— Jis pagamintas iš senoviškų detalių. Tokių niekada nebuvau matęs. Mano vertėja sakė, kad mechų civilizacija specialiai keičia detalių tipus. Nori pažaboti renius.
— Priversti juos atslinkti į tokius kompleksus? Ieškoti atsarginių dalių?
Kirvius gūžtelėjo pečiais.
— Žinoma. Labiau tikėtina, kad renis paprasčiausiai subyrės. Dar vaikystėje regėjau, kaip sulūžo keli renegatai. O tada lyg iš niekur išniro marodierius ir juos nesunkiai pribaigė.
Kilynas laikė Tobį glėbyje, atsirėmęs į linguojančio padaro šoną.
— Kaip šis klastūnas tapo renegatu?
— Nežinau. Turbūt neatsiliepė į iškvietimą.
— Iškvietimą?
— Susidėvėję mechai būna iškviečiami į vietinius centrus, kur juos paprasčiausiai išardo.
Kilynas susiraukė.
— Netgi pačius protingiausius?
— Ypač juos. Sumanesnius mechus greičiau pakeičia. Man regis, todėl, kad pati mechų civilizacija nepaliaujamai keičiasi, kuria vis įmantresnius metalinius padarus.
— Tie susidėvėję mechai būna nužudomi?
— Atrodo. Pakankamai svari priežastis, kad neatsilieptum į iškvietimą. Reniai tiesiog nori likti gyvi. Kaip tu ir aš.
Kirviaus akyse atsispindėjo susijaudinimas, kurį taip bandė nuslėpti griežtas ir sustingęs jo veidas. Kilynas suprato, kokios vidinės jėgos reikėjo šiam žmogui puoselėjant bendravimo su reniais įgūdžius ir gelbstint Karalius nuo klajonių po tyrlaukius, kuriose po Negandos bastėsi visos Šeimos. Jis ryžtingai išplėšė iš renegato pažadą saugoti trapų Metropolį, neturėdamas kitos išeities, kaip tik pasitikėti pikčiausiu žmonijos priešu. Tačiau Kirvius geriausiai iš visų žinojo, kokie pavojai gresia Metropoliui. Menkiausia pagalba, užtikrinanti bent šiokį tokį saugumą, menkiausia paslauga, sulaukta iš renegatų, kuriuos pačius galėjo nupilti atsitiktinis marodierius, buvo verta rizikos. Kirviaus atliktas darbas kėlė pagarbą. Ko neįmanoma pasakyti apie kainą, sumokėtą už apsaugą.
Klastūnas subildėjo ir sumažino greitį.
1. Remonto dirbtuvės.
2. Klastūnas pabandys surasti tinkamas schemas.
Nulipę žemyn žmonės atsidūrė priešais stiklinę sieną, užgrūstą sudėtingais mechanizmais. Tarp gumbuotų dirbtuvių bokštelių kyšančiose permatomose grotose tekėjo skysčiai. Klastūnas ištiesė savo tripodines chromines rankas su mažučiais šešiapirščiais delnais. Aptikę velenu sujungtus blokelius, pirštai įgrūdo įjuos plieninius kaiščius. Ėmė suktis ilgos padaro rankos. Kurį laiką įdėmiai klausėsi keraminės ausys, prilipdytos ant anglinių movų. Po kelių minučių visiškoje tyloje nuaidėjo trys veriantys spragtelėjimai. Dirbtuvių bokšteliuose nutvisko neonas.
1. Berniukas bus pirmas.
2. Tegul įkiša kojas į imtuvą.
3. Paskubėkite.
Šiba ir Kilynas atsargiai įstūmė Tobio kojas į rezervuarą, išraizgytą minkštomis gijomis. Berniukas jau nebemiegojo. Jo nuovargis išsisklaidė, kai bokštelis pradėjo burgzti.
— Kažką jaučiu, — ištarė Tobis.
— Kojose? — paklausė Kilynas, prispaudęs sūnaus pečius prie žalių grindinio plytelių.
— Nežinau. Labai miglota… lyg per visą… — vaiko akių vokai suvirpėjo. — Aaaa…
1. Ramiau.
2. Klastūnas ieško kodo.
3. Nori atjungti bokštelio signalizaciją.
— Nejudėk, sūnau.
Už nugaros pasigirdo Kirviaus balsas:
— Ar klastūnas sakė, kiek laiko tai užtruks?
— Ne, — atkirto Kilynas. Jei kapitonas bandys jį spausti…
Tobis mėšlungiškai sukrūpčiojo.
— Man… skauda…
1. Įstrigo schemose.
2. Ieško užkoduotų defektų.
Tobis drebėjo.
