— Jis gali tai suorganizuoti? — nors ir priblokštas, Kilynas pasistengė, kad veide neatsispindėtų nuostaba.
— Žinoma. — Kampuotas Kirviaus veidas atrodė gyvesnis žygio metu, labiau derantis prie keisto, virpančio smakro gumbelio.
— Kaip? Niekada negirdėjau apie tokius dalykus.
— Spėju, kad jis gali perprogramuoti marodierius. Bent jau mažesnius.
— Matyt, šis renegatas labai galingas.
— Pats geriausias, — išdidžiai ir kažkaip nerūpestingai pareiškė Kirvius.
— Jis veikia vienas?
Karalius sumirksėjo, tarytum tokia mintis jam niekada nebūtų šovusi į galvą.
— Greičiausiai. Dar neteko jo matyti su kitu mechu.
Kilynas nemanė, jog tai ką nors reiškia, kadangi mechai susisiekdavo sensoriniais centrais per milžiniškus atstumus. Tačiau jis nesiėmė komentuoti Kirviaus žodžių.
— Kaip jūs užmezgėte su juo ryšį?
— Šiaip jau pats mechas mus rado, — paaiškino Karalius. — Po Negandos mes ištisus metus nesiliovėme bėgę. O jis sugebėjo mus atsekti.
— Turbūt galėjo prasibrauti į visą marodierių komo tinklą? — paklausė Kilynas. Šalia atsisėdusi Šiba abejingu žvilgsniu tyrinėjo Kirvių.
— Bet ne visą laiką, — atsakė Kirvius, — antraip į Metropolį nebūtų užklydę pavieniai marodieriai.
Kilynas susiraukė. Apie tai jis nieko negirdėjo.
— Ar bent vienam iš jų pavyko pasprukti?
— Regis, ne. Pasistengdavome akimoju juos prismeigti.
— Vadinasi, marodierių tinklas vis dar nežino, kad Metropolis egzistuoja?
— Renis tuo pasirūpino.
— Rizikinga.
Smailus Kirviaus smakras dar labiau paaštrėjo, jo veide nušvitus rūsčiai išraiškai.
— Toks mūsų susitarimas. Renis sugeba kažkokiu būdu sutrikdyti mechų geoapžvalgos sistemas. Jis apgaubia Metropolį natūralios aplinkos skraiste.
— Vadini tą padarą “juo”?
Kirvius mirktelėjo.
— Na, tam tikra prasme reniai primena žmones.
— Taip galvoti yra tikra kvailystė, — įsiterpė Šiba.
— Klausyk, mano dėka išdygo Metropolis, — piktai atkirto Kirvius.
— Karaliai apsistojo vienoje vietoje, turi pakankamai maisto. Tai kur kas geriau negu jūsų klajonės!
Kilynas pritardamas linktelėjo, bet nerimo jausmo taip ir neatsikratė. Šiaip ar taip, mechai yra žmonių priešai. Užmiršti šį faktą būtų paprasčiausiai kvaila ir pavojinga. Kas žino, ko renegatai iš tiesų nori?
Popietė pasitaikė alinanti, nes Kirvius primygtinai tvirtino, neva jie privalo pasiekti kelionės tikslą prieš nusileidžiant Deniksui. Žmonės žygiavo tiesiai link karšto Ėduonies taško, nuo kurio deginančio švytėjimo suprastėjo matomumas. Tobis tebemiegojo, bet dabar jis skleidė tylius gąsdinančius garsus. Kilynas negalėjo pasakyti, kas sukėlė nerimastingas dejones bei kimius atodūsius — skausmas ar negailestingi košmarai. Pastaruosius teko patirti visiems; suaugusius ypač kankino trokštantys gyventi Aspektai. Tobio veidas atrodė persikreipęs, po vokais spazmiškai virpčiojo akių obuoliai. Plika akimi matėsi, kad sužeidimai paspartino berniuko kūno augimo tempus. Jo plaukai jau siekė pečius, o nagai styrojo iš pirštų tarsi balti smailūs spygliai.
Sunki našta nuvargino Šibą, jos egzoskeletas sulėtėjo. Kilyno pečius persmelkė maudulys toje vietoje, kur įsirėžė neštuvų diržai. Jis pasistengė nukreipti mintis kita linkme, taip užaštrindamas savo pojūčius, kad šie nuslopino bet kokį skausmą. Tokią būseną pavyko išlaikyti, kol jie nusigavo iki plačios laukymės, nė trupučio nesuraižytos mechų vėžėmis.
Čia visiškai nieko nebuvo. Netgi mechų šiukšlių. Žmonės įsitaisė po uolos iškyšuliu nenorėdami, kad juos kas nors pastebėtų iš padangių aukštybių. Neliko ką daryti, tiktai laukti. Raudoniu nusidažė besileidžiantis Deniksas, o nuo Ėduonies, švytinčio prie kito horizonto, dausas užliejo atšiauri mėlynė. Kilynui patiko stebėti šviesos žaismą keliuose pilkuose debesų tumuluose. Per pastaruosius metus retai kada matydavo tiek daug debesų. Nekviestas cyptelėjo Arturas, kuris paaiškino, esą dauguma Čiuožyklos žemių buvo taip išdžiūvusios, kad tiesiog nepajėgė į dangų skleisti drėgmės. Tikriausiai todėl Metropolyje, kur pamažu tirpo ledo pagrindas, ore tvyrodavo vos pastebima miglelė sidabrinio atspalvio pakraščiais. Jis pažvairavo, bandydamas padangių žydrynėje aptikti Sietyną. Būtent tada ir pasirodė dulkinis.
