Jie bildėjo pro daugybę nedidelių pastatų, besistiebiančių ant nuožulnių milžiniškos patalpos platformų. Kelias vingiavo pro keistų, kampuotų prietaisų labirintą. Visur driekėsi izoliaciniai vamzdeliai. Jei ne pavienės dėmės, čia būtų tvyrojusi ideali tvarka. Ant kai kurių aukštų rampų darbavosi perkreiptų formų mechai. Jie sustingo, kai pro šalį prašvilpė klastūnas.
Laikydamasis už vamzdžio, Kilynas apkabino Tobį. Kol sistemos pamažu integravosi į vieną visumą, dilgčiojimas rankoje pasklido po visą kūną. Sensorinį centrą užliejo vaizdai. Rankoje saugomi duomenys skaitmeniniais tvyksniais smaigė akių tinklaines. Jis išvydo susiliejančius krumpliaračius. Išgirdo skambų seniai mirusios Veronikos juoką. Užuodė motinos gaminamo maisto kvapą.
Pojūčiai išvadavo giliai viduje tūnančią jėgą. Jis impulsyviai pabučiavo Šibą. Moteris atsakė tuo pačiu. Kilynas nusikvatojo, su pasitenkinimu įkvėpdamas į plaučius aitraus oro, kurio srautą sustiprino visu greičiu lekiantis klastūnas.
Grupės nariai plepėjo tarpusavyje, sensoriniame tinkle aidėjo linksmi šnabždesiai. Šalia vieno statinio kampo renegatas šiek tiek sulėtino tempą. Kilynas pakėlė galvą. Permatomos didžiulės sienos viduje tviskėjo blyškiai žalsva šviesa, gaubianti milžiniškas kojas bei rankas. Prie jų šliejosi kitos kūno dalys. Tarsi gigantiškos dumplės kilnojosi šonkaulių krūvos. Nukarę pilvai atrodė lyg maišai, prikimšti žarnų. Išsitempdavo, susiraukšlėdavo ir vėl išsitempdavo vaškinė oda.
Jis nusisuko.
Klastūnas pateko į erdvią aikštę, kurioje šmižinėjo žemkasiai. Užsiėmę savo darbais klaidžiojo keli didesni mechai. Reniui padidinus greitį ir nušvilpus pro žemkasių gretas, žmonės tvirčiau prisispaudė priėjo korpuso. Plaukus taršantis vėjas nutildė jų balsus.
Kilynas jautė, kaip sensoriniame tinkle auga nebylus susijaudinimas. Saldi kelionė į namus atrodo tokia ilga, kai mintimis jau senų seniausiai esi sugrįžęs pas savo artimuosius.
Jie nuvažiavo iki pusės aikštės. Klastūnas bildėjo dar greičiau, tarytum jausdamas kažką negero.
Sensoriniame Kilyno centre suvibravo tylus, bet atkaklus garsas: ūūūžt.
Jis apsigręžė, tačiau nepastebėjo nieko, kas būtų sukėlęs švilpesį iš kito klastūno šono. Aplinkui braidžiojo tik žemkasio dydžio mechai.
“Matai ką nors?” — paklausė per komą Kirvius.
— Ne, — atsakė Kilynas ir prisitraukė arčiau Tobį.
Įkypos Šibos akys atidžiai tyrinėjo aukštus pastatus. Aikštė buvo tokia plati, kad iš biodalių komplekso, stūksančio už nugaros, teliko neryškūs kontūrai.
“Laikyk savo…”
“Kas tai?” — riktelėjo Sermas. Jis tupėjo prilipęs prie kito klastūno šono, ir Kilynas nieko neįstengė įžiūrėti.
Kažkas pralėkė — tsssssip! — virš galvos.
— Slinkitės į mūsų pusę, — sušuko Kilynas. — Kad ir kas tai būtų, klastūnas gali suteikti mums saugią priedangą.
“Gerai, judinkimės”, — pasiuntė žinutę Kirvius.
Šiba iškėlė savo ginklą. Renegatas skuodė į priekį. Vikšrai net inkštė nuo įtampos. Kilynui pasidingojo, neva jis gali girdėti, kaip girgžda besitrinančios jų grandinės. Jei vikšrai sutrūkinės būtent šioje vietoje…
Ūūūžt. Šį kartą garsiau. Orą suplakė nematomas pulsavimas.
“Atsargiai!” — perspėjo Kirvius.
“Ne!“
“Pašovė Velezą!“
“Visi čionai! Į viršų! Greičiau ropškitės!”
“Kas tai?”
“Judinkis!”
“Nežiūrėk į tą padarą! Jei atversi savo receptorius…”
Ūūūūūžt.