— Aš… aš… nieko nejaučiu. Jis šliaužia mano viduriais…
1. Iš pradžių turi patikrinti jo aptarnavimo sistemas.
— Man šalta. — Tobis ėmė sunkiai dvėsuoti. — Tėti… aš… kylu… aš… rankos… taip šalta… man baisu… aš…
Sveikąja ranka Kilynas tvirčiau suspaudė sūnų, neleisdamas jam išsirangyti iš imtuvo. Berniuko rankos persikreipė ir nusviro. Aiškiai matėsi, kaip raudonas pirštų galiukų atspalvis virsta pilkšvu.
Vėl prakalbo Kirvius:
— Kas jam darosi? Klausykite, šitaip nieko nebus. Aišku? Laiko lieka vis mažiau, ir…
— Užsičiaupk! — išspjovė Šiba, laikanti Tobio kojas.
Nekreipdamas įjuos dėmesio, Kilynas stengėsi išgauti iš Bado
daugiau informacijos, tačiau Veidas nepanoro atsakyti.
Tobio kūnas suglebo. Akių obuoliai užvirto aukštyn.palikdami akiduobėse grynus baltymus.
— Po velnių! — urgztelėjo sau po nosimi Kilynas ir puolė masažuoti mirtinai išbalusią berniuko odą.
1. Pagalbinės sistemos aktyvuotos.
2. Vyksta koregavimas.
3. Nejudėkite.
Staiga Tobis griausmingai iškvėpė. Jo žvilgsnis šmižinėjo tai į vieną, tai į kitą pusę. Rankos krūpčiojo, o pirštai įnirtingai barškėjo į grindis. Visą kūną persmelkė konvulsija. Atrodė, tarsi kažkas būtų bandęs atgaivinti iš vidaus paprastą lėlę.
Bokšto skydelyje garsiai trakštelėjo jungiklis.
— Man… man… — sumirksėjo Tobis. — Man skauda kojas.
Netikėtai stojusioje tyloje Kilynas su Šiba apsimainė nustebusiais žvilgsniais.
Jie atsargiai ištraukė berniuką iš imtuvo movos. Tobis jau galėjo pajudinti kojas. Dėl sustingusių ir maudžiančių raumenų darė tai pakankamai sunkiai. Tėvas ir Šiba padėjo jam nusigauti iki klastūno. Kirvius sugriebė Kilyną už sužeisto peties ir apsuko jį.
— Jei nori pasveikti, grįžk atgal.
Kilynas įstūmė į imtuvą savo sužalotą ranką. Aplink ją pradėjo lėtai suktis švelnios gijos. Jis pajuto silpnus bakstelėjimus bei deginančius tvyksnius, tarytum kažkas būtų zondavęs galūnę.
Komandos nariai dairėsi į visas puses, išsitraukę ginklus ir nervingai mindžikuodami. Virš jų galvų iškilusioje stiklinėje sienoje burbuliavo skysčiai. Kažkur aukštai ištryško oranžiniai garai ir šnypšdami nutekėjo į žmonių tarpą. Kimiai kosėdami šie spruko į šonus.
Atsisukęs į Kilyną, priklupusį prie imtuvo ir sukišusį į jį ranką iki pat alkūnės, Kirvius paklausė:
— Ar veikia?
— Negaliu pasakyti.
Petį persmelkė karšti dygsniai. Apėmė jausmas, lyg į kūną kažkas būtų smaigstęs adatėles, kurios pranykdavo nervams nespėjus nė sureaguoti.
1. Surado kodą.
2. Klastūnas stengiasi dirbti greičiau.
3. Sako, kad užuodžia prievaizdą.
— Ar jauti ką nors? — pasiteiravo kapitonas.
— Aha. — Rankoje aidėjo begarsė žema vibracija.
— Velniai rautų, gaila, kad mes…
— O!
Imtuvo mova atleido gniaužtus, ir Kilynas išvadavo savo ranką. Nors ir sunkiai, bet galėjo pakrutinti pirštus. Oda buvo išmušta dėmėmis, drėgna ir be gyvaplaukių.
— Puikumėlis! — Kirvius pamojavo komandai. — Traukiame namolio!
Vos išlaikydamas pusiausvyrą Kilynas nuklumpino prie klastūno. Tik dabar jis suprato, kaip smarkiai turėjo pakeisti eiseną praradęs ranką. Pasiekęs purvasargį, patenkintas ant jo išsidrėbė. Klastunas pavažiavo atbulom, paskui apsigręžė ir didindamas greitį nuburzgė šalin. Kilynas vos spėjo nusitverti ventiliacinio vamzdžio, antraip būtų nusiridenęs nuo renegato korpuso.