į šalį. Didesnė kompanijos dalis jau skuodė prie grotų, kurios girgždėdamos pakilo į viršų. Kilynas dar bandė apsižvalgyti, tačiau Kirvius užstaugė, kad jis paskubėtų. Grotos pradėjo leistis žemyn tarsi lėtai sukandamos iltys, žmonėms net nespėjus pro jas pralįsti.
— Ši darbo dalis reniui labiausiai nepatinka, — pasakė Karalių kapitonas. — Stengiasi kuo greičiau uždaryti duris. Jis sako, kad įeiti ir išeiti yra sunkiausia.
— Jam tai tikrai, — sausai pastebėjo Šiba.
Kilynas nunešė sūnų prie krūvos poliplastikinių dėžių. Jam nepatiko, kad Kirvius nuolat vadino klastūną “juo”, tarsi mechas būtų žmogus — tarytum su tuo padaru būtų įmanoma bendrauti kaip lygiam su lygiu. Kažkada tėvas Kilynui sakė: Svarbiausia svetimo proto ypatybė yra ta, kad jis svetimas. Tai viena iš priežasčių, kodėl Vyskupų Citadelė rečiau nei Karaliai užmegzdavo ryšius su renegatais. Kvaila būtų mąstyti apie klastūną kaip Kirvius. Štai kodėl jis reikalavo, kad kapitonas paremtų savo žodžius faktais — pastarieji reiškė kur kas daugiau už paprastą nuomonę.
Žmonės pasitraukė toliau nuo besileidžiančių grotų, šokčiodami per siaurus plyšius milžiniškoje gelžgaliais užgrūstoje patalpoje. Kilynas pasilenkė, norėdamas paguldyti sūnų ant grindų, ir pajuto galvoje galingą sprogimą — baaammm. Po begarsės, smegenis suraižiusios bangos stojo tyla, kurią nutraukė prislopinti riksmai.
— Kas čia…
Pasigirdo gergždžiantis Kirviaus balsas:
— Tai klastūnas. Matyt, nupylė mechą.
— Elektromagnetinis šūvis, — pridūrė Šiba.
Kilynas pakilo ant svyruojančių kojų ir šalia grotų išvydo renegatą, atsukusį į fabriką nervingai virpančias antenas ir sensorius.
Iš patalpos gilumos šūktelėjo Lėtapėdis Sermas:
— Matau mechą. Sudegusį!
Kirvius atsistojo ir aplenkęs didžiulę dėžę nuėjo pažiūrėti.
— Klastūnas sugeba akimoju nupilti mažučius sargybinius mechus. Jis daug greitesnis už tuo padarus.
— Aš nepastebėjau jokių mechų pėdsakų, — neramiai tarstelėjo Šiba.
Kilynas papurtė galvą, neįstengdamas atsikratyti gaudimo ausyse.
— Aš taip pat.
Tobis neatrodė susirūpinęs. Jis pamojo į atsitraukiantį klastūną:
— Ką jis darys, kol mes būsime viduje?
Iki šiol Kirvius nekreipė į berniuką nė menkiausio dėmesio. Todėl Kilynas apstulbo, kai kapitonas maloniai atsakė į Tobio klausimą:
— Tykos atjungęs išorinius sensorius. Apsimes negyvu mechu, naudojamu atsarginėms dalims.
— Kaip tame kieme, kur guli daugybė senų mechų?
— Tikriausiai. Tik iš pradžių pasislėps kokioje nors pašiūrėje. Ne kartą mačiau, kaip tai daro. Turbūt todėl ir stengiasi, kad jo korpusas atrodytų nušiuręs.
— Nes nori apkvailinti kitus mechus? — pasitikslino Tobis.
— Bent aš taip spėju.
— Eime pažiūrėsime, kas ten viduje.
— Gerai, berniuk, dabar gulėk ramiai ir ilsėkis.
Kilynas žvelgė į nukėblinantį klastūną. Jį tiesiog pribloškė jauno proto sugebėjimas susitaikyti su visiškai nepažįstama, pavojų kupina situacija. Įdomu, kaip jis pats prarado šią savybę? Laiko tėkmėje kažkas taip subtiliai ją ištrynė, kad net negalėjai pastebėti, kokiu momentu tai įvyko.
Apdegintas sargybinis mechas atrodė gana keistai. Šiba priėjo prie Lėtapėdžio Sermo, laužančio metalinę padaro šono plokštę, kuri po akimirkos žvangėdama atitrūko ir atidengė vidinius šarnyrus bei storus odinius kamšalus. Jie buvo apipilti blizgančiu tepalu.
— Tai kiborgas, — pasakė Sermas. — Suteptas alyva.
Šiba įspyrė į vieną šarnyrą. Šis įdubo, bet netrukus vėl įgavo ankstesnę formą.
— Organinės dalys.
Kirviaus, regis, tai nenustebino.
— Ne viename fabrike teko matyti tokių padarų. Bet laukuose nedažnai jų sutiksi.
— Eime, — tarė Kilynas.
Kirvius šiek tiek pralinksmėjo.
— Labai skubi? Palauk, kol tiedu priekyje išsiaiškins, kur žingsniuoti.
