— Kodėl nesinaudojate savo vertėja?
Karaliaus veidas dar labiau įsitempė, po išsišovusiais skruostikauliais pakibo tamsūs šešėliai.
— Juk tu žinai, kad ji serga.
— Kuo?
— Problemos dėl Aspektų.
— Kokių?
— Tai Karalių Šeimos reikalas.
— Kažką pasigavo iš renegato?
Kirvius užbaubė:
— Tu užmiršai, kas čia kapitonas?
Ledrofas pradėjo atsiprašinėti dėl savo Šeimos nario nemandagumo, tačiau Kilynas jį nutraukė:
— Man nereikia smulkmenų, tiesiog pasakyk, kas jai yra. Aš gerbiu Karalių Šeimos reikalus.
— Jis kalba protingai, — pastebėjo Fomaksas.
— Aš neprivalau atsakinėti į klausimus apie savo Šeimą. — Kirvius taip suspaudė lūpas, kad jos virto pabalusiomis siaurutėmis linijomis. Sustingęs veidas reiškė nepalaužiamą pasipriešinimą. Tačiau pasmakrėje vėl ištryško prakaito lašelis.
Fomaksas su Ledrofu rūsčiai susižvalgė. Jie turėjo mažiau galios nei Kirvius, tačiau dabar nesiruošė atsitraukti nė per nago juodymą.
— Verčiau atsakinėk, jei nori sulaukti iš mūsų pagalbos, — grėsmingai tarė juodabarzdis.
Kirviui tai nepatiko. Kurį laiką jis tyrinėjo žvilgsniu abu kapitonus. Galiausiai nenorom suniurzgė, išlaikydamas savimi pasitikinčią veido išraišką:
— Ji patyrė perkrovą. Bet kitokią nei taviškė. Tau viskas baigėsi gerai, o ji tiesiog spokso į sieną.
— Kas atsitiko? — neatlyžo Kilynas.
— Ji dalyvavo paskutinėse derybose su reniu. Kai grįžome namo, jautėsi normaliai. Vėliau išgyveno Aspektų audrą ir… neatsigavo. —Vyras nusigręžė.
Kiti kapitonai neramiai pasimuistė. Šeimos padėčiai pabjurus, Aspektai pašėldavo. Niekas nežinojo, kaip su jais tvarkytis.
— Aš gerbiu tavo problemas, — rimtai tarė Kilynas, — ir užjaučiu dėl jų. Be abejo, aš eisiu su jumis.
— Dėl savo rankos? — paklausė Ledrofas. — Žinau, tau jos reikia. Bet neužmiršk, kad iš renio gali ir nesulaukti pagalbos. Tiesiog daryk, kas liepta, gerai. Šeima neišleis tavęs, jei kapitonas Kirvius tavimi nepasitikės…
— Eisiu dėl Tobio, — atšovė Kilynas. — Su Tobiu.
Jis apsigręžė ir nupėdino šalin neketindamas laukti, kol vadai sumąstys ką nors atsakyti.
Daugiau jokių derybų. Jis išdėstė savo sąlygas. Dabar laikas patylėti. Tegul svarsto Kirvius. Tegul Ledrofas su Fomaksu šiek tiek pasuka savo galvas.
Niekur jie nesidės. Kilynas turi Badą, esminį dalyką, kurio reikia Karalių kapitonui: sugebėjimą vertėjauti.
Žingsniuojant dešinioji ranka ritmingai siūbavo, o kairioji kabėjo lyg negyvas medgalis.
III DALIS
SVAJOJANTYS STUBURINIAI
1
Norėdami užmegzti kontaktą jie turėjo žygiuoti visą dieną. Iš Metropolio pajudėjusiai kolonai vadovavo Kirvius.
Jis pasiuntė žinutę renegatui iš savo asmeninio kambario, į kurį — pagal seną Citadelės tradiciją — niekas nedrįso kišti nosies. Kapitonas naudojosi šia privilegija ir svarbius klausimus spręsdavo, kai likdavo vienas. Išbuvęs nemažai laiko mažoje, šalia uolos suręstoje trobelėje, jis išlindo į lauką šypsodamasis. Akyse žvilgėjo pasididžiavimas ir palengvėjimo jausmas, jam pasiguodus keliems savo Šeimos nariams, kad iš anksto sutartas kodas nepadeda lengvai susisiekti su reniu.
Mechas nemokėjo iššifruoti žmonių kalbos, tvirtino Kirvius, ir bendraudamas naudojosi skaičių-ženklų sistema. Veidas pakuždėjo Kilynui, jog tai gerai, kadangi renegatai, su kuriais anksčiau Badas dirbo, irgi šnekėjo skaitmeniniais kodais.
Atsidūrę netoli žmogaus renegatai galėdavo kreiptis tiesiai į Aspektus, siųsdami per sensorinį centrą sudėtingesnius sakinius. Kilynas neturėjo patirties šioje srityje, todėl galvojo, jog tai seniai užmirštas praeities mokslas, ir neeikvojo tuščiai laiko svarstydamas, kam senovėje galėjo šauti į galvą pasitikėti mechais.
