Kilynas stebėjo kairiojoje akyje tiksintį chronometrą. Jis stengėsi negalvoti apie tai, kad dabar skrenda oru — kad iki žemės tektų labai ilgai kristi. Praėjus daugiau nei valandai, metalinis padaras sumažino greitį. Žmonės neramiai sukruto, kai dulkinis pradėjo leistis. Susierzinę keli Šeimų nariai net pašoko iš savo vietų.
Ūžiantis trapas nubraškėjo iki blyškiai gelsvo betoninio pagrindo. Kiek tik akys užmato, stačiakampę aikštę raižė keistų dulkinio šliūžių paliktos žymės. Kirvius išvedė saviškius į lauką. Jie atsidūrė milžiniškoje dykvietėje, besidriekiančioje iki pat horizonto. Kalvas buvo išmarginę mechų fabrikų taškeliai. Vos pajutęs po kojomis tvirtą pagrindą, Kilynas tuojau pat pritraukė kalvų vaizdą. Visur knibždėte knibždėjo žemkasių. Nuožulniais keliais ir smailiais bokštais garsiai dardėjo transporteriai. Jokių marodierių.
Šibai sušnibždėjus, Kilynas apsisuko. Akimirksniu sustingo. Šalia dulkinio stovėjo klastūnas. Jis įkišo kažką į skrajūno šono elektrolizdą. Matyt, perdavė įsakymus, spėjo Kilynas.
Tai bent dydis. Šis padaras mažiausiai penkis kartus didesnis už bet kurį anksčiau matytą klastūną. Nors puošniai graviruoto kūno kontūrai ir liko tie patys. Grūdėti papildomo korpuso sluoksniai atrodė lyg pūpsantys raumenys. Nuo priešakinių ir užpakalinių pilonų kybojo blizgantys kūginiai kokonai. Į žmones nervingai kryptelėjo antenos.
— Tokio klastūno dar neteko matyti, — sukuždėjo jis Šibai.
— Modifikuotas, — tyliai atsiliepė moteris. — Pabėgę nuo saviškių, jie stengiasi pasikeisti.
Renegatas klastūnas išsidrėbė ant gremėzdiškų vikšrų, prilaikančių išsipūtusio korpuso svorį, ir pašiaušė savo perdirbtus įrengimus. Tūtos. Antenos. Įrankiai. Žnyplės. Sensoriai. Susiraizgę atsikišimai. Lizdai. Deformuotos žydro metalo duobelės, panašios į melsvas opas.
Kilynas stovėjo nejudėdamas, širdį raižant stingdančiai baimei.
Klastūnas atrodė pavojingas. Sensorinis vyriškio centras perspėjančiai suspiegė, kai jį apgaubė elektromagnetinis mecho tinklas. Kilynas įstrigo lipniame lauke tarsi voratinklyje. Padaras jį zondavo. Badė metalinio atgarsio siūleliais.
— Kilynai! — šūktelėjo Karalių kapitonas. — Išversk.
Šis sunkiai atitraukė akis nuo renegato ir atsigręžė į Šibą, kurios žvilgsnis bylojo, kad ji taip pat vos įstengia atsispirti impulsui pasinaudoti ginklu.
Jie apsimainė silpnais vyptelėjimais. Kilynas giliai iškvėpė ir atjungė vidinius pavojaus signalus. Sensorinio centro žviegimas pritilo iki nerimastingo murmėjimo.
Kartu su Šiba atsargiai paguldęs Tobį ant dėmėto betono, jis paklausė Kirviaus:
— Ar mums čia saugu?
— Visiškai. Renis jau išsiuntė identifikacinius kodus, anot kurių, mes tesame mechų darbininkų komanda.
— Tačiau mechas gali pamatyti…
— Nekreips į mus jokio dėmesio. Renis sakė, kad šioje statybinėje zonoje jie reaguoja tik į elektromagnetines nuorodas.
— Vis tiek mums reikėtų…
— Nagi, pirmyn! Perduok jam mūsų sąrašą.
Kilynas dvejodamas žengtelėjo arčiau klastūno, dunksančio ant savo galingų vikšrų. Apatiniuose jų grioveliuose buvo susikaupę purvo ir mechų šiukšlių. Kai kuriose vietose korpusas blizgėjo naujai apkaltomis metalo plokštėmis. Tačiau po jomis Kilynas įžiūrėjo rauplėtą ir išmuštą duobutėmis karkasą — senąjį klastūną, dėl savo gyvybės priverstą sprukti nuo mechų civilizacijos.
