1. Tuomet liaukis bėręs moralus.
2. Privalome surasti būdą, kaip išsikapstyti iš susiklosčiusios padėties.
3. Kalbėkime apie reikalą.
Žinoma, Sietynų era sulaukė tragiškos pabaigos. Mes per mažai kreipėme dėmesį į mašinas ir jų godumą. Bet tai dar nėra priežastis stūgauti apie mechų sukeltus košmarus. Mes…
Tu nori pasakyti, kad jie nesukramtė didesnės mūsų laivų dalies? Kad jie neiš žudė beveik visos mūsų ekspedicijos?
Be abejo, aš…
Kad vėliau nesugrįžo ir vėl nesunaikino mūsų darbo vaisių palikdami — tebūnie jis būna palaimintas, Viešpatie! — tik šį vienintelį Sietyną? Gailestingasis…
Užteks tų pigių religinių efektų! Man jie nedaro jokio įspūdžio. Niekas neklausytų tavo…
1. Pažiūrėkite į Kilyną.
2. Jis nerimauja dėl to, kad mes įkaitę.
3. Jis susirietė užčiuopęs mūsų jausmus.
Viskuo kaltas tavo perkaitęs protas. Tavo akla nepagrįsta neapykanta… vaje, atsargiai!
Kilynas suvokė, kad jį užklupo Aspektų audra, tačiau nieko negalėjo padaryti. Jis nepajėgė suvaldyti savo kūno, kaip ir toji moteris prieš kelias dienas, kuri beprotiškai strykčiojo į orą užvaldyta įnirtingų Aspektų balsų.
Jis pajuto dūrį į kaukolę, įskėlusį sidabrines žiežirbas.
Dulkėtą orą užtvindė zvimbiančios širšės.
Jis sudribo ant savo švininės rankos.
Šnerves užpylė sniegas.
Akis puolė graužti vabzdžiai.
9
Kitą rytą įvyko Šeimų Sambūris — ši tradicija užsiliko nuo senųjų Citadelių laikų. Pilkšvai oranžinėje molinėje trobelėje ant organine medžiaga aptemptų krėslų susėdo trys liekni, raumeningi, apžėlę susiraizgiusiomis barzdomis vyrai.
Apie susirinkimą Kilynui papasakojo jį slauganti Šiba. Akustiškai tariami žodžiai sunkiai brovėsi pro tirštą tylos sluoksnį.
Vyriškis žinojo, kad Šeimų nariai tarška apie tokius reikalus, kurių jis nebuvo nusiteikęs svarstyti. Kai kas manė, kad jiems visiems reikėtų įsilieti į naujai sukurtą Citadelę ir tokiu būdu sutvirtinti paskutinį žmonijos prieglobstį. Kiti tvirtino, neva didelės žmonių grupės neįstengs apsisaugoti, todėl reikėtų kastis po žeme, išsisklaidyti po atskirus kaimelius arba vėl patraukti į kelionę.
Kilynas nesuko dėl to galvos. Jo pasaulis susitraukė iki materialių objektų.
Tobio kojos.
Ūkanotos Šibos akys.
Jo paties suglebusi ranka.
Viskas aišku ir tikslu. Būtina sutelkti dėmesį į šiuos dalykus, kad pavyktų atgaivinti sensorinį centrą.
Aspektai akivaizdžiai persistengė klykaudami. Dabar jie bailiai slėpėsi aidinčiose ir tuščiose sąmonės kertelėse.
O taip, jis pasveiks. Po dienos kitos.
Kilynas beveik nepastebėjo, kaip prabėgo visa para; tik matė Denikso spindulių pluoštą, slystantį grindimis iki galinės sienos. Jis pavalgė ir, regis, šiek tiek nusnūdo, tačiau pakirdęs išvydo, kad geltonai baltas šviesos ruoželis vėl spingsi toje pačioje vietoje ant šiurkščios molinės aslos.
Jis atsisėdo ir susimąstė.
Jei marodieriai užpultų Metropolį, iš Kilyno nebūtų jokios naudos ginant miestą. Netgi pasveikęs po Aspektų audros, jis nepajėgtų nulaikyti dujosvaidžio arba taikliai šaudyti. Nekilo nė menkiausios abejonės, kad, žlugus Citadelei ir žmonijai patyrus dar vieną žeminantį pralaimėjimą, Šeimos nariai spruktų tolyn palikę Tobį vienui vieną.
Su juo susisiekė virpantys Aspektų balseliai; jie šnabždėdavo, kai tik pasitaikydavo tokia galimybė.
Deja, nieko naudingo Kilynas neišgirdo. Privalai atgaivinti savo rankos funkcijas, kuždėjo jie. Užmiršk Tobį.
Kilynas sėdėjo ankštoje, apšnerkštoje drėgnu purvu lūšnelėje, stebėdamas miegantį sūnų. Kaip žinia, visai netoliese Fornaksas, Kirvius bei Ledrofas kalbėjosi apie tai, kas Tobiui ir jam buvo gyvybės arba mirties klausimas. Bet šiuo metu jo nė kiek tai nejaudino.