Kirvius strykčiojo į priekį stebėtinai grakščiai. Jis judėjo gana greitai, nekantriu žvilgsniu varstydamas Kilyną ir Šibą, tempiančius neštuvus su Tobiu. Riterė rado būdą, kaip pritvirtinti neštuvus prie savo egzoskeleto, todėl jai nebuvo itin sunku žingsniuoti. Kirvius užsiėmė žvalgyba, išliedamas visą energiją galingiems šuoliams virš kolonos.
Ekspediciją sudarė dešimt žmonių. Kapitonai nutarė pasiųsti po tris savo Šeimų atstovus ir tokiu būdu suvienyti Karalius, Lupikus bei Vyskupus. Grupei ėmėsi vadovauti Kirvius.
Iš saviškių Ledrofas pasiūlė keliauti Lėtapėdžiui Sermui, kadangi šis ilgai nepavargdavo nešdamas krovinius. Kilynui būtų buvę mieliau matyti Džoseliną. Artimi ryšiai jų seniai nebesiejo, tačiau moteris pasižymėjo ypač greita reakcija. Be to, jis pareiškė barzdočiui, kad be Šibos niekur neis. Riterė mokėjo stebėtinai efektyviai susidoroti su mechais. Ji pati pasisiūlė padėti Tobiui, nereikėjo nė prašyti.
Ledrofo aiškiai netenkino toks pasirinkimas, bet Kilynas atmetė jo prieštaravimus ryžtingai papurtęs galvą. Tik vėliau šovė mintis, kad Vyskupų kapitonas ir Fomaksas tikriausiai tylomis džiaugiasi į pavojingą žygį išsiuntę stačiokę Šibą, Kilyną bei konkurentą kapitoną Kirvių.
Nė vienam iš dabartinės Vyskupų ir Lupikų kartos atstovų neteko matyti renegato. Jie stengėsi neparodyti, kad jaučiasi šiek tiek sudirgę, ir vis tik žingsniavo sparčiau negu įprastai. Kilynas su Šiba vos spėjo iš paskos, klimpdami į siaurų slėnių molžemį ir sunkiai dvėsuodami, kai prisieidavo bristi per smėlį.
Visi žygio dalyviai nešėsi tiktai lengvus ginklus, nes Kirvius nenorėjo, kad jie apsikrautų nereikalingu svoriu. Patekus į bėdą, kur kas protingiau būtų sprukti nei stoti į kovą.
Tobis pakėlė kelionės nepatogumus palyginti neblogai. Jis siūbavo neštuvuose nė trupučio nemurmėdamas; retsykiais berniuko veidą sutraukdavo pavieniai spazmai. Kilynas tikrindavo, kaip sūnus jaučiasi, kas kelias minutes, bandydamas užmegzti pokalbį, bet vaikas buvo nugrimzdęs į letarginę būseną. Gerai bent tiek, kad didesnę laiko dalį jis miegojo.
Kaip Kilynas ir tikėjosi, Kirvius puikiai vadovavo ekspedicijai. Šis vyras mokėjo padrąsinti ir pakelti nuotaiką. Jis netgi privertė bendražygius sužaisti kelis patyčių raundus. Tai padaryti kelionėje buvo gana sudėtinga, tuo labiau kad žmonės menkai pažinojo vienas kitą. Karalių kapitonas surengė varžybas, kurios turėjo išaiškinti geriausią kiekvienos Šeimos aštrialiežuvį.
Apie vieną iš saviškių Kirvius pasakė:
— Jo subinė tokia siaura, kad bezdėdamas turi praplatinti ją su šaukštu. — Po šios pastabos visi prapliupo kvatoti užmiršę savo nuogąstavimus. Kilynas prisiminė, jog tą patį darydavo Fanė — žygio metu pasišaipydavo iš kiekvieno Šeimos nario. Kapitonė turėdavo atsargoje neribotą kiekį kandžių replikų, tokių juokingų, kad su pasimėgavimu laukdavai, kol ji užsipuls tave.
Kirvius atrodė šaunesnis už Ledrofą ir Fomaksą, bet kažkodėl šis žmogus kėlė Kilynui abejonių. Karalių vadui trūko to nepalaužiamo sąžiningumo, kuris buvo toks būdingas Fanei.
Tolstant nuo Tiškulio, dirva po truputį sausėjo. Gyvybės požymių sumažėjo, ir Kilynas instinktyviai įsitempė. Be abejo, mašinos šalinosi drėgmės, tačiau šiek tiek anksčiau užkluptas fabrikas liudijo, kad mechų civilizacija stengiasi įsibrauti į Tiškulio zoną.
— Nesinervink, — pasakė Kirvius, kai jie visi sustojo pailsėti ir susiruošė užkąsti. — Renis užtikrino mane, kad laikydamiesi šio maršruto marodierių nesutiksime.