— Nejau klastūnas negali jo nudaigoti? — paklausė Kilynas.
1. Jo dingimą pastebės kiti.
2. Klastūnas bijo čia būti.
3. Reikia veikti greičiau.
Kilynas persiuntė pranešimą Kirviui, o pats be garso pasiteiravo: Kaip jis pagydys Tobį?
1. Vyksime į specialią vietą.
2. Klastūnas žino, jog ten įmanoma atlikti remonto darbus.
Tegul tik pabando iškrėsti mums kiaulystę, grasinančiai pagalvojo Kilynas, tuo pat metu abejodamas, ar pajėgtų renegatui padaryti žalos.
1. Sako, jis sąžiningas.
2. Dabar privalome paskubėti.
Kirvius pasitarė su saviškiais. Karaliai kuždėjosi linkčiodami galvomis. Sermas pranešė, kad mechas beveik baigė savo darbus; jis švarinosi ir krovėsi įrankius.
— Išbandyti šoninį manevrą būtų pernelyg rizikinga, — tarė Kirvius. Visi sutiko, nes, šiaip ar taip, nežinojo, ką daryti toliau.
Jie luktelėjo, kol mechas pasišalino. Kilynas su Šiba paguldė Tobį šalia vieno iš kokonų. Ties kiekvienu nauju kampu vyriškio nervai įsitempdavo iki kraštutinumo. Sensoriniame centre raibuliavo aitrios užuominos. Kažkur varvančius lašus kelis kartus pagarsino blizgantys paviršiai. Prislopintas kliokimas bylojo, kad po kojomis teka skystis. Iš cisternų švilpė garai.
Kilynas atsirėmė į bronziniu atspalviu žvilgantį kokoną. Šis kvapą gniaužiantis kompleksas savo dydžiu gerokai lenkė visus statinius, į kuriuos buvo užklydęs jo tėvas. Vyskupai atkasdavo tik pačius menkiausius protu nesuvokiamos didybės kraštelius. Tuo tarpu čia viskas priklausė nuo netikėtumo. Pakliuvę į spąstus jie nepajėgs nei susikauti, nei pabėgti. Įdomu, ar žmonės būtų sugebėję rasti būdą, kaip išgyventi tokiame labirinte? Nebent taptų žiurkėmis, įlindusiomis į sienas. Parazitais.
Jis išgirdo mechanizmų spragtelėjimą ir atsisuko. Kokono langas virto permatomu. Už jo blyškioje melsvoje šviesoje plūduriavo kažkokia masė. Kilynas susiraukė suglumęs. Po balzganai spindinčia drėgna plėvele energingai krutėjo svirtys ir stambūs strypai. Pastarieji, pakrypę keistu kampu, labai jau priminė…
Kojas. Žmogiškas kojas.
Jos nesustodamos kilnojosi aukštyn žemyn.
Iš galinės sienos movų kyšojo galingi klubai, pritvirtinti prie plieninio veleno. Šiam besisukant, suvibruodavo šlaunys.
Žemiau matėsi žmogiškos kelių girnelės, kurios susilenkdavo, po gelsva permatoma oda virpčiojant šlaunų raumenims. Kojos užsibaigė galingomis blauzdomis, tačiau pastarųjų gyslos, priartėjusios prie kulkšnių, suplonėdavo taip, kad praktiškai išnykdavo. Kildamos ir nusileisdamos kojos stuktelėdavo į kažkokią šiurkščią odinę medžiagą.
Iš viso jis suskaičiavo septynias kojas, krutančias skirtingais tempais. Vietoje pėdų sukosi rudas smagratis, kuriam energiją tiekdavo moduliuoti alkūninio veleno krūpčiojimai.
Pakyla į viršų. Nusileidžia žemyn.
Susilenkia. Pasisuka. Stukteli.
Gelsvą it pergamentas odą drėkino glitus blizgantis skystis.
Jis nusigręžė giliai alsuodamas.
Kilynui susidarė įspūdis, kad rankos ir kojos auga, raumenys pučiasi. Kam visa to reikia?
Jis prisivertė negalvoti apie tai, ką išvydo. Sąmonėje užtenka vietos tik esminiams dalykams.
Sensorinį centrą persmelkė stingdantis nuostabos pliūpsnis. Stuburo apačioje pasruvo dirginanti šiluma — pagunda sugrįžti mintimis prie pribloškiančių kokonų. Sensorinis centras būtų įstengęs apginti sąmonę nuo tokių vaizdinių, vogčiomis juos nuslopindamas.
Viliojantis užsimiršimas. Tegul abejingumo skraistė atskiria jį nuo monotoniškai besikilnojančių kojų ir ištirpdo ledinį siaubą.
Ne.
