Jie keliavo raižytomis vietovėmis todėl, kad renis stengėsi laikytis toliau nuo mechų kelių. Kilynui dar neteko matyti tokio galingo komplekso, blyškių, iš plokščių nutiestų takelių raizginio ir bespalvių tobulos kubo formos pastatų. Siaurais blizgančiais bėgiais zujo transporteriai. Stačiose pašlaitėse ūžė liejyklos. Renegatas stūmėsi pro augančios veiklos zoną atsargiai krutindamas antenas. Kai tik akiratyje pasirodydavo mechas, Kilynas išgirsdavo spragsėjimus. Greičiausiai klastūnas siuntė į mecho sąmonę signalą “NEKREIPK Į MANE DĖMESIO”, tokiu būdu tapdamas nematomas.
Vis dėlto Kilynas negalėjo atsipalaiduoti. Jo žvilgsnis šokčiojo nuo vieno artėjančio mecho prie kito.
— Nusiramink, — sušnibždėjo jam Kirvius. — Renis žino, kaip su jais susidoroti.
Kilynas žvilgčiojo į griozdišką mechą, riedantį šalia artimiausių bėgių. Padaras judėjo taip greitai, kad, pasiekęs sudūlėjusio slėnio galą, virto išskydusia dėme.
Jis paklausė:
— Kiek kartų esate tai darę?
— Apie trisdešimt keturiasdešimt.
— Ir visada būdavo tas pats?
— Dažniausiai. Kiekvieną kartą šis tas skirdavosi.
— Kas būtent?
— Vykdavome į naujus fabrikus. Pasitelkdavome naujus būdus, kad prasibrautume į vidų.
— Niekuomet negrįždavote į tą pačią vietą?
— Ne. Pernelyg rizikinga.
— Manai, kad renis palieka kažkokį pėdsaką? Todėl nenori, kad jį netikėtai užpultų?
— Gali būti. Man rodos, jis paprasčiausiai nenori rizikuoti. Kam to reikia, jei jis gali gauti viską bet kur kitur.
— Ką viską?
— Regis, detales.
— Atsargines dalis?
— Tikriausiai. Stengiasi išlikti gyvas.
— Ar kada buvote pakliuvę į bėdą? Sulaukę problemų iš mechų?
Kirvius prabilo šiek tiek lėčiau:
— Sunku pasakyti. Kartais veiksmai rutuliojasi mechų tempais.
Kilynas negirdėjo, kad sakytų “mechų tempas” nuo pat Citadelės laikų. Kelionėje žmonių greitis nė iš tolo negalėjo prilygti akinančiai marodierių spartai.
— Ar buvo sužeisti žmonės?
Ilgą laiką Kirvius nieko neatsakė. Jis laikėsi įsikibęs rudo ventilio šalia Kilyno, kuris nepaleido smaigo, atsikišusio iš blizgančio korpuso. Klastūnas leidosi gruoblėta pašlaite. Nedidelėse lomose mėtėsi mechų šiukšlės. Suglamžytą melsvai žalią pakavimo medžiagą kedeno žvarbus vėjelis. Šiose vietose buvo kur kas vėsiau ir sausiau. Mechų oras.
— Praradome du, — pagaliau ištarė Kirvius.
— Kaip?
— Tai Šeimos reikalas, — atrėžė kapitonas.
— Rizikuoja mano žmonės, vadinasi, tai ir Vyskupų Šeimos reikalas.
Kirviui tai nepatiko, tačiau prieštarauti jis nedrįso. Kapitono lūpos persikreipė, tarsi mintyse būtų atgiję nė kiek nepageidaujami prisiminimai.
— Retsykiais tenka susidurti su mechais sargybiniais. Porą kartų jie buvo mus užklupę, kol dirbome. Mes sprukome, bet jie spėjo kelis sugauti.
— Ką padarė?
Kirvius atrodė susierzinęs.
— Nušovė, žinoma.
— Su kuo?
— Netikrinau. Tiesiog laikiau nuleidęs galvą, kad jos nenuneštų.
— Ar šūviai buvo materialūs?
Kirvius šaltai vyptelėjo.
— Atleisk, bet iš kišenės jų neišsitrauksiu, kad galėčiau tau parodyti.
— Ne, aš turėjau omenyje, kokiais ginklais jie naudojosi? Tokiais kaip mūsiškiai? E-spinduliais? Pjaustyklėmis?
Kirvius akivaizdžiai suirzo. Prieš akimirką jis bandė nuslėpti kažką nuo Kilyno, bet dabar Karalių kapitonas paprasčiausiai nesuprato klausimo esmės.
— Negaliu pasakyti.
— Ar jūs radote kūnus?
— Velniai rautų, mes juk bėgome.
