Kilynas nematė, ar berniukas iš viso juda. Akiratį užtvindė juodi vartų rėmai. Tuo tarpu Tobis jau buvo įveikęs pusę kelio.
Vaikas slinko siaubingai lėtai. Kilynas priėjo arčiau magnetinio vartų lauko, bet tik tiek, kad neaktyvuotų detektorių. Tolimas mechų dardėjimas, regis, visiškai nuslopo.
Tobis prisitraukė dar per colį. Švelniai šiugždėdamos vilkosi kojos.
Staiga vartų sistemoje kažkas spragtelėjo. Pasklido vos girdimas švilpesys.
— Kas tai? — skubiai paklausė Kilynas.
— Nežinau, — atsakė Kirvius. — Neprisimenu, kad anksčiau…
— Ištraukite jį, — šūktelėjo kažkas iš komandos narių. Kilynas nežinojo, kas ir kodėl tai pasakė, tačiau balsas ištirpdė kūno sąstingį. Jis žengtelėjo tiesdamas ranką link Tobio kojos. Galbūt pavyktų vienu staigiu judesiu ištempti vaiką atgal, detektoriams nespėjus sureaguoti į jo galvoje implantuotas mikroschemas.
Labai greitai. Vienas staigus judesys.
Vėl dėjo žingsnį. Sugriebė Tobio kulkšnį…
Šiba stipriai stuktelėjo jam per petį. Praradęs pusiausvyrą, vyriškis sudribo.
Vartai sušvilpė garsiau.
— Velniai rautų! — Kilynas pašoko ant kojų.
— Tėti! Paleisk mane! — suriko Tobis.
— Bet…
— Aš… pajėgsiu.
Berniukas vėl stūmėsi į priekį, įspraudęs nagus į tokį siaurą plyšį, kad Kilynas nė negalėjo jo įžiūrėti.
Tobis prispaudė veidą prie slidaus grindinio ir iš visų jėgų ištiesė ranką. Deja, be kietos žemės, jis daugiau nieko nematė.
Vartai vėl spragtelėjo.
Prakaituotą Tobio veidą dengė purvo sluoksnis. Po juo blizgėjo nuo įtampos balta oda. Pirštais pagraibė grindis, bet nieko neužčiuopė.
— Pažvelk kairėn, — švelniai ištarė Šiba. — Gumbelis.
Ir išties toje vietoje styrojo atsikišimas. Jis pasistūmėjo per rankos ilgį.
— Dabar atsisuk į priekį, — prabilo Kilynas. — Matau kažkokią briauną.
Nagai palietė po žeme užkastų kabelių gaubtą. Šį kartą jam vos pavyko užsikabinti už kraštelio pirštų galiukais. Berniukas sušvokštė, paskui sulaikė kvapą. Dilbio raumenys įsitempė.
Kilynas išgirdo trekštelėjimą. Jis apsižvalgė. Niekas iš grupės nė nepakrutėjo. Tik po kurio laiko suprato, kad garsai sklinda nuo Tobio.
Jie nuskambėjo garsiai ir aiškiai. Po akimirkos vyriškis suprato, kad nulūžo Tobio nagai.
Berniukas įsikando į lūpą. Smakru nutekėjo kraujo srovelė.
Jis kimiai iškvėpė orą. Atrodė, lyg būtų atsikosėjęs. Kažkokiu būdu sugebėjo pirštais nustverti gaubto briauną ir prisitraukti.
Dar šiek tiek į priekį. Paskui dar truputį. Pirštais įnirtingai ieškojo, už ko užsikabinti.
Vartai liovėsi švilpę. Įsitvyrojo mirtina tyla.
Tobis pasirėmė ant alkūnių. Suniurnėjo. Apsisuko. Užsigulė ant alkūnių, prispaustų prie plytelių. Palinko. Sudribo ant šono ir — tiesiog neįmanoma patikėti — nusirideno… į priekį… nenatūraliai maskatuodamas kojomis… per slenkstį.
Vartai tris kartus veriančiai pyptelėjo.
— Viskas gerai, — išspaudė aukštu balsu Kirvius. — Matai? Velniai rautų, aš žinojau, kad mums pasiseks. Tobi, pasuk tuos jungiklius.
Kapitonas vis dar šypsojosi, rankas įrėmęs į šonus, kai Kilynas smogė tiesiai į smailų jo smakrą. Parpuolusio Kirviaus fizionomijoje pasirodė sutrikusi, kupina apmaudo išraiška.
Jie pakliuvo į milžinišką patalpą, drėgną ir bjauriai dvokiančią.
Pro grindų plyšius sunkėsi aitrūs, šilti dūmai. Cisternose burbuliavo kažkoks skystis. Permatomuose vamzdžiuose, kurie kilo aukštyn į neįžvelgiamą tamsą, sruvo koloidai.
