Nuo žvarbios sienos į krūtinę tvokstelėjo šaltis. Atrodė, lyg iš emalinių liukų būtų išlindusi ilgapirštė ranka ir sugniaužusi širdį. Jis dirbo susikaustęs, bandydamas išmesti iš galvos kankinančias mintis, sustabdyti nesibaigiantį kritimą į juodą bedugnę. Kilynas pajuto žiūrįs į savo judančias kojas; spoksojo į galūnes negalėdamas atsistebėti, kaip lengvai jos kruta, galvodamas apie save kaip apie mašiną, kuri nesuvokia esanti mašina.
Jis papurtė galvą, bet sąmonė netapo skaidresnė.
— Atidaryk šitą liuką. Matai? Aha, štai šitą! — pasigirdo Kirviaus įsakymas Lėtapėdžiui Seimui.
Žmonės traukė laukan klastūnui skirtas atsargines biodalis. Atšaldytose kamerose gulėjo visiškai užaugę organiniai segmentai. Sausu ir abejingu balsu Kilynas perdavinėjo Bado nurodymus. Akies krašteliu pastebėjo, kaip Tobis nudelbė jį keistu žvilgsniu, tačiau nesuko sau dėl to galvos.
Jiems reikalingos nišos nebuvo labai aukštai, todėl žmonės nesunkiai iškeldavo supakuotas detales ir įgrūsdavo jas į pradarytą angą klastūno gaubto viršuje. Kai kurias dalis reikėjo itin atidžiai nešti. Mėsingus diskus, labai primenančius didžiules kepenis.
Daugiaalkūnius šamyrinius prietaisus, panašius į bronzinę gyvatės formos vielą.
Mažučius, sudėtingos struktūros siurbliukus, aiškiai pagamintus iš žmogiškų širdžių.
Prie kiekvieno jų šliejosi vamzdeliai ir sujungiamosios movos.
Kiekvienas jų energingai pulsavo.
Kilynas stengėsi nežiūrėti į daiktus, traukiamus iš kamerų. Jis mindžikavo netoli klastūno, kai Lėtapėdis Sermas atšoko nuo ką tik atidaryto liuko ir suriko:
— Vaje! Negali būti! Juk tai žmogaus dalis.
Jis rado koją.
Maitinimo vamzdeliai stūmė tirštą skystį tokiomis storomis venomis, kokių Kilynui dar neteko regėti. Raumeningą koją vagojo stambios sausgyslės. Iš abiejų galų, ten, kur turėtų būti pėda ir šlaunis, kyšojo kruopščiai nušlifuotos kremzlės.
Sermas išmetė ją iš rankų ir žengė atatupstas. Vyruko akys suapvalėjo.
Staiga nutrūko vienas maitinimo vamzdelis. Kremzlių grandinėlė suvirpčiojo nuo spazmų.
Kirvius metėsi į priekį visa gerkle užstaugdamas:
— Pakelk koją! Žiūrėk, kad vamzdelis neprisitvirtintų prie tavęs. Bus bėdos.
Sermas stovėjo suakmenėjęs. Supykęs Kirvius purkštelėjo ir pats pakėlė koją. Paskui prijungė maitinimo liniją. Kremzlėse įmontuotame skaitmeniniame ekranėlyje žybtelėjo penki bereikšmiai simboliai. Nepaisydamas jų kapitonas įgrūdo koją į metalinio padaro sterblę korpuso viršuje. Iš ten krovinį perėmė renegato viduje triūsiantys mažutėliai mechai.
1. Klastūnas nori, kad tu žinotum.
2. Jis privalo naudotis žmonių dalimis.
3. Kartais geriau už metalines detales.
4. Šios kojos gali pačios augti.
5. Jas lengva atgaminti.
6. Mechams jų reikia.
7. Jos veiksmingos.
Kilynas niūriai šyptelėjo. Nejau klastūnas bando atsiprašyti?
— Vadinasi, mes esame atsarginių dalių šaltinis? Kodėl gi jie žudo mus?
1. Klastūnas sako, kad žmonės taip pat griauna mechų fabrikus.
2. Mechams būtina kontroliuoti žmones.
3. Bet naudoja juos ir fabrikuose.
4. Kremzlės labai tinka amortizatoriams.
5. Ne visos žmonių dalys tinka mechams.
— Aš ir pats tai supratau.
Kirvius stypsojo įrėmęs rankas į šonus ir stebėdamas, kaip paskutinės klastūno biodalys keliauja į jo saugyklas. Kapitonas apsilaižė lūpas.