“Ai! Ai! Mano koja!”
“Aš apakau! Duokite man ranką! Aš apakau!”
“Kas tai?”
Kilynui nereikėjo nė žiūrėti. Jis atpažino maldininko skleidžiamą garsą.
5
Klastūnas pakrypo. Kurtinančiai užriaumojo jo varikliai. Per slidžias aikštės plyteles kaukė vikšrai. Kilynas nepajėgė nieko išgirsti ar užuosti savo sensoriniame centre, išskyrus maldininko ir klastūno dvikovos skleidžiamą elektromagnetinį traškesį.
Žmonės perlipo renio keterą, tempdami paskui save du pašautus Karalius. Kilynas dirstelėjo į jų pastėrusius veidus, baltas akiduobes.
— Mirę, — ištarė Kirvius.
— Garantuotai žuvę, — pridūrė Kilynas.
Maldininkas iščiulpė jų atsiminimus, viltis, baimes. Dabar padaras žinojo apie Metropolį.
Be to, turėjo jų Aspektus. Begalinis žmonijos laiko koridorius nusidriekė į bedugnę.
Regis, klastūnui nė kiek nepakenkė duslūs — ūūūžt — šūviai, išvarpę melsvai raudonus tunelius sensoriniame Kilyno centre. Prakeiktas garsas aidėjo visoje aikštėje.
Jie pakibo ant renio šono lyg plazdenantys aitvarai. Antblauzdžiai ir dubens rėmai žvangėdami daužėsi į ūžiantį korpusą.
— Tobi! — Kilynas spėjo sugriebti beslystantį berniuką.
Jis nustvėrė dešiniąją Tobio ranką, patraukė į viršų — neišlaikęs atleido savo gniaužtus. Vaikas krito žemyn per vieną metrą ir užsikabino už styrančio vamzdžio. Susirangęs aplink jį, ėmė apčiuopomis ieškoti rankenos. Kilynas pasviro virš klastūno nugaros ir ištiesė sukryžiuotas kojas.
Tobis bandė jas pasiekti, bet prarado pusiausvyrą. Vis dėlto dešinės rankos pirštais sugebėjo įsikibti į griovelį, skiriantį Kilyno amortizatorius nuo jo valcuotų batų apsaugų. Berniukas blaškėsi prie pat aikštės plytelių, šmėkščiojančių pro šalį. Kilynui pavyko užkelti jį virš ventiliacinio lanko.
Tuo metu klastūną sumėtė.
Kilynas pamanė, kad jie nudribs ant žemės ir galės stebėti, kaip ant galvų užkrenta metalinis renio korpusas. Akimis paieškojo tvirtesnės plokštės briaunos, į kurią galėtų įsispirti kojomis. Nespėjus jam nušokti, klastūnas atgavo pusiausvyrą — cypdamas nuslydo iki monolitinės pilkai melsvos sienos ir ten sustojo.
— Lipkite žemyn! — suriko Kirvius. — Kažkas užpuolė renį!
— Mus taip pat, — atsiliepė Kilynas. — Tai maldininkas.
Priblokšti visi nutilo. Pirmą kartą Karalių kapitono akyse galėjai išvysti nedviprasmišką išraišką — pačią paprasčiausią baimę.
— Prakeikimas!
— Mes neturime didelių ginklų, — šūktelėjo Šiba.
— Ei! Palikti klastūno negalime! — užstaugė Kirvius, kai keli komandos nariai nušoko ant žemės. — Privalome jį apginti.
Kilynas paprieštaravo:
— Ne. Šibos tiesa. Nei su e-spinduliais, nei su pjaustyklėmis prieš maldininką nepakovosi.
— Jei klastūnas jį pažeis…
— Mūsų padėtis bus geresnė, jei galėsime manevruoti, — atšovė Kilynas.
Kirvius dvejojo, akimis šaudydamas į renio keterą, kur šalia vamzdžių drybsojo žuvusieji. Kilynas pagalvojo, kad kapitonas ketina juos tempti. Karaliai turėjo keistą paprotį niekada nepalikti mirusiųjų mūšio lauke.
Bet ne — Kirvius stebėjo, ar klastūnas neparodys kokio nors ženklo. Nieko nesulaukė. Mechas buvo užsiėmęs aidinčių šūvių spjaudymu.
Kapitonas susiraukė ir linktelėjo. Paskui nusivedė komandą tolyn nuo nejudančio klastūno. Jis be žodžių paliko žuvusius saviškius. Likęs gyvas dar vienas Karalius klūpčiojo tolyn, įbedęs niaurų žvilgsnį į tuštumą, beveik nekontroliuodamas savo kūno.