Kilynas suakmenėjo. Dulkinis palengva sklendė žemyn. Nuo jo vienalyčio ir blizgančio pilvo atsispindėjo žemė. Mechas skriejo visai žemai, tarytum būtų žvalgęsis po laukymę. Tačiau neprasivėrė joks liukas, ir iš jo nepasipylė nė vienas parazitas. Kilynas sėdėjo nekrutėdamas, kol Kirvius pliaukštelėjo jam per petį ir pareiškė:
— Ramiau. Jis mūsų pusėje.
Viena iš Karalių moterų užsimetė ant nugaros kuprinę ir išsišiepė, matydama baimingai išsiplėtusias Lupikų ir Vyskupų akis. Kilynas pastebėjo, kad kiti jaučiasi šiek tiek nepatogiai, tačiau jis asmeniškai nė kiek nesutriko. Tai, jog Karaliai elgiasi su dulkiniu lyg su pažįstamu, dar nereiškia, kad ir jis turėtų taip daryti.
Kilynas su Šiba slinko kolonos gale. Tobis vėl miegojo — burna pražiota, veidas keistai išblyškęs. Tačiau kaklo vena pulsavo ritmingai, todėl Kilynas nežadino berniuko.
Kai žmonės pakrikai išsliūkino į lauką, dulkinis plonai suspiegė. Užuot nusileidęs ant žemės, jis stebuklingu būdu pakibo ore. Paskui iškišo keturis šliūžes primenančius daikčiukus, už kurių ėmė sūkuriuoti tirštas dulkių debesis. Padaras pasisuko ir nusklendė žmonių pusėn. Kilynas vos ne vos prisivertė žingsniuoti į priekį. Tuo tarpu Karaliai abejingai stebėjo atūžiantį dulkinį.
Jie akivaizdžiai didžiavosi rodydami, kad sugeba valdyti renį. Visa Karalių povyza liudijo — jie žino, ką daro. Kilynas suprato, kad, jų manymu, atsitempti niekam nebetinkantį Tobį į tokią tolybę buvo tikra kvailystė. Jei jau patys Karaliai nesugebėjo išgauti iš renio medicininės pagalbos, tai vargana klajoklių Vyskupų šutvė tuo labiau neįstengs to padaryti. Tačiau dėl vertėjo jie sutiko su visomis sąlygomis — galite nešti savo pasmerktą berniuką, jei tiktai norite. Praeitą dieną Kilynas išskaitė tai Kirviaus veide. Iš mandagumo, vis dar turinčio šiokią tokią vertę Šeimose, Karalių kapitonas paprasčiausiai nutylėjo.
Blizgantis pilvas prasiskyrė. Į dulkes dardėdamas nusileido trapas. Kirvius nuvedė saviškius į vidų; nervingai dairydamiesi Lupikai ir Vyskupai sekė iš paskos.
Kilynas sukaupė visą drąsą, kad pajėgtų užkopti trapu. Jo pojūčius gerokai trikdė aštrus veikiančių mechų konstrukcijų dvokas.
Žmonės įsitaisė tarp didelių šiurkščių stovų, styrančių iš sienų. Dulkinio viduje tvyrojo prieblanda, aplinkui driekėsi grotelių voratinkliai, dūzgė bukanosės mašinos. Apšvietimas sklido tik iš sienelių, ir gana neritmingai. Pavieniai žybsniai rausvai nutvieksdavo įsitempusius sėdinčiųjų veidus. Kilynas liko stovėti neprarasdamas budrumo. Jis pajuto, kaip sudrebėjo grindys. Po netikėto krestelėjimo veidu atsitrenkė į lygų aliumininį stovą, tuo prajuokindamas kitus žygio dalyvius. Tai buvo pirmasis žmonių skleidžiamas garsas dulkinio viduje. Visi pakrizeno, Kilynui niūriai žvalgantis, kur patogiau būtų atsisėsti, bet paskui nutilo ir ėmė lūkuriuoti. Sienas užliejo raminantis vibravimas. Tobis tebemiegojo.
Kilynas žvelgė į pilką prietemą. Purvais apaugusiuose kampuose mėtėsi mechų šiukšlės. Viskas šioje patalpoje atrodė sena ir susidėvėję. Regis, dulkinis ypatingais protiniais gabumais nepasižymi, tiesiog tarnauja kitiems mechams lyg pats paprasčiausias įrankis. Jis prisiminė, jog Tobis pavadino mažąsias, iš dulkinio krentančias, mašinas “dangarakonais”, kadangi šie panėšėjo į bjaurius vabzdžius, užsiveisusius Citadelėje. Neaišku, ar jie iš tiesų gyvena dulkinio viduje. Jei netyčia aptiks bent vieną iš tų padarėlių pelenų atspalvio prieblandoje, nedvejodamas jį nužudys, kad ir kaip nerūpestingai atrodytų Kirvius.