Kilynas apsisuko ir nudrožė siauru, metalinėmis plokštėmis iškaltu takeliu. Jis privalo sužinoti daugiau.
Pirštais užčiuopęs slėgio jungiklį nuspaudė jį ir pažvelgė į kitą permatomą langą.
Drėgnoje žydroje prieblandoje darbavosi kojos. Galiniame kokono kampe jos atrodė trumpesnės, tarsi dar nebūtų spėjusios užaugti.
Kilynas tylutėliai atsitraukė nuo saviškių. Nuo maitinimo linijos ant grindų kažkas varvėjo. Jis atsiklaupė ir užuodė saldų aromatą. Maistas.
Vyriškis aktyvavo dar vieną langą. Ir vėl gyslotos triūsiančios kojos. Tačiau virš jų matėsi kita gamybinė linija.
Rankos. Raumeningos žmogiškos rankos, besidarbuojančios su įmantria presų ir vaizdo kamerų įranga.
Jas buvo apraizgiusios maitinimo linijos. Iš riešų ir galingų bicepsų kyšojo laidai. Jam bežiūrint apstulbusiomis akimis, viena ranka sustingo, staigiai kryptelėjo prie kitų presų, po kurio laiko grakščiai apsisuko ir grįžo prie ankstesnio darbo.
Šleikščiai balzganoje šviesoje triūsė šešios poros rankų. Bicepsai jungėsi su trikampio kontūrų pečiais, įmontuotais į galinę sieną.
Delnų nebuvo. Energijos tiekimui nereikėjo nagingų pirštų. Užteko paprastų judesių, kad veiktų griozdiškas smagračio mechanizmas.
— Ei! Jis ruošiasi išsinešdinti, — šūktelėjo Kirvius.
Kilynas stovėjo negalėdamas atsikvošėti. Šiaip ne taip susivaldė.
Grįžtant pas saviškius, dingtelėjo mintis, kad tokios pertraukos jam verkiant reikėjo. Nuo sekinančio Tobio tempimo nugarą varstė aštraus skausmo dūriai. Tačiau maudulys jo nejaudino. Šibai nepratarė nė žodžio. Tiesiog pasilenkė ir prie pečių prisitvirtino neštuvų diržus.
Priekyje svirduliavo klastūnas. Žmonių grupelė nusekė jam iš paskos.
4
Atšiaurioje milžiniško komplekso tyloje klastūnas gana greitai rado tai, ko ieškojo. Tolimąją patalpos sieną raižė ištisa galybė kamerų. Nuo emalinių jų liukų sunkėsi garai. Žmones užliejo iš sienų trykštantis perlinis rūkas.
Nuo baltų sulėtintai tekančio krioklio purslų Kilyną nukratė šiurpulys, o Tobis pradėjo kalenti dantimis. Berniuką nuvargino vidinė kova. Jis nesiliovė sausai kosčiojęs. Veidas įgavo pilkšvą atspalvį. Pačiam Kilynui smarkiai gėlė sveikąją ranką. Bent tiek gerai, kad buvo galima paguldyti sūnų prie aukštos sienos, suvarpytos erdviomis nišomis, kurios driekėsi iki pat sūkuriuojančių debesų sluoksnio. Netgi mechams tikriausiai nelengva pasiekti viršutiniuose lygiuose esančias kameras.
1. Pasinaudoja mechais žnypliais.
2. Jie kopia į viršų lyg vorai.
3. Bet mums nereikia žnyplių.
4. Klastūnui reikalingos dalys yra neaukštai.
Kilynas persiuntė šiuos žodžius Kirviui. Tą patį darė viso žygio metu. Kapitonas pasiklausė ir linktelėjo. Įsitempę grupės nariai nerimastingai gniaužė delnuose ginklus ir šaudė akimis į kiekvieną kampą, iš kur pasigirsdavo menkiausias krebždesys.
Nepaisant nuovargio, Kilynas neprarado nervingo budrumo, kaip ir visi kiti. Keliaudami į šią vietą jie turėjo visiškai pasikliauti klastūnu. Pastarasis žinojo apie mašinas daugybę dalykų. Deja, mechų visuomenėje reniui atiteko nusikaltėlio vaidmuo, todėl vargu ar jis būtų puolęs gelbėti žmones, jei reikalai pakryptų į blogąją pusę.
Kirvius ėmėsi organizuoti darbą. Kilynas automatiškai perduodavo jam klastūno nurodymus. Lakoniškas Bado balselis aidėjo sąmonėje it skambi gaida, persmelkianti audringų emocijų pliūpsnį. Jis jautėsi esąs menku krisleliu, mėtomu nebylaus pasišlykštėjimo ir baimės jūroje, todėl Bado pranešimus paskelbdavo mechaniškai lyg robotas. Kirvių tai akivaizdžiai patenkino.