Laimei, Tobis vėl užmigo. Kilynas apžiūrėdavo jį kiekvieną kartą, kai sugrįždavo iš tunelių į didžiąją patalpą. Tūnodami koridorių gilumoje, jis drauge su Šiba pasinaudojo galimybe trumpam atsikvėpti ir užkąsti sauso koncentrato. Nuo aitrių fabriko garų vyriškiui pradėjo graužti gerklę.
— Dažnai tenka tai daryti? — sušnypštė Kilynas pro šalį praeinančiam Kirviui.
— Kai tik renis užsimano. — Kapitonas prisimerkė. — Klausyk, mes darome tai neatsikalbinėdami. Jei ne renis, mums prisieitų sprukti nuo marodierių, kad net dūmai iš užpakalių virstų.
Kilynas tyliai linktelėjo, pataupydamas kvapą, ir būtent tada išvydo artėjantį mechą. Ne robotą ir ne žemkasį. Jis įžiūrėjo žmogaus ūgio karkasą, nusagstytą įrankiais lyg erškėtrožių dygliais. Padaras ėjo į jų pusę šiek tiek tolėliau besidriekiančiu taku, matyt, nieko nesitikėdamas sutikti.
— Kirviau! — sušnibždėjo Šiba.
Visi išsitraukė ginklus. Karalių kapitonas sumirksėjo, lyg anksčiau nebūtų matęs nieko panašaus.
— Išsisklaidyti, — burbtelėjo jis.
Mechas žengė į priekį nedvejodamas. Kilynas išgirdo savo sensoriniame centre seriją kapotų kostelėjimų. Balsas pasirodė ne žmogiškas. Po kurio laiko jis vėl nuskambėjo. Trumpi kiauktelėjimai, sklindantys pakankamai natūraliai ir tuo pat metu labai keistai. Ne žodžiai, o staigūs oro pliūpsniai, išspjaunami iš kimios gerklės.
Kirvius išlemeno:
— Kas čia, po velnių?…
Spygtelėjo Artūro Aspektas:
Lojimas! Tai Žemės šuns amsėjimas. Kiek laiko praėjo nuo tada, kai paskutinį kartą girdėjau šį kodinį kvietimą…
Kilyno akyje nutvisko paveikslėlis, vaizduojantis plaukuotą keturkojį gyvūną, kuris strikinėjo žaliame lauke, vaikydamasis pašlaite besiridenantį mėlyną kamuolį. Kažkodėl atrodė, kad ausis užliejęs garsas reiškia pasveikinimą ir turi savyje tam tikrą džiugesio elementą, kurio jam taip trūko.
— Tas mechas kviečia mus, — ištarė jis.
Jų pašnekesys atkreipė padaro dėmesį. Šiba įsitempė pasiruošusi, jei tik prireiktų, šauti į jo kontūrus, sparčiai slenkančius tarp dėžių. Kilynas uždėjo jai ant peties ranką.
— Ne, man regis, viskas gerai. Ten yra…
Tapęs kurtinančiai griausmingas, lojimas netikėtai baigėsi.
Prabilo švelnus ir sodrus moteriškas balsas:
— Žmonės! Aš atpažįstu jūsų kvapą. Kaip seniai jį bejaučiau!
— Nejudėk! — suriko Kirvius.
— Girdėdamas žmogaus balsą, aš jam paklustu, — atsakė mechas, užsislėpęs kažkur tarp dėžių. — Ar teisingus šaukinius naudojau kviesdamas jus?
— Teisingus, — atsakė Kilynas, spoksodamas į blyškų tolimų lempų skleidžiamą švytėjimą. Plieninė padaro oda buvo išmarginta rumbais, siūlėmis ir duobelėmis. Nusidėvėjusį korpusą bjaurojo išsilydę rėžiai, kniedės, nuo suvirinimo užsilikusios pramuštos skylės bei randai. Pasufleravus Arturui, vyriškis pridūrė: — Geras šunelis.
— Au! Au!.. Aš… na, tiesą sakant, aš nesu šuo.
— Mes taip ir manėme, — atsakė Šiba, visu savo veidu spinduliuodama pasibjaurėjimą.
Moteriškas mecho balsas sklido iš archajiško akustinio garsiakalbio, pritvirtinto tarp dviejų optinių sensorių, kurie spingsojo į artėjantį Kilyną. Karalių kapitonas su Šiba slinko šonuose, vis dar nenuleisdami ginklų. Pastaroji tarėsi su savo Aspektais ir atrodė nutolusi nuo realios aplinkos. Už mecho nugaros tipeno Lėtapėdis Sermas, su pasitenkinimu ketindamas ištaškyti jį į gabalėlius. Kilynas perspėjančiai pakėlė ranką.
