — malonumas pajusti dvelksmą vėjo, rausiančio duobeles riebiame molyje. Arturas pakuždėjo, neva senovėje visa Čiuožyklos planeta niekuo nesiskyrė nuo šios vietos.
Kilynas prisivertė galvoti apie praktiškus dalykus.
— Kuriam galui mechams prireikia kiekvieną kartą atstatyti maldininką? Po Negandos marodieriai galėjo mus sumedžioti, jei tik būtų užsimanę.
— Jie bandė, — pasakė Šiba. — Šaudavo į mus, kai tik pamatydavo.
— Teisingai, bet jie nemedžiojo mūsų taip kaip maldininkas. — Kilynas sugniaužė dešinįjį kumštį. — Jie leido žmonėms egzistuoti metų metus. Paliko mus ramybėje, neminint marodierių, su kuriais netyčia susidurdavome. Žinoma, tai bjauru. Bet dabar jie pasiuntė maldininką. Kodėl?
Šiba nusišypsojo.
— Nesiraukyk. Atrodai senesnis.
Jis pastebėjo, kad moteris visiškai pakeitė savo šukuoseną. Virš pakaušio iškilo susiraizgiusios, sidabriniais taškeliais žvilgančios kasytės, kurios skleidėsi į sustingusį juodą fontaną. Jos akys švytėjo, kombinezonas buvo kruopščiai išvalytas.
Pasiruošusi meilės romanui, dingtelėjo mintis. Moteris nužvelgė Kilyną lėtai ir mįslingai.
Tačiau jis nebuvo tam nusiteikęs.
Kilynas nedrįso prisipažinti, kad domisi ja abstrakčiai, be kažkokio ypatingo motyvo. Kai Šeima nutarė atjungti seksualinius centrus, jis nė kiek dėl to nesipriešino. Tuo metu miegojo su Džoselina, tačiau niekaip neįstengė išmesti iš galvos malonių prisiminimų apie Veroniką. Nuostabus jaunystės metas, kai paprastas ir beveik netikėtas lytinio akto malonumas sukeldavo ekstazę, negrįžtamai praėjo. Akivaizdu, kad Džoselina niekada nebūtų tapusi antrąja Veronika, todėl po kiekvieno prisilietimo ar gesto jį apimdavo kartėlis.
Jis prasižiojo, norėdamas pakreipti pokalbį kita linkme, tačiau nieko neišspaudė. Po velniui Lyg būčiau vaikigalis! Kilynas burbtelėjo kažką — mintys sūkuriavo tarsi vakuume — ir staiga priešais save išvydo vamzdį, pritvirtintą ant specialaus rėmo.
Jis puikiai nutuokė, kas tai yra, bet sugebėjo apsimesti sutrikęs, neužmiršdamas širdyje padėkoti likimui. Vis dėlto džiaugsmas buvo realus.
Kažkada, gyvendami Citadelėje, Vyskupai irgi turėjo tokį prietaisą, tik Kilynas negalėjo įsivaizduoti, kaip Karalių Šeimai pavyko išsaugoti savąjį. Galbūt prabėgus keleriems metams po Negandos ištraukė jį iš Citadelės griuvėsių? Tai atitiktų Kirviaus stilių.
Jis žvilgtelėjo pro senovinius žiūronus. Tarp retų debesų mirguliavo žvaigždžių šviesa. Šalia rubininių dulkių juostų driekėsi tankus dangaus šviesulių srautas.
Cyptelėjo Artūro balselis:
Ach, koks vaizdas! Jau seniai nemačiau nieko panašaus. Tai Mandikini — senovinis indų žodis iš legendinės Žemės planetos. Jis reiškia Galaktiką, vadinamą Paukščiu Taku. Pažodžiui verčiant — “didžiąja dangaus upe”. Indai tikėjo, kad…
— Pažiūrėk, — tarė Šibai Kilynas, pertraukdamas savo Aspektą.
Moteris dar niekada nebuvo mačiusi elektroteleskopo, todėl paklusniai dirstelėjo į vamzdelį, nuskenavo prieblandoje skendintį dangų ir paklausė kažko apie ieškiklio ekraną.
Kilynas žvilgtelėjo į mažą kristalinį objektą. Mintis persmelkė vaikystės prisiminimai.
