Kilynas prilaikė Tobį, kad šiam būtų lengviau žingsniuoti. Jie patraukė link takelio, įsiskverbusio į pilkai melsvą sieną.
Klastūno antenos pakrypo ir pasiuntė veriančius pliaukštelėjimus į jo sensorinį centrą.
— Tai tik EM, — šūktelėjo Šiba.
Kilynas suprato, ką ji turėjo omenyje. Jis girdėjo vien tik elektromagnetinį traškesį. Įsisiautėjęs EM antpuolis žmonėms greičiausiai nepakenks. Maldininkas nesinaudojo galingais ginklais kovodamas su reniu, nors taip būtų lengviausia neutralizuoti priešininką.
Skuosdamas link takelio Kirvius sušvokštė:
— Seimai, bėk į kairę pusę.
Toje vietoje buvo mechų pakrovimo dokas, uždengtas krūva geltonų, ventiliatorių formos prietaisų, savo dydžiu niekuo nenusileidžiančių žmogui.
— Pabandyk pataikyti į maldininką, — įsakė Sermui kapitonas ir pasiuntė Karalių dešinėn šaudyti į užpuoliką iš kito kampo.
Sermas pakluso nurodymui ir akimoju paleido šūvius. Kilynas nėrė pro plyšį sienoje, kur driekėsi takelis, bet nesustojo. Jis metėsi į šalį aplenkdamas didžiulius plieninius vamzdynus ir pamojo Tobiui, kad šis sektų iš paskos.
— Kur eini? — suriko Kirvius.
— Maldininkas nepajėgs pro čia pralįsti, — atsiliepė Kilynas nelėtindamas žingsnio. — Praėjimas pernelyg siauras.
— Mes privalome padėti reniui!
— Pelės nepuola padėti kalnui, — abejingai pastebėjo Šiba.
— Grįžk, velniai rautų, čionai!
— Maldininkas artinasi, — atšaldė jo įkarštį Sermas.
Likę komandos nariai susižvalgė vieni su kitais. Jie tikrino savo ginklus. Klastūnas nepajudėjo iš vietos nuo tada, kai visi nuo jo nušoko, ir savo gremėzdišku korpusu užstojo vaizdą.
Dabar sensoriniame tinkle aidėjo pastovūs duslūs smūgiai lyg per uolas besiridenantys rastai. Tarsi aikšte būtų žirgliojęs milžinas. Žmonės atsitraukė atgal takeliu, kuo toliau nuo angos sienoje.
— Šaudykite, po galais! — užstaugė Kirvius.
— Kvailas pasiūlymas, — burbtelėjo Šiba.
Atbildėjęs Sermas visa gerkle kaukė, kad maldininkas suardė klastūno vikšrus.
Kirvius karštligiškai dėbtelėjo į renį, paskui atsigręžė į takelį.
— Klastūnas žino, kur yra išėjimas, — sušnibždėjo jis apimtas nevilties. — Žino kelią į Metropolį.
Išvydusi sąmyšį kapitono veide, komanda tuo pasinaudojo ir atsitraukė dar per porą žingsnių. Duslūs bumbsėjimai pagarsėjo. Kilynas dar nebuvo girdėjęs, kad maldininkas skleistų kažką panašaus. Kurį laiką Kirvius dvejojo, paskui nusispjovė ir prisijungė prie saviškių. Stabtelėjęs šalia Kilyno pabandė išrėžti:
— Jei tik tu ne….
— Pažiūrėk, — parodė Kilynas.
Užropojęs ant kniedėmis apkaltos klastūno keteros, akiratyje išniro maldininkas. Jo antenos metodiškai krūpčiojo visai kampais.
— Atjunkite savo sistemas — šnipštelėjo Kilynas. — Greičiau!
Jo sensorinis centras susitraukė tarytum spalvotas skystis, nutekėjęs į juodą kanalizacijos angą.
Savo išvaizda maldininkas priminė kratinį judančių strypų, kurie jungėsi prie žvilgančių chrominių lizdų lyg plieniniai kaulai. Ploni virpantys laidai suteikė padaro kūnui keisto judrumo. Šį kartą Kilynui pasirodė, kad jis labiau panašus į pastato rėmus ar vibruojančias grotas nei į normaliai funkcionuojantį mechą.
Jo antenos praslydo pro žmones nė nestabtelėdamos. Ar tai reiškė, kad jų nepastebėjo?
Klastūnas vis dar stengėsi kovoti. Pykštelėjo pro bokštelį išlindęs nedidelis ginklas. Po akimirkos jis susprogo pažerdamas oranžines kibirkštis.
— Pajudėk, — sukuždėjo Kilynas Tobiui. Jie nuslinko tarp stambių cilindrinių vožtuvų eilių, toliau nuo angos sienoje.
