Išvydęs jį Fomaksas sukikeno.
— Jau geriau?
— Aha.
Kirvius tyrinėjo Kilyną pusiau primerktomis akimis.
— Ledrofas minėjo, jog tu — tvirtas vyras, kai nesergi ir nesi prisigėręs.
— Tą patį galėčiau pasakyti ir apie jį. — Visi nusijuokė, išskyrus Vyskupų kapitoną.
— Tu turi Veidą, kurį galėtume panaudoti.
— Kokiam tikslui?
Ledrofas šyptelėjo, tarsi prieš ketindamas atskleisti kažkokią paslaptį dar būtų norėjęs šiek tiek pažaisti.
— Nedideliam darbeliui. Vertimui.
— Aš ne… — Kilynas užsičiaupė.
Matydamas, kad jis akivaizdžiai sutrikęs, barzdočius dar labiau išsišiepė.
— Ar tau kada nors teko regėti renimechą?
Turbūt Kirvius pasidalino su kitais kapitonais svarbia informacija.
— Girdėjau apie juos, — atsargiai ištarė Kilynas vildamasis, kad jo balsas nuskambėjo pakankamai abejingai.
Su renegatu jis niekada nebuvo susidūręs. Šie mechai gavo tokį vardą todėl, kad turėjo kažkokių problemų su saviškiais. Tapę tremtiniais, tikrais vienišiais, jie gyvendavo mechų civilizacijos užribyje. Tačiau jų egzistavo ne tiek jau daug.
Praeityje žmonės retsykiais palaikydavo ryšius su renegatais. Kontaktai užsimegzdavo visai netikėtai, mechui atsidūrus beviltiškoje padėtyje. Dėl bendros kalbos stokos derybos užtrukdavo gana ilgai. Santykiai niekuomet nepasistūmėdavo toliau įprastų prekybinių mainų. Dauguma renegatų manė žmoniją esant paprasčiausia atmatų krūva, todėl kreipdavosi į ją tik kraštutiniu atveju. Atskalūnai mechai gyveno kur kas ilgiau už žmones, ir jų kontaktai su Šeimomis jau spėjo virsti legendomis.
Badui, jo Veidui, prisieidavo vertėjauti, kai Vyskupai tvarkydavo reikalus su dviem renegatais. Seniai seniai, dar prieš gimstant Kilynui. Egzistavo net iš anksto sutartas susitikimų signalas. Vėliau abu mechai nežinia kur išgaravo.
Kilynas iškvietė Badą ir skubiai, plakančios širdies ritmu, uždavė jam kelis klausimus.
1. Abu Vyskupų renegatus sugavo marodieriai.
2. Spėju, kad jie sulaukė garantuotos mirties.
3. Tais laikais šiek tiek mokėjau mechų kalbą.
4. Daugiausiai techninius terminus.
5. Visos mechų kalbos niekada nesupratau.
— Mes naudojamės reniu jau dvejus ar trejus metus, — paaiškino Kirvius.
— Štai kaip Karalių Šeima pasistatė šį miestą, — įsiterpė Ledrofas.
Kilynas linktelėjo, nors vis dar neįstengė atsikratyti nuostabos jausmo. Dabar aišku, kodėl Karaliai nebijojo naktimis kurti atvirų laužų. Jie sulaukdavo pagalbos iš paties mecho. Regis, sudarė su mechu sandėrį, kad šis nukreiptų marodierius nuo Tiškulio centro.
— Koks tai renis? — paklausė Kilynas.
— Klastūnas, — atsakė Kirvius.
— Pasitikite juo?
— Tenka.
— Kodėl?
— Tam, kad gautume bent šiokios tokios pagalbos, po velnių, štai kodėl.
— Kokios pagalbos?
— Informacijos. Netgi maisto atsargų.
— Ką duodate mainais?
Kirvius susierzino.
— Kuo jis įsivaizduoja esąs? Ar visi jūsų žmonės tokie? — kreipėsi Karalių kapitonas į Fomaksą ir Ledrofą.
— Kilynas — tikras kietasprandis, — tarstelėjo pastarasis.
— Verčiau išklok viską tiesiai šviesiai, nes užuominų jis nepripažįsta, — pridūrė Fomaksas.
Kirvius gaižiai pakinkavo galva.
— Dėl renio klastūno esame priversti atlikti kai kuriuos darbus.
— Kokius būtent?
— Dažniausiai prisieina vogti.
— Iš kur?