— Sietynas, — tarė jis. — Bent vienas jų liko!
— Kas tai?
— Miestas. Žmonių miestas! Juk Lupikai kilo būtent iš Sietyno.
Suglumusiji papurtė galvą, ir Kilynas paaiškino:
— Kaip ir mes visi. Kažkada atvykome į Čiuožyklą ir čia apsistojome.
Dar vakar apie tai pasakojo Arturas. Kilynas leisdavo Aspektui kalbėti dažniau, bandydamas išmokti mechų technikos subtilybių. Jis nieko neprasitarė Šibai, nes norėjo įvaldyti bent kelis triukus, kad padarytų jai įspūdį.
— Jį pastatė Šeimos?
Nijaldžio Aspekto šnipštelėjimas pateikė trupinėlį informacijos. Jis džiaugėsi, kad bent vienoje srityje nutuokia šį tą daugiau nei Šiba.
— Šeimos susikūrė po to, kai žmonija atkeliavo iš Sietynų. Labai seniai.
— Vieno Sietyno?
— Hmm, ne, trijų, — pakuždėjus Nijaldžiui atsakė jis.
— Mūsų sukurtų?
Jos skeptiškas požiūris pažadino nebylius paties Kilyno jausmus. Kaip neįtikėtina, kad žmonės mokėjo gaminti prietaisus tamsiose dausose ir netgi skraidyti tenai. Lygiai taip pat keistai atrodė balto akmens paminklas, kurį jie visai neseniai regėjo.
Pirmą kartą jis pamatė Sietyną vaikystėje — tais laikais pasaulis buvo sąlygiškai saugus, o žmonės sugebėdavo nuveikti didžius dalykus. Dabar jis žinojo tiesą.
Kilynas pajuto, kaip sąmonės kampelyje susirangė augantis nerimas. Jis vėl pažvelgė į Sietyną, žvilgantį kristalą, pakibusį juodame danguje. Pro sensorinį centrą prasismelkė padrikos emocijos. Šioji žavi vieta, blizganti lyg brangakmenis, plūduriavo amžinos tuštumos jūroje.
Ir jo viduje išprovokavo netikėtą riksmą.
Aspektai paskleidė džiaugsmingus, pasididžiavimo kupinus šūksnius ir karštligišką maudulį. Jie stengėsi išlįsti iš savo nuošalių užkampių.
Kilyną užliejo kunkuliuojantys balsai. Jis sušvokštė.
— Ar tau viskas gerai?
Kilynas suprato, kad jo veide atsispindėjo viduje verdanti įkaitusi beprotybė.
— A… gerai… Tik leisk… dar šiek tiek… pažiūrėti…
Užbliovė Nijaldis:
Ach, kaip žavu! Koks nuostabus žmogaus rankų darbo grožis!
Suspiegė Arturas:
Jei būčiau paklausęs savo gerų draugų patarimo, laikui bėgant tikrai būčiau sulaukęs paaukštinimo. Būtų atėjusi ir mano eilė. Galėjau bent trumpam susitikti su komandos valdyba iš Dreiko Sietyno. Jei būčiau tai padaręs — nemanyk, Nijaldi, kad aš negirdžiu užkoduotų tavo įžeidinėjimų, — gal dabar gyvenčiau Sietyne!
1. Mechai užpuolė Sietynus vėliausiai.
2. Netgi mano laikais niekas nežinojo, ar ten kas nors yra.
3. Nesulaukėme jokių signalų.
4. Tiesiog kabo danguje lyg kalėdinės eglutės papuošalai.
5. Pasilikęs ten būtum sulaukęs garantuotos mirties.
Kaip gali nerūpestingai kalbėti apie tokią tragediją? Juk velnio išmonės suburta orda nušlavė viską, kas šioje dvokiančioje bedugnėje suteikdavo prasmę!
Klausyk, Nijaldi, užtenka pamokslauti. Man nerūpi, jog tu esi šventikas filosofas. Žmogau, nejau negali paprasčiausiai pasigrožėti Sietynu? Mechai jo nesunaikino. Tik pagalvok, ką tai reikštų.
Užjaučiu tave, Artūrai. Iš visų gyvų padarų aš labiausiai trokštu, kad žmonija susigrąžintų savo didingą šlovę. Kaip Dievą myliu!