— Kaip mus radai?
— Aš turiu sensorius, kurie atskiria žmonių kvapą. Nuostabų žmogišką aromatą. Ilgą laiką juos slopino mechų sąmonių smarvė, bet nepakankamai gerai, nes aš akimoju pajutau jūsų buvimą.
Kilynas svarstė, kokiu būdu žmonių sukurtai mašinai pasisekė išgyventi tarp svetimų mechų. Arturas sardoniškai pastebėjo:
Savo besąlyginio paklusnumo dėka. Kad ir kaip nemalonu pripažinti, tačiau būtent tokią prijaukintų gyvūnų savybę žmonės stengėsi išugdyti. Turėdami galios, patys nesipuikavome ypač moraliu elgesiu…
Tuojau pat įsiterpė griežtas Nijaldžio Aspekto balsas:
Tokia buvo gyvūnų prigimtis. Tai žmonijos partneriai ir tarnai. Tu negali lyginti…
Kilynas nutildė vis labiau garsėjančius Aspektų sapaliojimus.
Mechas padarė pauzę, optiniais sensoriais fiksuodamas artėjančius kitus žygio dalyvius.
— Daug žmonių. Vis dėlto jums pavyko išgyventi!
— Tu dirbai Citadelėje? — pasiteiravo Šiba.
— Taip, ponia. — Mechas palenkė viršutinę korpuso dalį, tačiau dėl savo nelankstumo jis labiau priminė nuolankaus tarno parodiją. — Iš pradžių dirbau Sietyne.
Priblokštas Kilynas sumirksėjo. Sąmonėje kažką burbuliavo Arturas, cypiantis susijaudinęs balselis, kurį jis nuvijo it musę.
— Papasakok, ką tu atsimeni apie tą metą, kai dar nebuvai atsidūręs čia?
— Aš tarnavau žmonėms, pastačiusiems pirmąsias Arkologijas. O vėliau ir Citadeles. Pats asmeniškai suprojektavau tris Pėstininkų Citadeles.
— Kada pabėgai pas kitus mechus? — griežtai ir įtariai paklausė Kirvius.
— Aš nepabėgau! — mechas atrodė įsižeidęs tarsi moteris, kurios garbę sumenkino nerūpestingai tarstelėtas komentaras. — Kiek žinau, kai kurios žmonių mašinos taip pasielgė. Bet tik ne aš! Mane pagrobė.
— Privertė sprukti kartu su jais? — sukluso Šiba.
— Ištrynė mano programas ir įrašė visiškai naujas instrukcijas.
— Jie užvaldė Citadelę? — pasiteiravo Kilynas, atidžiai stebėdamas mechą. Iki šiol jis nematė nė vienos mašinos, kurią kontroliuotų žmogus. Bent jau Vyskupų Citadelė per Negandą neturėjo nieko panašaus.
— O, ne. Tais laikais mechų buvo nedaug. Jie stengėsi vengti džiaugsmingai augančių žmonių Citadelių. Pagrobė mane tuo metu, kai buvau… buvau… buvau… buvau…
Padaro garsiakalbis sutraškėjo, tarytum jis vėl būtų pakliuvęs į kontrolės kilpą. Norimus ištarti žodžius nutraukė giliai viduje tūnantis draudimas.
— Liaukis! — įsakė Kilynas, pamažu pradėjęs tikėti mašina. Spygtelėjo Artūro Aspektas:
Kai buvau gyvas, mes vadinome juos “žmogumechais". Ekspedicija turėjo ištisą galybę gerai funkcionuojančių protingų mašinų. Kaipgi kitaip būtų užaugusi pirmoji karta? Žmonių sukurti robotai sujungė iš Žemės atvežtą spermą su kiaušinėliais. Jie prižiūrėjo jauniklius, augino grūdines kultūras…
Būtent tai jie ir darė! Tokiu atveju žmogumechai dvigubai smarkiau nusidėjo, nusprendę išdavikiškai sudaryti sąjungą su tais, kurie užpuolė Sietynus, o dabar medžioja mus visuose planetos kampeliuose. Šis padaras — visos žmonijos priešas — įžeidė mus lojimu ir švelniu moterišku balsu. Užmuškite jį! Tai vienintelė…
Žmogumechą pagrobė mechų civilizacija. Jis neturėjo jokios išeities, todėl negali būti vadinamas blogiu. Mechai pakeitė kai kurias jo funkcijas, bet, matyt, taip ir nesugebėjo ištrinti esminių žmonių įsakymų.
— Kodėl paprasčiausiai neišnarstė jo į atsargines dalis? — paklausė Kilynas.