Maldininkas dunksojo ant klastūno nugaros ir kažką krapštė savo aukos šone.
Visi komafldos nariai nusekė paskui Kilyną. Kirvius suprato, kad jų nepavyks sustabdyti, prieš tai nesukėlus didelio triukšmo ir paprasčiausiai neapsikvailinus, todėl daug neburbėdamas jis nusliūkino įkandin.
Žmonės bėgo siaurėjančiu taku tarp tvinkčiojančių neaiškios paskirties prietaisų. Pasigirdo prislopinti sprogimai. Turbūt žuvo klastūnas, dingtelėjo Kilynui. Jis atsigręžė ir pastebėjo šūvio blyksnį, švilpiantį link plyšio. Po kurio laiko jis pranyko, tada vėl atsirado ir pakibo prie keliukų sankryžos lyg blizgantis plieninis kolibris. Kilynas pajuto silpną ping, užtaisui aptikus žmonių pėdsakus ir nuskriejus į jų pusę. Vyriškis spėjo išsitraukti ginklą. Blyksnis išsisklaidė į baltų dūmų kamuolį, ir veidą nudilgino griausminga banga. Matyt, užtaisas sprogo daug anksčiau, ir juos pasiekė tik menkos atplaišos. Kilynas neeikvojo tuščiai laiko svarstydamas, kodėl taip atsitiko. Nėręs į šoninį praėjimą, jis pasileido tekinas į priekį ir netrukus prisijungė prie kitų komandos narių.
Niekas jų nepersekiojo. Žmonės traukėsi pro įmantriausiais prietaisais užgrūstą kompleksą, kuriame tvyrojo aitrūs kvapai. Koridoriuose triūsiantys mechai nė nedirstelėjo į sprunkančias figūrėles. Kad ir kokią valdžią turėtų maldininkas, jis aiškiai neįstengė pajungti sau visų vietinių mechų. Arba paprasčiausiai nenorėjo to daryti.
Kirvius bandė juos pristabdyti, prašė palaukti ir pažiūrėti, ar klastūnui pavyko išsigelbėti. Tačiau žmonės nekreipė į kapitoną nė menkiausio dėmesio. Tiesiog bėgo apimti karštligiškos nevilties. Kilynas galėjo abstrakčiai suvokti, kaip jaučiasi Kirvius, tačiau instinktai pasirodė esantys stipresni už blaivų protą.
Jis prisiminė, kaip tėvas kartą sukrizenęs pareiškė: “Narsūs žmonės kovoja, protingi — pasipūsto padus.” Jau daugelį metų Kirviui neteko klajoti. Tupėdamas savo Metropolyje, kapitonas prarado atsargumą.
Aplenkę tris fabrikus, jie nusigavo iki sienos, išvagotos susikertančių vamzdžių voratinkliu, kuriame burbuliavo tekantys skysčiai. Lėtapėdis Sermas nepateisino savo vardo ir pirmas iš visų pasiekė sieną. Ten aptiko liuką su rankiniu jungikliu. Turbūt juo naudojosi techninės priežiūros mechai, kad galėtų patekti į vamzdyno gelmes. Anga buvo siaura, todėl jiems prisiėjo lįsti į vidų po vieną.
Daug nemurmėdami komandos nariai išsinešdino iš milžiniškos zonos ir jos plačiosios aikštės. Sensorinius centrus paliko atjungtus, todėl neturėjo jokio supratimo, kur dabar galėtų būti maldininkas. Kilynas pasiuntė į priekį Tobį kartu su Šiba, o pats atsistojo šalia Kirviaus, įdėmiu žvilgsniu dairydamasis atgalios.
— Tik per plauką išsigelbėjome, — tarė jis.
— Koks skirtumas? — nusispjovė Kirvius. — Vis tiek mūsų laukia mirtis.
— Geriau būti mirusiam nei garantuotai žuvusiam.
— Šūdas, — vėl nusispjovė Kirvius. — Mirtis yra mirtis, kad ir kaip ją bepavadinsi.
Kilynas pajuto, kaip krūtinę užlieja šaltas įniršis. Tačiau lūpos tepasakė:
— Jei neišsaugosi bent dalelės savęs, pats virsi tokiu kaip jie.
— Klastūnas irgi taip galvojo, — gaižiai atsiliepė kapitonas. — Keista, mechas toks pats pamišęs, kaip ir tu.
Kilynas sumirksėjo.
— Klastūnas nenorėjo garantuotos mirties. Betgi jis įsilietų į saviškius…
— Prieš daugelį metų, kai pirmą kartą kalbėjau su mechu, jis tvirtino tapęs reniu, nes nepanoro atsisakyti savo esybės.
— Ar kada nors klausei to padaro, ką galvoja eilinis mechas?
Kirvius gūžtelėjo pečiais.
— Spėju, kad jie iš viso negalvoja.