Kvadratiniai polimeriniai vartai prasiskyrė. Tačiau niekas nepajudėjo.
— Toliau eiti negalime, — tarė Kirvius, žengdamas atatupstas. —Taigi…
Tyla. Nerimastingi žvilgsniai. Staiga Kilynas suprato, kad būtent šioje vietoje Karaliai neteko dviejų saviškių.
— Mums reikės berniuko, — vėl prabilo Kirvius.
— Ką jis turės daryti? — paklausė Kilynas jausdamas, kaip išdžiūsta gerklė.
— Jam teks prašliaužti vartus ir kitoje pusėje atjungti signalizaciją.
— Neįmanoma. Ar užmiršai, kad jis neįstengia pajudinti kojų?
— Čia ir yra visa bėda, — gūžtelėjo pečiais Kirvius. — Jis vienintelis, kuris gali tai padaryti.
— Tegul šliaužia kas nors kitas.
— Tu nesupranti. Berniukas neturi Aspektų. Jis neapsikrovęs mikroschemomis, o vartai jas užuodžia.
— Tai štai ko norėjo klastūnas? — pašiurpo Kilynas.
— Be abejo. Jis iš karto nusprendė pasinaudoti tokia galimybe. —Kapitono akys sutvisko. — Mums niekada nepavyko pro čia prasiskverbti. Tie įrankiai, padėsiantys išgydyti Tobį, yra už vartų. Kaip jau sakiau, vaikis neturi daug elektroninės įrangos. Mechai nureguliavo šį praėjimą taip, kad jis užfiksuoja netgi žmones. Palyginti su mechais, mes turime itin mažai mikroschemų, bet vartai užuodžia ir jas.
— Dėl to žuvo jūsų žmonės?
— Teisingai. Svarbiausia ne tai, kad berniukas stokoja Aspektų.
— Dabar Kirviaus veidas tapo rimtas ir sunerimęs. Jis skėstelėjo rankomis, tarsi atlikdamas “Nejau nesupranti?” gestą. — Renis akimoju susigaudę, kad vartų detektoriai gali ir nesuveikti, nes, atsijungus Tobio kojoms, jo kūne liko dar mažiau nervinių kontaktų.
— Tu… — Kilynas nužvelgė visą komandą. Jis mielai būtų apskaldęs Kirvių, vienu spyriu sutraiškęs Karaliaus kiaušinius. Tačiau tai neišgelbėtų Tobio.
Kapitono lūpos pateikė šaltą, suktą klausimą:
— Nori, kad įsakyčiau?
— Tu nežinai, ar tai suveiks.
— Renis mano, kad suveiks. Štai kodėl jūs kalbėjotės apie berniuką nusileidimo aikštelėje, tiesa?
Kilynas linktelėjo.
— Klastūnas nedrįs rizikuoti savo brangiosiomis mikroshemomis, — sausai pastebėjo Šiba. Tačiau moteris suvokė padėties rimtumą. Žinoma, ji parems Kilyną, bet nuspręsti teks jam pačiam. Galų gale niekas neturi teisės užsikrauti ant pečių svetimos naštos.
Kirvius specialiai apie tai nekalbėjo iki šio momento, kai neliko laiko ginčams.
— Net jei klastūnas ir teisus, Tobis nepajėgs pro ten prašliaužti.
Šiba jau žiojosi pritarti, bet Kirvius iškėlė ranką ir griežtu balsu pareiškė:
— O kaip rankos? Galėtų pasinaudoti jomis.
Kilynas stovėjo sustingęs, neįstengdamas sugalvoti nieko protingo. Reikėtų kaip nors apsaugoti sūnų. Deja, jis neturėjo laiko, kad sumąstytų ir pateiktų įtikinamus prieštaravimus kapitonui, kuris pakreipė žygį būtent šia linkme. Laukė kaip tik šio momento.
Teko priminti sau, kad Kirvius dalyvavo daugelyje antpuolių, žinojo, kaip elgtis, dirbo klastūnui. Vadino renegatą “juo”, tarsi tas padaras būtų žmogus.
Kai tik Kirvius išgirdo Kilyną garsiai besiginčijant su klastūnu, jis viską suprato. Tačiau niekam apie tai neprasitarė žinodamas, jog tai padės išspręsti pagrindinę problemą. Suteiks tam tikrą galimybę…
— Kas ten yra? — griežtai paklausė Kilynas.
— Biodalys. Fabrikas, sandėlis, atsargos. Viskas.
— Jų reikia klastūnui?
— Aha. Renis gerai atsimokės, jei gausime tai, kojis nori.
— Biodalys tokios vertingos?
Kirvius užtikrintai pareiškė:
— O, taip, jei tik būna atitinkamai suderintos su kita įranga. Matai, metalinių detalių renis gauna nesunkiai. Tačiau biodalys — visai kitas reikalas. Mechai įdeda daug pastangų jas gamindami, todėl taip ir saugo.