Vyriškis iškvietė Badą. Šis nedelsdamas prabilo:
1. Pasiruošęs pabandyti.
2. Negarantuoju, kad ištrauksiu visą informaciją.
Kilynas atidžiai tyrinėjo klastūną. Stojo ilga pauzė. Nė nesusimąstydamas, ką daro, jis pakėlė prie krūtinės delnus. Žinoma, tai nepadės užmegzti kontakto — tiesiog atsistojęs tokia poza jis jautėsi pasiruošęs bet kokiems mecho veiksmams. Staiga Kilynas prisiminė pelę, matytą prieš daugelį dienų. Ji taip pat neslėpė susižavėjimo spoksodama į milžinišką nepažįstamą būtybę. Ištiesė letenėles, lyg bandydama palytėti tai, prie ko neįmanoma prisiliesti. Pritūpęs prie žemės žmogus atsipalaidavo. Tikriausiai pelė nebūtų pajėgusi to padaryti.
Kilynas apžiūrėjo galybę sensorinių klastūno zondų. Nežinia, kuriuo iš jų dabar yra stebimas.
— Bandai susisiekti su tuo padaru? — paklausė jis Bado jausdamas, kaip sausai šiugždanti Veido esybė užtvindo sensorinį centrą. Iš tokio atstumo klastūnas nesunkiai galėjo nugirsti žodžius, sklindančius iš besiribojančio magnetinio lauko pakraščio.
Prie migloto sensorinio Kilyno centro kraštelio atslydo milžiniška pilka masė. Nerangiai kirbanti našta.
1. Kažką jaučiu.
2. Kalba pasikeitė.
3. Mažai ką iš jos teprisimenu.
4. Bandau sup…
Galvoje plykstelėjo spalvų sūkurys. Jis išsiplėtė, susitraukė ir pranyko per vieną širdies tvyksnį.
1. Jis skaito tavo sąrašą.
2. Patvirtina, kad perskaitė.
3. Didesnę jo dalį gausite šiandieną.
— Kada? — paklausė Kilynas.
Dar vienas spalvų žybtelėjimas. Po to šiurkštus čežėjimas, tarsi kas būtų į gerklę pripylęs smėlio. Jis sumirksėjo.
1. Kai padarysime savo darbą.
2. Nori, kad eitume su juo.
— Kur?
Šį kartą spalvos išsisklaidė į banguojančias baltas gijas.
1. Netoliese yra fabrikas.
2. Mes turime kažką pavogti.
— Ką jis sako? — pasiteiravo Kirvius.
— Nori, kad apvogtume vieną iš tų fabrikų.
Karalius linktelėjo.
— Mes jau esame buvę ten anksčiau.
Kilynas lėtai mintyse ištarė žodžius. Noriu medicininės pagalbos savo berniukui. Jam teko įsivaizduoti kiekvieną žodį, kad Badas teisingai viską suprastų. Veidas gerai atskirdavo balsu tariamus garsus, tačiau ne itin gerai suvokdavo mintis.
Pauzė. Paskui viduje čirkštelėjo gintariniai siūleliai.
Koks skirtumas? Nebuvo jokio reikalo suteikti papildomos informacijos.
1. Gerai, jei ne.
2. Berniukas — tai jaunas žmogus?
— Žinoma, — susierzino Kilynas.
Matyt, Badui sunkiai sekėsi išversti klastūnui žodį “vaikas”, nes jo atitikmens savo kalboje mechai neturėjo.
Paskubėk. Iš sąmonės į akis ištryško melsvos dėmės.
1. Berniukas netgi neturi viso žmogiško sensorinio centro?
— Ne, dar ne. Aš…
— Ką jam sakai? — griežtai paklausė Kirvius.
— Palik mane ramybėje, aš…
— Po velnių, nešvaistyk tuščiai laiko…
— Atšok! — nė nepasukdamas galvos, Kilynas nustūmė Karalių kapitoną.
Dar ne. Klausyk, jį pašovė žemkasys su kažkokiu marodierių klasės ginklu. Pataikė ir man į ranką, matai? Atsijungė visos kontrolės sistemos. Jei…