— Iš mechų saugyklų tunelių.
Kilynas nieko neatsakė. Matydamas jo veido išraišką, Kirvius paaiškino:
— Klausyk, mes žinome, kaip tai daryti. Turime savų triukų.
— Geriau taip ir būtų, — šaltai ištarė Ledrofas. — Mūsų susitarimas pakankamai aiškus, tad verčiau turėtum tikrai gerų triukų, antraip savo žmonių aš niekur nesiųsiu.
Visi trys kapitonai šiek tiek pasiginčijo, suteikdami Kilynui progą atidžiau patyrinėti Kirviaus veidą. Jie šaudėsi žodžiais lyg iš pabūklų.
Atrodė, kad vidinė Karalių kapitono įtampa susitelkė į nedidelį gumbelį, pūpsantį aštraus smakro gale it nepriklausoma veido dalis, kuri pati sugeba išreikšti emocijas. Nervingai krūpčiodamas jis visiškai nesiderino su rimta ir pasitikinčia savimi Kirviaus fizionomija. Ant gumbelio virpantys juodi gyvaplaukiai priminė gyvus padarėlius.
Akivaizdu, kad Kirvius yra pats geriausias kapitonas iš jų trijų. Reikės juo nepastebimai pasinaudoti. Kilynui teks vaizduoti Vyskupų Šeimos narį, turintį rimtų problemų, kad atitrauktų Karaliaus dėmesį nuo kitų kapitonų.
Vyriškis prisiminė Šibos gestą — pirštą prie smilkinio. Kirviui kažkas negerai.
Na, galbūt jis ir keistas, tačiau tai netrukdo būti puikiu ir sumaniu vadovu. Šis žmogus mokėjo kontroliuoti savo veidą ir nė menkiausiu antakio kryptelėjimu neišduodavo savo tikrųjų minčių. Jis galėjo maloniai, draugiškai šypsotis ir po akimirkos apniukti, tarytum pašnekovas būtų užsimanęs kažko tokio, ko Kirvius, net ir su visais geriausiais ketinimais, nebūtų įstengęs duoti.
Deja, veidas nepasižymėjo tobulumu. Vidinės Kirviaus emocijos atsispindėjo smailėjančiame jo smakre. Po juodais barzdaplaukiais pakibo prakaito ašara, kuri įnirtingai virpėjo, kapitonui trūkčiojant bumą ir kažką aiškinant savo kolegoms. Gležnas lašelis prilipo prie riebaluotos odos tarsi nevilties apimtas žmogus, pakibęs ant skardžio krašto. Regis, daugiau niekas nepastebėjo šios menkutės dramos. Kilynas pasistengė nuslopinti šypseną. Būdami kapitonais — o tokių pareigų geidė kiekvienas, — jie privalėjo elgtis oriai. Ne išimtis, kad prakaito lašas tiesiog prasprūdo pro akis.
Kilynas palaukė, kol jie baigs ginčytis. Dar truputį pastypsojo tylėdamas, kol trys ar keturi Karaliai prašė savo vado sutvarkyti nereikšmingus jų reikalus. Su Šeimomis susijusias problemas reikėjo spręsti subtiliai. Vienintelės žmonių gyvenvietės šeimininkai, Karaliai, jautėsi viršesni už kitus. Tačiau senovinis paprotys suteikė Vyskupams ir Lupikams tas pačias teises, ir Kilynas ketino tuo pasinaudoti.
Kapitonų ginčams atslūgus, jis paklausė:
— Ar tas renis klastūnas nusimano ką nors apie mediciną?
Kirvius susiraukė.
— Praeitais metais šį tą pataisė mūsų Roselinai. Jis išmano pagalbines sistemas. Bet tu nemanai…
— Aišku, kad manau.
Kirvius pažvelgė į Kilyno ranką, tada atsisuko į Ledrofą. Tegul šį reikalą tvarko Vyskupų kapitonas.
— Klausyk, tavo rankai galas, — tarė juodabarzdis. — Šiaip ar taip, mums nepavyktų užlopyti visų sužeistųjų. Eime pas mechą. Padėk vertėjauti. Vis tiek negali nešti nieko sunkaus. Nepuoselėk didelių vilčių.
Kilynas linktelėjo, tuo parodydamas, kad paklus kapitonui, tačiau energingo pritarimo pastarasis gali nesitikėti. Be to, jis norėjo dar kai ką išsiaiškinti.
Abejingu balsu paklausė Kirviaus: