Paskutiniam kroviniui pradingus renio sterblėje, Kilynas su Šiba išnešė Tobį į lauką. Užtempė jį iki pusės klastūno šono ir saugiai paguldė ant plokščios briaunos. Visai netekę jėgų nusprendė šiek tiek atsipūsti. Netikėtai prabilo Badas:
1. Klastūnas sako, lipkite aukštyn.
2. Mes keliausime į kitą fabriką.
Kilynas persiuntė šias naujienas Kirviui, kuris abejingai paklausė:
— Kodėl?
— Anot klastūno, jis turi mums šį tą. — Tai buvo akivaizdus melas, kadangi Badas pareiškė:
1. Klastūnas nori Tobio pagalbos.
Neįmanoma, pagalvojo Kilynas.
1. Tu pats viską pamatysi, sako klastūnas.
— Ar jis pajėgtų išvaduoti žmogumechą? — pasiteiravo Kilynas. —Tas padaras tvirtina, neva jis negali išeiti už fabriko komplekso ribų.
Ilgą laiką Badas nieko neatsakė. Tada tarė:
1. Klastūnas išlaisvino žmogumechą.
2. Padarė tau paslaugą.
3. Sako, neužmiršk, kad jis nori Tobio pagalbos.
— Pažiūrėsime, — burbtelėjo Kilynas.
Žmogumechas ėmė ropštis renio šonu. Badas skubiai perspėjo:
1. Klastūnas neneš žmogumecho.
— Kodėl?
1. Žmogumechas dabar yra laisvas.
2. Gali aktyvuoti detektorius.
3. Tegul jis nulipa.
— Noriu, kad jis liktų su mumis.
1. Tuomet klastūnas žudys.
— Palau…
Kilynas išgirdo, kaip iš renio plūstelėjo kunkuliuojantis statinių trukdžių srautas, nuo kurio žmogumechas pradėjo svirduliuoti.
1. Tai buvo perspėjimas.
Padaras moterišku balsu suriko:
— Žmonės! Nepalikite manęs!
— Nėra kitos išeities, — pro kietai sučiauptas lūpas išspaudė Kilynas. — Dabar tu laisvas. Sėkmės!
Mechui nudardėjus tolyn nuo kubo formos fabriko, grotos girgždėdamos nusileido žemyn. Atsigręžusį į jas Kilyną užliejo palengvėjimo jausmas. Jie išvaikščiojo tamsius koridorius ir sugebėjo likti gyvi.
Vyriškis su liūdesiu stebėjo, kaip iš paskos barška šuns ir moters balsais klykaujantis žmogumechas. Kiek įdomių dalykų būtų galima sužinoti apie šio keisto padaro gyvenimą senovėje. Kur kas maloniau bendrauti su gyva būtybe nei klausytis sausų Aspektų paskaitėlių. Jis stengėsi mokytis iš Aspektų, tačiau šiems trūko nuolankaus žmogumecho savybės — sugebėjimo sakyti tiesą.
Jis papurtė galvą. Tėvas kartą pasakė, kad protingiausi žmonės yra tie, kurie užmiršdavo nelemtą reikalą, jei matydavo, jog nepajėgia nieko pakeisti. Kilynui taip ir nepasisekė įvaldyti šio meno. Jis atjungė komą, kad negirdėtų silpstančių maldaujančių žmogumecho riksmų ir graudaus lojimo.
Klastūnas padidino greitį. Jo antenos energingai sukiojosi ir dūzgė.
Vyriškis atsigulė pailsėti. Netoliese dejavo Tobis. Pradėjo trūkinėti nervinis berniuko audinys. Po sūnaus kaklu Kilynas pakišo sužeistąją ranką, kuri atstojo bent šiokią tokią pagalvę. Jis užsimerkė. Pamažu atslinko snaudulys. Žmogus nusipurtė, norėdamas jo atsikratyti. Reikia pagalvoti apie tikrąją kelionės priežastį ir tinkamai pasiruošti naujiems pavojams.
3
Iš pradžių jis pamanė, jog tai kalnas. Tada išvydo galybę apdorotų gūbrių ir lygius nuožulnumus. Kompleksas buvo toks milžiniškas — tarsi būtų gamtos dalis, — kad šalia jo kėpsančios kalvelės atrodė lyg nykštukai.
