1. Vadinasi, dabar berniukas kaip gyvulys.
2. Klastūnas sako, jog tai labai paranku.
Mes ne gyvuliai! Tu…
1. Ne.
2. Sako, kaip gyvulys.
3. Jei berniukas neturi Aspektų.
Aš prašiau pagalbos, dėl jos ir deruosi. Jei vogsime klastūnui, jis pagydys mano berniuką.
— Kilynai! Ką…
1. Klastūnas sako, jog tu nesupranti.
2. Berniukas padės vogti.
Užsimiršęs Kilynas suriko balsu:
— Vaikas čia niekuo dėtas!
1. Berniukas privalo vogti.
— Vaikas šiame sandėryje nedalyvauja, — piktai atšovė Kilynas. —Mes norime…
Kirvius jį pastūmė.
— Velniai rautų, ką tu…
Kilynas atsimušė nuo jo viena ranka, tebežiūrėdamas į klastūną. Gaila, kad nežinojo, į kurį sensorių kreiptis.
Karalius smogė Kilynui į pilvą. Šis pakišo batą po ištiesta Kirviaus koja ir trūktelėjęs ištraukė iš po jos tvirtą pagrindą. Kapitonas sudribo. Kilynas spyrė jam į šoną, o pats atsitraukė.
— Šiba!.
Moteris įsiveržė į jų tarpą lyg ir nerūpestingai ištiesusi rankas.
Tačiau virš kietai sulenktų pirštų ryškiai švytėjo peiliukų geležtės. Ūžė egzoskeletas, pakankamai geras ginklas kovojant vienas prieš vieną.
Kirvius nusikeikė apsitaškydamas seilėmis. Lėtapėdis Sermas instinktyviai žengė į priekį, pasiruošęs padėti savo draugui Vyskupui.
Kilynas matė, kaip Kirvius atsiklaupė keturpėsčias, savo didelėmis akimis įvertindamas padėtį. Smogti kapitonui buvo siaubingas įžeidimas. Karalius galėjo paliepti saviškiams juos pulti. Kirvius įnirtingai svarstė, ko griebtis, virpindamas savo smailų smakrą, paskui nusprendė, kad neverta susirieti tarpusavyje. Gumbelis ant barzdos krūptelėjo, kai jo veidas įgavo ankstesnę šaltakraujišką išraišką, slepiančią pykčio protrūkį.
— Tuojau pat sudaryk su juo sandėrį, girdi?
— Tik tą ir darau. Bet tas klastūnas sumąstė kažką kvailo.
— Paklausyk jo! — Kirvius atsitūpė valydamas nuo delnų dulkes. Kilynas suprato, kad sulaukę kapitono ženklo Karaliai akimoju jį užpultų.
— Tebūnie. Bet…
— Gerai paklausyk!
— Jis nori pasinaudoti Tobiu. Berniuko būklė ne ta, kad…
— Paklausyk!
— Aš ne…
— Renis žino daugiau už tave. — Kirvius susiraukė kažką mąstydamas. Staiga jo veidas tapo abejingas. — Aha, gerai.
Matyt, Karalius kažkaip suprato, ką bandė pasakyti klastūnas. Kilynas norėjo paklausti, bet nežinia, ar bus galima pasikliauti atsakymu. Kapitono veidas virto neįžvelgiama kauke, tarsi jis būtų stengęsis atsiriboti nuo užuominų, kurios vos prieš akimirką atsispindėjo jo fizionomijoje.
Kilynas lėtai iškvėpė orą. Verčiau nepriešgyniauti. Jei tiktai Kirvius suras būdą, kaip apsieiti be vertėjo paslaugų, visos viltys dėl Tobio sužlugs.
— Tavo tiesa… tavo tiesa…
— Tu velniškai teisus, — nuožmiai sušvokštė Kirvius. — Kalbėk balsu. Aš noriu viską girdėti.
— Gerai.
Karalių kapitonas nepastebimai linktelėjo saviškiams, ir šie truputį atsipalaidavo.