Sendami visi tėvai pradeda suvokti, kad jie daugiau negali kontroliuoti savo atžalų ateities. Tam tikra prasme vaikai įkūnydavo gyvenimo atsaką į mirtį. Jų egzistavimas atkakliai primindavo, jog tau daugiau nelemta vadintis jaunosios kartos atstovu. Istorijos tėkmė neša tave tolyn. Vaikai nenumaldomai auga ir stiprėja, o tėvai raukšlėjasi, nukaršta, kol galiausiai susiruošia paskutiniam poguliui.
Apie tokius natūralius dalykus nebūtina nė galvoti. Kilynui dingtelėjo ši mintis, panirus į slegiančią trobelės tylą. Pro langą aidėjo padriki Metropolio garsai, regis, sklindantys iš miglotų tolybių tarsi balsų murmesys, iš kurio neįmanoma suprasti nė vieno žodžio. Jis žvelgė į sūnų žinodamas, kad privalo kažką daryti, tačiau kūnas atsisakė judėti. Vis tiek nieko gero nepavyks nuveikti. Šioji niūri tiesa įsirėžė iki kaulų smegenų.
Paties Kilyno negąsdino galimybė iškeliauti anapilin. Jo gyvenimas buvo vertas nedaugiau nei mažos kuprinės, kurią nešiojo ant pečių, turinys. Nuolatinio bėgimo ir mirties metai nesugebėjo ištirpdyti tikėjimo žmonijos didingumu, užtat išmokė nekreipti dėmesio į atsitiktinius dalykus. Esmė ta, kad bet kuriuo metu jį galėjo pašauti pro šalį keliaujanti mašina — metalinis padaras, nepažįstantis nei skausmo, nei gailesčio. Ką gi, žiaurus pasaulis lygiai taip pat lengvai būtų pajėgęs sunaikinti ir Kilyno palikimą, Tobį. Jis privalėjo verstis per galvą, kad tai neįvyktų.
Vyriškis stebėjo, kaip po šiurkščiomis tamprios medžiagos paklodėmis lėtai ir sunkiai kilnojasi sūnaus krūtinė. Pro saulės aptviekstą langą įzvimbė musė. Aplėkęs skurdžios trobelės kampus, mažutis padarėlis nusileido ant Tobio rankos. Kilynas nelietė vabzdžio. Jis buvo gyvas ir turėjo teisę toks išlikti. Tėvas išmokė gerbti visus biologinei gyvybei atstovaujančius organizmus. Pačią žmoniją, matyt, lydėjo prakeikimas. Kad ir kaip ten būtų, ji negalėjo skriausti silpnesnių už save. Kilynas toleravo musę, kol ši pradėjo ropoti Tobio veidu. Pamatęs tai, staigiu judesiu įkalino vabzdį savo delne, tada žengė prie lango ir paleido jį skristi pavėjui.
Besikilnojanti vaiko krutinėjau savaime atrodė lyg nedidelis stebuklas.
Regėdamas paprastą alsavimo didybę, jis galvojo apie mechus, Citadelę, savo maištaujančią ranką. Kilynas žinojo esąs susimąstęs, tačiau mintys sukosi galvoje nesiekdamos būti išreikštos žodžiais. Jo neslėgė būtinybė daryti išvadas. Supamas tylos Kilynas neabejojo pajusiąs, ko griebtis, kai ateis tinkamas momentas. Kurį laiką jis su pasitenkinimu žvelgė į sūnų. Staiga į galvą dingtelėjo, kad daugiau tokios progos gali ir nebūti.
Galiausiai vyriškis atsistojo jausdamas, kaip įsitempia raumenys ir dejuoja sustingusios kojos. Kairioji ranka nerodė jokių gyvybės ženklų. Greičiausiai visam laikui. Galva apsvaigo, ploniems Aspektų balseliams įsibėgėjus dalinti patarimus.
Jis stipriai užsimerkė nuslopindamas plūstančius žodžius. Aspektų nerimą galima suprasti — jie rūpinasi savo saugumu. Tačiau nė vienas jų nepasakė nieko tokio, apie ką Kilynas jau anksčiau nebūtų pagalvojęs, o nesibaigiantys tauškalai erzino labiau nei musės zirzimas.
Jis nužirgliojo tiesiai link Kirviaus lūšnos tvoros, savo netvirtais žingsniais sukeldamas dulkių debesėlius. Toji tvora atrodė dar absurdiškiau nei prieš kelias dienas — menkutis gestas, nukreiptas į tylų, negailestingą pasaulį. Jam artėjant, susirinkimas trobelės viduje nutrūko, ir į lauką išėjo visi trys kapitonai. Kiekvienas jų dėvėjo švarias, iš tampriosios medžiagos pagamintas liemenes, kelnes ir antblauzdžius. Kilynas miglotai prisiminė, kad jam ir pačiam reikėjo apsivalyti bei tvarkingai susišukuoti plaukus. Perbraukęs pirštais per pakaušį suvokė, jog vietoj meniškos banguotos šukuosenos jo galvą puošė susimazgę, į visas puses styrantys kuokštai.