Renegatas klastūnas visu greičiu skuodė lihk išstypusio pastato. Jie kirto atvirą, nė trupučio nesuraižytą lauką. Tolumoje susikertančiais keliukais zujo kiti mechai. Stojo klaiki tyla. Kai kurie metaliniai padarai ūždami išaugo akiratyje, paskui susitraukė, rodos, nė nekrustelėdami iš vietos. Kilynas nespėjo sekti akimis sparčiai išnykstančių ir vėl atsirandančių mechų, kurie priminė paukščių pulką, matytą prie Metropolio, tik, skirtingai nuo pastarųjų, jie judėjo tiesiomis it styga linijomis.
Klastūnas nesumažino greičio. Nuo antenos į visas puses sklido spragsėjimas ir zvimbimas. Link jų riedėjo vilkikas su perskelta nugara. Jis praslinko taip arti, kad Kilynas galėjo įžiūrėti ant korpuso kilpelių pritvirtintas atsargines dalis su atitinkamomis žymėmis. Aidu sugrįžo šūvio banga: trakšt! Dirbtinio kalno papėdėje prasivėrė juodas apskritimas. Kilynas žvilgtelėjo į viršų ir išvydo puošniai raižytas pilkšvas sienas. Šlaito viduryje nuo sprogimo ištryško oranžinių liepsnų pliūpsnis. Nespėję pamatyti, kas ten atsitiko, jie nugrimzdo į tunelio gelmes.
Net ir tuomet renegatas nesulėtino tempo, švilpdamas aklinoje tamsoje. Padvelkė šiltas vėjelis.
Kilynas gulėjo nejudėdamas, visu kūnu jausdamas klastūno vibravimą. Jis girdėjo, kaip Kirvius pusbalsiu šnekasi su Karaliais. Kapitonas akivaizdžiai dalijo įsakymus, nes prislopintas murmesys skambėjo gana neramiai. Dabar viskas priklausė nuo staigaus puolimo.
Renegatas sumažino greitį.
Juos gaubė visiškai juoda tamsa.
Galų gale klastūnas sustojo. Visa komanda nusiropštė žemyn. Kilynas nekrustelėjo, jausdamas šalia esančią Šibą.
Staiga iš viršaus žmones užliejo raudona šviesa. Pasirodo, jie atsidūrė gigantiškame rūsyje. Bemaž visą jo erdvę užtvindė gremėzdiški konteineriai, sudėlioti į krūvą susivijusiomis spiralėmis. Kilynas nepastebėjo nė vieno mecho.
Padedant Šibai, vyriškis nutempė Tobį nuo klastūno. Jis nematė, kaip komanda neutralizavo du nedidelius mechus, tik išgirdo elektromagnetinių šūvių traškesį.
— Paskubėkit! — šūktelėjo Kirvius. Jie išsisklaidė tarp pailgų dėžių. Po kojomis sučežėjo kažkas panašaus į stiklą. Tobis suniurnėjo nuslopindamas dejonę. Kilynas neatsigręžė atgal pažiūrėti, ką veikia renegatas.
Pasiekę siaurą angą beveik visi sulindo pro ją į vidų. Čia pat drybsojo pačirškintas smilkstantis mechas. Išsitraukęs pistoletą, Kilynas nešė Tobį drauge su Šiba.
Kitoje angos pusėje jie rado paprastą kvadrato formos skyrių, kuriame knibždėte knibždėjo baltai mėlynų mechų. Pastarieji nekreipė nė menkiausio dėmesio į žmonių grupelę, netikėtai išnirusią iš lygios sienos. Dar vienas sandėlis, spėjo Kilynas. Nuo lubų sklido tolimas gaudesys.
“Mūsų laukia sunkiausia užduoties dalis”, — pasiuntė žinutę per komą Kirvius.
Komanda nubėgo link nedidelės arkos, akivaizdžiai atstojančios vartus. Iš abiejų pusių spingsėjo puošnios signalizacinės emblemos. Kilynas žinojo kelis jų kodus dar nuo tų laikų, kai plėšikaudavo kartu su tėvu. Jis nužvelgė poliruotus polivario rėmus su išgraviruotomis vingiuotomis linijomis. Šių sidabrinių schemų anksčiau nebuvo matęs.
Kirvius įkalė reikalingas instrukcijas į vieną iš signalizacinių schemų, šešiakampį lizdą keraminėje-metalinėje sienoje. Neatrodė, kad jie būtų dažnai naudojami.
Karalių kapitonas nestabtelėjo nė vienai akimirkai. Išsitraukęs mažučius cilindrus iš savo nukarusių kišenių, lėtai įkišo juos į skyles. Tada pasuko vieną po kito, kol pasigirdo spragtelėjimas. Pro ryžtingo darbo skraistę prasiskverbė sunkiai suvaldomas jaudulys lyg dangaus žydrynė, besibraunanti pro debesis. Komanda stebėjo jį ištįsusiais veidais.