Klastūnas persiuntė vedliui žemėlapį, kuriame buvo pažymėta, kokia kryptimi žmonėms turės keliauti. Akių tinklainėse netruks pasirodyti teisingo kelio nuorodos. Norint suprasti žemėlapį, nereikėjo mokėti mechų kalbą. Žemėlapį sudarydavo klastūno vadovaujami žemkasiai, kadangi pačiam renegatui saugyklos zona buvo pernelyg pavojinga.
Visa kompanija nusekė paskui du vedlius pro erdvią skliautuotą patalpą, skendinčią švelnioje oranžinių ir žalsvų atspalvių prietemoje. Nei takeliais, nei balkonais, pabrėžiančiais milžiniškų sienų vingius, neprabėgo joks mechas.
— Tuštoka aplinkui, — tarstelėjo Šiba.
— Fabrikas labai senas, — atsiliepė Kirvius. — Dažniausiai renis siunčia mus į tokias vietas. Mechai naudoja jas vietoje sandėlių.
— Vis tik sargybinį radome, — pastebėjo Kilynas.
— Pašnekėsime vėliau. Eikime greičiau, — nutraukė jį Karalių kapitonas.
Jie nuslinko į priekį tamsiais koridoriais. Tarp senų, apleistų pramoninių linijų driekėsi šešėliai. Ant suaižėjusių grindų iš pusiau pripildytų cisternų sunkėsi sieros koloidai. Du Karaliai vedė juos link drėgno požeminio aptvaro.
Prie įėjimo žiojėjo detektoriais apkarstytas tambūras. Kilynas atpažino kelias standartines detales, kurias ir pats nukrapštydavo nuo sumedžiotų mechų. Sustoję žmonės po vieną neskubėdami žengė pro vartus. Kirvius paaiškino, kad detektoriai nureguliuoti iki mechų lygio. Jie reaguodavo ne tik į metalą, bet ir į visą elektroninę sistemą. Palyginti su mechais, žmonės turėjo ne tiek jau daug elektroninių prietaisų, todėl automatiniai sargybiniai retai kada juos užfiksuodavo. Būtent dėl šios priežasties jų taip reikėjo klastūnui.
Už tambūro vingiavo tuneliai, kur ir prasidėjo pagrindinis darbas. Prie susikertančių koridorių sienų rymojo ilgos eilės modulinių detalių. Vienas iš vedlių parodė, ko pageidavo klastūnas. Kompanija išsiskirstė į atskiras komandas. Kilynas ėmėsi darbo kartu su Šiba, iš pradžių paguldęs Tobį šalia vartų, iš kur vaikas aiškiai matė saviškius. Bet svarbiausia buvo tai, kad jie pakankamai dažnai galėjo patikrinti, kaip berniukui sekasi.
Kilynui dingojosi, kad šalta senojo fabriko aplinka slegia jį prie žemės. Baimę pavyko šiek tiek prislopinti, tačiau po netikėto judesio ar garso širdis vėl pradėdavo pašėlusiai daužytis. Tunelių prietemoje aidu skambėjo žmonių keliamas triukšmas, virsdamas keistomis, graudžiomis dejonėmis. Blogiausia, kad aplinkui zujo robo-mechai. Kilynas kone nudėjo vieną jų, kai pirmą kartą pastebėjo.
Sugriebusi jo ginklą Šiba sušnibždėjo:
— Jis nemato mūsų.
Riterė kalbėjo tiesą. Robotai neturėjo vaizdų rūšiavimo programos ir nemokėjo atskirti biologinių audinių. Dėl savo bukumo nė nebūtų pasiuntę pavojaus signalo. Jie paprasčiausiai rinko daiktus į vieną krūvą, paklusdami inventorizavimo impulsams. Šiaip ar taip, jų tarškėjimas ant voro kojas primenančių galūnių gerokai nervino Kilyną.
Klastūnui reikėjo pačių įvairiausių detalių. Mažučių politroninių schemų. Žalsvų, marmuro išvaizdos, nedidesnių už delną fotoninių plokštelių. Raudonomis juostomis išmargintų kondensatorių, kuriuos vos pakėlė trys vyrai.
Kilynas su Šiba tempė atsargines renegato dalis ant savo nugarų. Kai detalė būdavo sunkesnė, nešdavo ją abu, retsykiais sustodami ir pailsėdami.
Tiek Kilyną, tiek Šibą vargino ne tik sunkus darbas, bet ir baimės protrūkiai, užvaldantys vienai kitai akimirkai. Ypač nervino bukinantis ritmas, nešant gremėzdiškus daiktus ir nesulaukiant nė menkiausios mechaninės pagalbos. Aplinkui nesimatė jokių metalinių vežėčių. Kita vertus, Kirvius vis tiek nebūtų leidęs jomis naudotis. Niekas tiksliai nežinojo, dėl ko gali suveikti vartų signalizacija, tad verčiau nerizikuoti. Jie užtruko kelias valandas, kol sunešė reikalingas atsargines dalis prie grotų. Klastūnas sugrįš tik tada, kai darbas bus baigtas. Padaras kiek įmanoma ilgiau stengėsi nelįsti į atvirą erdvę.