— Lojimas tiesiog padeda pritraukti dėmesį, — tarė padaras aidinčiu balsu. Įdomu, ar šunys gali kalbėti, dingtelėjo Kilynui.
Aišku, kad ne! Šuo — tai gyvūnas, gilioje senovėje išmokytas laikyti žmones, hmm, lyg ir dievais. Jie ganė kitus gyvūnus, saugojo turtą… O! Pagaliau supratau! Tai pati tikriausia žmogaus rankų darbo mašina. Mažų mažiausiai ji turi savyje žmonių sukurto prietaiso elementų.
Žmonių pagaminti mechai, nustebo Kilynas. Ši mintis atrodė tokia pat keista, kaip ir tvirtinimas, neva jo gentainiai pastatė Tadž Mahalą.
— Tau pavyko tai padaryti, — pasakė Šiba.
— Man buvo įsakyta naudoti būtent šį kvietimo metodą, kad skirčiaus nuo priešiškų mechų. — Padaras entuziastingai mindžikavo ant gruoblėtų cementinių grindų. Jo kimus altas vibravo nuo emocijų. Netverdama savo kailyje, mašina pripuolė prie Kilyno per rankos atstumą ir sušuko:
— Praėjo tiek daug laiko!
— Kiek… kiek laiko? — suglumo vyriškis.
— Nežinau. Mano vidinį chronometrą kažkada labai seniai perdirbo šių fabrikų mechai. Tikiuosi, jūs suprantate, kad aš niekada nebūčiau vergavęs toms būtybėms, jei tik būčiau galėjęs pabėgti. Visuomet ištikimai tarnavau žmonėms.
Mašina pastebėjo priartėjusį Kirvių.
— O, dar vienas žmogus! Kiek daug išlikusių gyvų. Au! — švelnus balso tembras sumišo su pagarbia baime.
Mechas stebėtinai primena šunį. Toks pats atsidavęs. Matyt, nuo senosios ekspedicijos užsiliko prisiminimai apie šunis. Tuometinis turtas…
— Ko tu nori? — paklausė Kirvius.
— Aš… aš tetrokštu jums tarnauti, sere, — išverkšleno padaras.
— Kaip?
— Aš… Supraskite, visą tą laiką aš buvau geras tarnas. Taip giliai savyje paslėpiau instrukcijas, kad mechų sąmonės jų nerado.
Kirviaus kaktą išvarpė raukšlelės.
— Tu čia dirbi?
— Taip, sere! Esu vertinamas už sugebėjimą tempti sunkius prietaisus, taisyti juos ir atrasti po inventorizacijos pradingusius daiktus. — Jis energingai prišliaužė artyn, tarytum būtų norėjęs palaižyti Kirviaus ranką. — Be to, aš…
— Užsičiaupk, — su akivaizdžiu pasitenkinimu pareiškė Karalių kapitonas. — Kuo gali mums padėti?
— Na, aš galėčiau atlikti rutinines užduotis, sere. Bet čia yra… čia yra… čia yra…
Jis pakliuvo į kontrolės kilpą. Tikriausiai saugo kažkokią informaciją, kurios neturi teisės atskleisti, nebent pasakytume teisingą kodinį žodį.
— Užsičiaupk, — tvirtai nutraukė Kirvius.
Mechas liovėsi mikčiojęs ir vėl prabilo normaliai:
— Labai dėl to apgailestauju. Au! Regis, turiu…
— Klausyk, — įsiterpė Kilynas, — juk tu pažįsti šitą fabriką, tiesa? Ar aplinkui bastosi mums pavojingi mechai?
— Aš… ne, šiose dirbtuvėse jų nėra.
— Ar jie netoli?
— Už penkių prantanaufų.
— Už ko?
— Tai mechų naudojami matavimo vienetai. Aš… neprisimenu, kaip juos išversti į žmonių kalbą. — Moteriškas padaro balsas skambėjo liūdnai. Atrodė, kad jis tuojau apsižliumbs. — Aš… atleiskite… aš…
— Nesvarbu. Ar jie žino, kad mes esame čia?
Kurį laiką mechas tylėjo, lyg būtų bandęs įsiklausyti.
— Ne, sere.