Kilyno sąmonėje spygtelėjo Artūro balselis:
Man regis, mechai sergėja biodalis kaip tik nuo renegatų. Norint jas pagaminti, reikalingas ypač kruopštus darbas. Bandant išvengti neteisėto jų panaudojimo, biofabrikus saugoja tokie jautriai reaguojantys spąstai, kaip šie vartai.
1. Klastūnas sako, kad šis kompleksas labai didelis.
2. Čia sulauksime pagalbos.
Kilynas pajuto silpną pulsuojantį kontaktą tarp savo Aspekto ir klastūno. Gerai. Jiems reikia vedlio ir…
— Nagi, Kilynai, — švelniai prabilo Kirvius. — Renis pajėgtų jus išgydyti. Tavo ranką. Tobio kojas. Tu neturi kitos išeities.
Kurį laiką Kilynas stovėjo stengdamasis blaiviai mąstyti. Jei bent dalį sekundės būtų ilgiau uždelsęs, niekuomet nebūtų sutikęs leisti sūnui šliaužti…
— Tėti?
Jis dirstelėjo buku žvilgsniu į netoliese gulintį Tobį. Aplink vaiką glamžėsi neštuvų medžiaga, iš po antklodės išlindo pabalęs liguistas veidas.
— Tėti, galbūt man pavyktų tai padaryti. Jei ir toliau liksiu be kojų, iš manęs nebus jokios naudos.
Tobio akyse atsispindėjo atkaklus ryžtas ir tyli neviltis, kurios tėvas anksčiau nebuvo regėjęs. Kilynas pajuto per visą kūną persismelkiantį šaltį. Vieną širdies tvinksnį užtrukusią akimirką jam pasirodė, kad sūnus tapo visiškai svetimu asmeniu, savarankiškai sugebančiu tvarkyti savo gyvenimą. Tam tikra prasme Tobis įrodė galįs pats valdyti savo likimą. Pagal nerašytą Vyskupų Šeimos susitarimą Kilynas daugiau neturėjo teisės pernelyg įsijausti į tėvo vaidmenį ir nurodinėti berniukui, kaip elgtis. Jis mielai būtų tai padaręs, tačiau nepajėgė prisiversti.
— Tobis teisus, — tyliai tarstelėjo Šiba.
Visa komanda pagaliau suvokė, kas vyksta prieš jų akis. Nuo šio kritinio taško negrįžtamai pakito vaiko pasaulis. Tai galėjo įvykti per įšventinimo ritualą arba mūšio lauke. Šiaip ar taip, nuo dabar tėvo ir sūnaus santykiai niekada nebus tokie kaip anksčiau.
Kilynas linktelėjo. Tobis turėjo teisę rizikuoti. Teisę mirti, jei pats nusprendė pasirinkti tokią išeitį.
Jie nustūmė berniuką kuo arčiau vartų. Aplink vidinį jų rėmą vyniojosi sensorių matrica, daugiasluoksnė švytinti juostelė.
Tobiui perkėlus ranką per slenkstį, nuo rėmo atsklido zvimbimas.
— Greičiau! — paragino Kirvius.
— Neskubink jo, — įniršęs užstaugė Kilynas. — Leisk jam apsiprasti su aplinka.
— Vartai nelauks labai ilgai, — atšovė kapitonas. — Šliaužk sparčiau, berniuk.
Tobis ištiesė kitą ranką, graibydamas orą ilgais baltais nagais. Negyvos kojos vilkosi iš paskos. Apgaubtos žalia palaidine, jos atrodė susitraukusios ir suminkštėjusios, lyg būtų nevaldomos jau ilgą laiką. Tobis tvirtai sugriebė vartų rėmą ir niurnėdamas prisitraukė.
— Kiek laiko jam liko? — paklausė Šiba.
— Hmm… — Kirvius aplaižė savo lūpas. — Kažkada mes turėjome mergaitę. Smarkiai sužeistą. Ji taip pat bandė prašliaužti.
— Na, ir kaip? — griežtai paragino jį Kilynas.
— Ji… neužfiksavau laiko… jai beveik pavyko…
— Po velnių! Ar ilgai šliaužė?
— Ji… ji nusigavo toliau nei Tobis. Bet ir užtruko ilgiau. Aš…
Kilynas suriko sūnui:
— Paskubėk!
Baltu it kreida berniuko veidu nuvarvėjo prakaito lašai. Stojo tyla. Kilynas girdėjo, kaip kiti grupės nariai giliai įkvepia ir užkanda žadą.
Tobis užčiuopė grindinyje siaurą plyšį. Nagais įsikibo į atsikišusį plytelės kraštą ir pasistūmėjo truputį į priekį. Tada trimis pirštais suspaudė kitą plytelę ir tyliai suinkštė.