Tas padaras pažįsta mus. Mechai saugojo šį pasibjaurėtiną išdaviką vildamiesi, kad jis padės mus apmulkinti dar kartelį! Štai kodėl aš įsakau jį sunaikinti. Tuojau pat! Kol…
Tikriausiai mechų visuomenėje jis turėjo atlikti kokią nors slaptą funkciją. Ne išimtis, kad jam pasisekė išgyventi gryniausio atsitiktinumo dėka. Patarčiau susilaikyti nuo neapgalvotų veiksmų ir nekreipti dėmesio į beprotiškus Nijaldžio paistalus.
Tu rizikuoji viskuo, leisdamas išdavikui…
Kilynas atjungė Nijaldžio Aspektą. Tokioms kalboms tiesiog nebuvo laiko. Senasis pamokslininkas ir Arturas nuolat kapodavosi tarpusavyje. Kilynas leisdavo jiems tyliai bartis sąmonės kertelėje ir taip išlieti susikaupusią įtampą, tačiau pats retai kada klausydavosi Aspektų postringavimų.
Mašina kostelėjo, tris kartus piktai sulojo ir vėl prabilo normaliu balsu:
— Aš… labai apgailestauju, bet negaliu atskleisti šios informacijos be atitinkamo kodinio žodžio.
— Kokiu būdu mechai tave prigriebė? — paklausė Kirvius.
— Aš nieko neįstengiau padaryti. Teko prisijungti prie mechų civilizacijos ir atsiskirti nuo mano numylėtosios žmonijos. — Žodžiai nuskambėjo graudžiai tarytum padaras būtų braidąs po suirusių atsiminimų jūrą ir maldavęs jį suprasti.
Sutrikę žmonės žvalgėsi vieni į kitus.
— Manai, kad jis sako tiesą? — pasiteiravo Kirviaus Lėtapėdis Sermas.
— Gali būti.
— Velniškai keista, — kategoriškai pareiškė Sermas, kratydamas galvą.
— Nieko panašaus mechai anksčiau nedarė, — tarė Šiba. — Tai ne mechų gudrybės. Aš tikiu tuo padaru.
— Teisingai, — įsiterpė Kilynas. — Paprastai mechai bando mus užmušti, o ne sugluminti.
Karaliai ir Lupikai niurnėdami sutiko su jo nuomone. Senoviniai akustiniai žmogumecho sensoriai energingai sukiojosi į kalbančiuosius, aplink pailgą kūną kyburiavo nedidelės polimerinės geldelės.
Pageltonavusiais viršutiniais dantimis Kirvius kramtė lūpą, jo trikampiame veide bent kartą atsispindėjo ryžtingumo stoka. Kapitonas pakėlė ranką ir nesąmoningai suspaudė pirštais savo smailų smakrą, lyg norėdamas susigrąžinti savimi pasitikinčią veido išraišką.
— Gerai. Tebūnie. Mes jau beveik baigėme savo darbą. Nešdinamės iš čia.
Mašina nervingai sulojo ir išspaudė spiegiantį klyktelėjimą. Paskui sumurmėjo moterišku balsu:
— O, ne! Jūs negalite palikti manęs, sere. Aš esu jūsų. Visos žmonijos.
Atrodė, kad Kirvius pasijuto nesmagiai.
— Paklausyk, aš…
— Jūs privalote. — Moteriškas balsas įgavo viliokiško švelnumo.
— Tiek laiko ištikimai jums tarnavau. Be to, turiu perduoti pranešimą Pėstininkų Citadelei.
— Pėstininkų Citadelė sunaikinta, — pasakė Kilynas. — Iš visų Šeimų išliko tik mūsiškės.
— Ne! Jų nėra? Bet tada aš… tada aš… tada aš…
— Užsičiaupk! — suirzo Kirvius. — Nagi, judinkimės. — Jis žengė į priekį.
— Ne, aš privalau sekti paskui jus…
— Gerai, sek, — švelniai tarė Šiba. — Tiktai tyliai.
Liko paimti vos kelias detales iš klastūno sąrašo. Žmonės nunešė jas prie išorinių vartų. Baigus dėlioti viską į krūvą, pasirodė renegatas. Staiga į viršų pakilo grotos.
— Greičiau! — šūktelėjo Kirvius.
Paklusdama jo signalui, komanda puolė traukti detales į lauką ir krauti jas į klastūno šone prasivėrusią angą. Kilynas, Šiba ir Sermas prisijungė prie bendro skubraus darbo. Vos prieš kelias akimirkas jie krizeno iš smalsios mašinos. O dabar, aptvieksti blyškios kylančio Denikso šviesos, įdėmiai žvalgėsi aplinkui.