Kilynas neįžiūrėjo lubų. Retsykiais drumsti debesys prasiskirdavo, tačiau jų properšose matėsi tik juodos dėmės. Garuose šmėkščiojo mechai, skraidantys keistomis vingiuotomis trajektorijomis.
1. Pasukite į kairę.
2. Klastūnas nori įeiti.
Pradėjo smarkiau pulsuoti slidi pilka sąmonė, žnaibiusi sensorinio Kilyno centro pakraštį. Jis jautė, kaip artėja klastūnas.
Komanda pajudėjo į priekį siauru koridoriumi. Kilynas ir Šiba tempė neštuvus su Tobiu, stengdamiesi neatsilikti. Nuo rėžiančių diržų pečius užliejo šiltas maudulys. Jie praslinko pro dvi gigantiškas cisternas. Virš jų ore plūduriavo gintarinė migla.
Žmonės pasiekė kitus skliautuotus vartus, trigubai didesnius už tuos, kuriuos teko įveikti Tobiui. Regis, Kirvius žinojo, kaip susidoroti su tokio tipo užtvara. Jis įgrūdo į spyną du cilindrinius raktus, ir melsvi metaliniai vartai prasivėrė. Už jų renegato nebuvo.
— Klastūnas jau čia? — paklausė Šiba.
Kilynas krimstelėjo savo lūpą.
— Taip, pasak jo instrukcijų. Tas padaras nori kažką rasti šioje vietoje. Mes nė per nago juodymą jam nerūpime, bet verčiau jau…
Staiga klastūnas pasirodė akiratyje. Mechas judėjo taip greitai, kad Kilynas pamanė regįs besiplečiančią išblizginto metalo dėmę. Šovęs pro vartus, renis garsiai subarškėjo. Sucypė vikšrai, jam sustojus šalia žmonių grupės.
1. Lipkite.
2. Paskubėkite.
Kilynas davė ženklą Kirviui, ir šis linktelėjo. Žmonės tyliai prilipo prie klastūno šono. Tobis buvo paguldytas ant purvasargio, pritvirtinto virš vikšrų. Jie vos spėjo patogiau įsitaisyti, kai renis visu greičiu nudundėjo į priekį. Padaras aplenkė kelis mechus, kurie neatkreipė į jį nė menkiausio dėmesio, tiesiog tęsė įprastus darbus, krutindami visas aštuonias savo galūnes.
Jie padidino greitį. Pro šalį švilpė šviesos ir šešėlių dryžiai. Žvangant vikšrų grandinėms, klastūnas bildėjo siaurais koridoriais.
Nuo netikėtų krūptelėjimų ir vibracijos protrūkių žmonės vos nenusirideno žemyn.
Kilynas stengėsi pastumti Tobį arčiau metalinės klastūno plokštės, tačiau tai buvo neįmanoma. Retsykiais užkliuvęs už sienų kampų purvasargis grėsmingai sugirgždėdavo. Po vieno tokio susidūrimo nuplyšo pusė Tobio antklodės.
— Lėčiau! — suriko Kilynas. — Mes…
Klastūnas sustojo lyg įkaltas. Įsupęs Tobį į tampriosios medžiagos likučius Kilynas pamatė mechą stabtelėjus ne dėl to, kad jis gražiai paprašė. Tiesiog priešais juos išdygo naujas gamybinis kompleksas. Aukštyn grakščiai stiebėsi pakrypę tamsaus gintarinio stiklo bokštai. Keliuose jų skysčiai sunkėsi vos pastebimai, kituose — kliokė tarsi kalnų upeliai. Nuo lubų sklido atšiaurus ultravioletinis spindesys. Kilynas pažvelgė į savo ranką ir išvydo po oda susiraizgiusias kraujagysles.
1. Atsargų reikia ieškoti toje pusėje.
2. Eikite.
Klastūnas parodė jiems, kur žingsniuoti. Mechas vos beįstengė prasisprausti pro angą tarp dviejų permatomų apverstų kūgių, kuriuose burbuliavo nuodingas birzgalas. Viršuje plūduriavo rudi aitrių dujų sluoksniai. Į šnerves skverbėsi sunkus žvarbus oras.
Jie atsidūrė galerijoje, apstatytoje identiškais polialiumininiais kokonais. Garuose skendėjo ištisa jų galybė. Visur driekėsi vamzdžiai.
— Sustokite, — šnipštelėjo Kirvius ir pamojo ranka. Kitame komplekso gale krapštėsi mechas, bet iš savo kampo jis negalėjo matyti žmonių linijos. Klastūnas pasislėpė stačiakampėje nišoje.
1. Tai protingas mechas.
2. Trečios klasės sudėtinis procesorius.
3. Geriau būtų, jei mūsų neužuostų.