1. Nori, kad eitumėte visi.
2. Parodys, ką paimti.
— Kiek laiko tai užtruks?
1. Neaišku.
Kilynas sušnibždėjo:
— Klastūnas neketina sakyti. — Kuo ilgiau jie čia buvo, tuo didesnis pavojus kilo jų gyvybėms. Žmones galėjo pastebėti atsitiktinis marodierius.
1. Teks šiek tiek paeiti.
— Ar toli?
1. Nesuprantu, ką sako.
2. Toliau irgi neaišku.
3. Sugebu iššifruoti tik pusę informacijos.
4. Mano, kad berniukas svarbus.
5. Jis pavėžės.
— Gerai, mes važiuosime. Ką gausime mainais?
1. Viską, kas pažymėta sąraše.
2. Bet gali duoti ir daugiau.
— Kodėl jis ketina duoti daugiau, nei mes prašome?
Ne, suriko Kilynas mintyse. Pasakyk jam — jokiu būdu. Balsu ištarė:
— Mums nebūtina be reikalo rizikuoti.
— Ei! — šiurkščiai įsiterpė Kirvius. — Čia aš sprendžiu, kada mes rizikuojame.
1. Jums patiks sandėris.
2. Klastūnas pats turi viską parodyti.
3. Berniukui nieko neatsitiks.
4. Jis nepažeidžiamas.
Kilynas nuslopino beprotiško juoko pliūpsnį. Mes esame apsupti mechų — netgi šnekamės su vienu iš jų! — o tas metalo laužas aiškina, jog Tobis nepažeidžiamas.
1. Nori, kad išversčiau?
Ne. Kilynas pasistengė susivaldyti.
Į jį nuožmiai dėbčiojo Kirvius. Kilynui teko apmalšinti nenumaldomą troškimą paspausti klastūną dėl Tobio.
— Mano vadas sako, kad galėsime pakalbėti apie tai vėliau.
1. Klastūnas sutinka.
— Taipjau geriau, — tarė Kirvius. — Perduok reniui, kad mes vykdysime visus jo paliepimus.
Kilynas tyliai iškvėpė; galvoje pašėlusiai sukosi mintys. Jis privalo kruopščiai apgalvoti kiekvieną žodį. Ar gali pagydyti mano berniuką?
— Parodyk mums, ką daryti.
1. Klastūnas nuves mus į tam tikrą vietą.
2. Gaus Įrankius, kad pagydytų berniuką.
3. Ir tavo ranką.
Kokia kaina?
1. Bus matyti.
2. Klastūnas daugiau nekalbės.
— Klausyt visai komandai! — gyvai šūktelėjo Kirvius. — Lipkite ant renio. Netrukus viskas bus baigta.
Mes privalome žinoti, ką klastūnas turi omenyje.
1. Sužinosite.
2. Klastūnas parodys.
3. Iš pradžių reikia pavogti tai, ko jis nori.
Besiropščiant stačiais gigantiško mecho šonais, Kirvius nudelbė Kilyną piktu žvilgsniu.
— Vadinasi, keli ranką prieš kapitoną? Palauk, tu dar atsiimsi savo. Kai tik grįšime į Metropolį.
— Jei grįšime, — gaižiai burbtelėjo Vyskupas.
2
Kilynas niekaip negalėjo priprasti prie keistų jausmų, kuriuos patyrė važiuodamas ant klastūno. Kažkada teko dardėti ant vilkikų, tačiau pastarieji judėjo labai lėtai.
Tarškėdamas per išdžiūvusio upelio dugną, renis smarkiai siūbavo, nuo ko Kilyno vos nesupykino. Kartu su Šiba jis tvirtai laikė Tobį, kad nuo svyravimo vaikas neišdribtų žemyn. Sustingusios berniuko kojos styrojo tarsi kokie medgaliai. Aplink juos nedidelėje cilindrinėje renegato korpuso dalyje įsitaisė kiti žygio dalyviai, kurie kabinosi į vamzdžius, antenas ir ventilius, išmarginusius keraminį klastūno kūną.