— Žinau. Man tik įdomu, ar jūs tikrai susidūrėte su mechais sargybiniais. Galbūt tai kažkas blogiau.
— Kas… marodieriai?
— Visai įmanoma. Gal pavyko pastebėti, kas jus persekioja?
— Ne. — Išdidumas Kirviui neleido pasakoti apie praeities nesėkmes. Bet dabar vyriškis suvokė, kur link suka Kilynas, ir iš jo balso pradingo įtarios gaidelės. — Šaudė į mus pasislėpę tarp sijų.
Kilynas linktelėjo. Kažkas panašaus užklupo Vyskupus, kai jie ilsėjosi paskutinėje Lomoje. Kad ir kas nužudė abu Karalius, tai nebuvo paprasčiausi mechai sargybiniai. Jie medžiojo žmones. Turbūt tie padarai visai nedideli, jei sugeba užsiropšti siauromis sijomis. Ar tik tai nebus visiškai naujos rūšies mechai medžiotojai?
— Gal matei, kaip pašovė tavo žmones?
— Ne. Pastebėjau, kad jie nukritę ant žemės. Neaptikau jokių pašalinių pėdsakų sensoriniuose centruose.
— Gali būti, jog tu teisus, — tarstelėjo Kilynas. Jo balsas nuskambėjo taikiai, bet nepakankamai, kad Kirvius tai suvoktų. — Jie paprasčiausiai žuvo.
— Nori pasakyti, užuot…
— Garantuotai mirę.
— Nedidelis skirtumas, — atsakė kapitonas tyliu balsu, bylojančiu apie giliai viduje slepiamą sielvartą. — Šiaip ar taip, mes neturime jų Aspektų. Tie žmonės iškeliavo anapilin.
Nudelbdamas kapitoną bejausmiu žvilgsiu, Kilynas neįstengė susilaikyti neleptelėjęs:
— Manai, kad mirtis gali lygintis su tuo, kai marodierius išdrasko tavo sąmonę?
Kirvius nieko neatsakė. Jie abu nutilo žvelgdami į kiemą, užverstą tepaluotomis suardytomis mašinomis. Metalinių griaučių eilės nusidriekė iki pat tolimų kalvų tarytum pilka gelžgalių armija, sustingusi mūšio akimirką. Kiekvienam padarui kažko trūko — korpuso, vikšrų, dažniausiai sensorių. Arogantiškai styrantys atsikišimai ir kreivi kampai įvarydavo Kilynui siaubo kur kas dažniau, nei jis pats pajėgė atsiminti. Dabar iš jų teliko paprasčiausias metalo laužas. Vyriškis įsivaizdavo, kaip klastūnas klaidžioja po tokius kiemus, ieškodamas atsarginių dalių, besiknaisiodamas po rūdijančius nesipriešinančius negyvėlius.
Galiausiai Kirvius ištarė:
— Apie tai nebuvau susimąstęs. Kai kurie dalykai kapitonui neturėtų rūpėti.
Ši pastaba, liudijanti tai, kad Kirvius žvelgia į pasaulį paprastai, įkyriai nesigirdamas savo galia, privertė Kilyną susigūžti. Nebuvo ką ir atsakyti.
Jis nusisuko, sveikąja ranka laikydamasis už dujų žarnos. Kelionė ant klastūno pasirodė sunkesnė, nei vyriškis manė. Vis labiau ėmė mausti dešiniąją ranką. Akimis paieškojęs Šibos pamatė, kad moteris laiko glėbyje Tobį, įsitaisiusi ant plataus gruoblėto vamzdžių tinklo apdangalo, kaip ir likusi kompanijos dalis. Klastūnas bėgo greitai ir monotoniškai, retsykiais suvibruodamas visu savo kūnu. Nuo krestelėjimų šiek tiek susiraukdavo išbalęs miegančio Tobio veidas.
Kilynas jau ketino prabilti, kai renegatas netikėtai sustojo. Iš inercijos visi žmonės pakrypo į priekį ir būtų nusiridenę ant žemės, jei nebūtų nusitvėrę, kas pasitaikė po ranka. Pakirdęs Tobis instinktyviai čiupo tėvui už peties, ir jiedu nuvirto nuo polimerinio vamzdyno. Nuskriejęs žemyn kokį metrą, Kilynas atsitrenkė į dirvožemį ir pajuto, kaip kūną persmelkia aštrus skausmas. Laimei, pavyko nugriūti taip, kad berniukas užvirstų ant krūtinės, todėl pastarasis nesusižeidė. Kurį laiką jie gulėjo sunkiai dvėsuodami.
— Išsiskirstyti! — suriko Kirvius. — Visi į vidų! Greičiau!
Klastūnas sustojo prie pat fabriko. Kilynas su Šiba nutempė Tobį