— Tai pats geriausias visų laikų grobis. Renis turės atsidėkoti mums kaip reikiant.
— Tu žinojai, kad jie naudojasi žmonių dalimis? — paklausė Kilynas.
Kirviaus akys slystelėjo į jo pusę, paskui į kitą, galiausiai nusprendė be ceremonijų į smalsuolį įsispiginti.
— Be abejo. Aš pirmasis susitikau su šiuo klastūnu ir sudariau pirmąjį sandėrį. Būtent aš sumąsčiau rizikuoti.
— Vienas pats?
— Tai jau tikrai, po velnių. Mes klaidžiojome po laukus, vos beįstengėme sudurti galą su galu. Aš pastebėjau svyrinėjantį klastūną su nudilusiais vikšrais. Pamaniau, kad galėčiau nesunkiai jį pribaigti. Bet mechas neketino kautis. Tik pasiuntė man į galvą kelis paveikslėlius, kuriuos paaiškino mūsų vertėja. Supratau, kad turime reikalų su reniu, ir sudariau su juo sandėrį. — Kirvius šnekėjo abejingai ir dalykiškai, nė trupučio nesigirdamas savo pasiekimais.
— Gavai tam padarui biodalių?
— Aha. Tuomet buvo lengviau. Nuo to meto mechai tapo sumanesni.
— Teko matyti kažką panašaus į šią koją?
Kirvius prikando lūpą nudelbdamas Kilyną vertinančiu žvilgsniu.
— Taip. Tiesiog mechai tokie jau yra. — Kapitonas priminė žmogų, aiškinantį savo religiją, tarsi šioji būtų pats įprasčiausias dalykas. — Mes darome tai, ką privalome daryti. Padedame savo Šeimoms. Negalime pakeisti mechų. — Jau vien tokia mintis privertė Kirvių blausiai šyptelėti.
— Tik žiūrėk, kad klastūnas tesėtų pažadą.
— Mano Šeima kur kas ilgiau bendrauja su reniais nei Vyskupai, — švelniai pastebėjo kapitonas. Kilynas žinojo, kad jis sako tiesą. Kartą tėvas pasakojo, neva Karaliai turi tuziną ar net daugiau renegatų. Jie puikiai mokėjo tvarkyti reikalus su tais padarais. Tuo tarpu Vyskupai geriau išmanė plėšikavimo meną, o Pėstininkai galėdavo užauginti daugiausiai grūdinių kultūrų iš visų Šeimų. Tokios tradicijos nusistovėjo nuo pačių seniausių laikų.
Bet dabar Karaliams reikėjo Bado sugebėjimo vertėjauti. Kilynas matė, jog tokia padėtis smarkiai erzina Kirvių. Per šiuos antpuolius jie prarado visus savo vertėjus, tačiau kapitonas akivaizdžiai nenorėjo aiškinti, kaip tai įvyko. Štai kodėl Kilynas tapo dvigubai atsargesnis jo atžvilgiu.
Vyriškis nudrožė patikrinti, kaip laikosi Tobis. Šiba kilnojo paskutines biodalis. Keli Karaliai krapštėsi ant klastūno viršaus.
1. Ropškis aukštyn.
2. Klastūnas mus nuves.
— Kur?
1. Ten, kur tave pagydys.
2. Paskui turėsime skubėti.
3. Komplekse yra prievaizdas.
— Kas yra tas prievaizdas?
1. Vaizdas neaiškus.
2. Lyg ir mažas mechas.
3. Turi daug dalių.
4. Manau, kad labai protingas mechas.
Žmonės užlipo ant klastūno, ir šis patraukė į priekį. Aplink milžinišką platformą plušėjo keli mechai. Renis sustingdė juos trumpais mikrobangų pliūpsniais. Kilynas nenuleido akių nuo kiekvieno takelio.
Kirvius tyliai triumfavo neužmiršdamas pagirti komandos narių už spartų jų darbą. Klastūnas burzgė tokiais siaurais koridoriais, kad vos begalėjo pro juos pralįsti. Metalinio padaro vikšrai žvangėjo; jam sumažinus greitį, Kilynas išgirsdavo, kaip girgžda beveik susidėvėjusios grandinės. Kai pro šalį prašliaužė Kirvius, kabindamasis į styrančius vamzdelius bei rankenas, Kilynas paklausė, kiek reniui metų.
— Daugybė, — atsakė kapitonas. — Spėju, kad virto renegatu labai seniai.
— Kodėl taip galvoji?