Kilynas dėbtelėjo į stačiakampius koridorius, besidriekiančius tarp barškančių mechanizmų eilių. Pasirodęs mechas nė nepažvelgė į du vyrus.
— Ką turi omenyje?
— Apie tai man pasakojo tėvas. Kai mechai susidėvi, jie sulaukia iškvietimo. Paklūsta įsakymui nesusimąstydami ir būna išardyti į atsargines dalis.
— Kaip ir mes, — įsiterpė Kilynas. — Garantuota mirtis.
— Lįsk vidun. Aš pridengsiu. — Likti paskutiniam, atsidurti tradiciškai pavojingiausioje padėtyje buvo nenuginčijama kapitono teisė. Kilynas įsirangę pro liuką į vamzdį. Jam teko ropoti pro siaurus susikirtimo taškus visiškoje tamsoje. Aštrios briaunos taip ir taikėsi įstrigti tarp šonkaulių. Į galvą toptelėjo mintis, kad užsimanę juos nudaigoti po vieną mechai nebūtų radę geresnių spąstų. Netrukus priešakyje jis išvydo šviesą. Į amortizatoriaus movą įsipainiojo vamzdelis, ir Kilynas su trenksmu išvirto į vaiduoklišką rubininę prieblandą.
Jis nukrito į pailgą patalpą. Po žemomis lubomis ant permatomų gijų kybojo keistų formų ryšuliai. Sienos ir grindys skleidė balzganą švytėjimą.
Komanda sustojo spoksodama į priekį. Kilynas taip pat pabandė ką nors įžiūrėti. Už jo nugaros iš vamzdžio išlindo Kirvius ir apsižvalgęs po gigantišką patalpą sušnibždėjo:
— Susiraskime priedangą. Greičiau.
Kilynas nusekė įkandin Tobio, žingsniuojančio taip pat užtikrintai, kaip ir prieš sužeidimą. Jie stabtelėjo šalia griozdiško tumulo, kuris lėtai sukosi klampiuose it pelkė šešėliuose. Apatinis jo kraštelis kyburiavo prie pat vyriškio galvos. Šis praskenavo bekraščius erdvės plotus stroboskopiniu režimu, stengdamasis užfiksuoti menkiausius judesius. Netgi maksimaliai sustiprinęs regėjimą neįžiūrėjo nieko, išskyrus keistuosius ritinius, skausmingai lėtai sūkuriuojančius palubėje. Ant grindų nesimatė nė gyvos dvasios. Žvarbioje antiseptinėje erdvėje tvyrojo švelni tyla.
Atrodė, kad ši vieta buvo įkurta prisilaikant maniakiškai griežto tikslumo, tarytum aštrūs kampai ir švarios grindys specialiai turėjo kontrastuoti su pailgais deformuotais ryšuliais. Tačiau žengtelėjęs arčiau vienos besisukančios masės, Kilynas pajuto aštrų kvapą, suteršusį plaučius prisiminimais apie medžių puvenas ir pelėsius. Kažkada vaikystėje jis šliaužiojo Citadelės rūsiais, ieškodamas paslėptų lobių ir trokšdamas atskleisti ten glūdinčias baisias paslaptis. Tuo metu šnerves dirgino tiršta smarvė, sklindanti nuo drėgno dirvožemio, sudvisusių drabužių, sukiužusių senų dėžių ir puodynių, iki pusės pripildytų apipelijusiais skysčiais.
Silpna, bjauraus atspalvio spalva, regis, sustiprėjo. Jis sulaikė kvapą.
Kilynas žiūrėjo į gremėzdišką luitą, standžiai apipintą vamzdžiais. Kai akys apsiprato prie tamsos, jis pastebėjo, kad beformės masės padengtos pilkomis elastinėmis, nuo tepalo žvilgančiomis plėvelėmis. Vamzdžiai krutėjo. Slysčiojo atkakliai, apgraibomis. Mechanizmas. Visiškai neįsivaizduojamos paskirties, pagamintas ne iš metalo, gyslotas ir išbrinkęs. Aišku kaip dieną, jog tai nėra gyva būtybė, kadangi žarnos judėjo trūkčiodamos lyg robotai. Skendintys blausioje šviesoje susiraizgę vamzdžiai atrodė, lyg būtų vaškiniai. Jiems virpant — aiškiai vykdant užprogramuotus nurodymus — išsiskirdavo glitūs drebučiai. Aplink plonas žarnas vyniojosi storesnės. Link sujungimo taškų šakojosi dumples primenantys stūmokliai. Didžiuliame vamzdyje, besidriekiančiame prie pat Kilyno, prasivėrė ovalūs plyšiai, kurie sudraskė tepaluotą plėvelę. Praplatėję jie papurškė žydrą miglelę. Vyriškis užuodė salsvą išmatų dvoką. Panašus kvapas suerzindavo šnerves persisvėrus virš Citadelės srutų bokšto angos.
Kilynas pabandė įžiūrėti, kas slepiasi už mėlyno rūko.
Vamzdžiai pulsavo. Šen bei ten suskilinėdavo slidus paviršius. Netrukus atsivėrė dar vienas plyšys. Pro jį matėsi, kad vamzdžiai tuščiaviduriai. Artimiausias jų garsiai sušliurpsėjo ir išsirangė iš kito gniaužtų tarsi gyvatė. Jo plėvė raibuliavo.
Kilynui pasirodė, kad masė ima vibruoti ir vyniotis lyg siūlų kamuolys. Atsikabino dar viena žarna su glotnia apvalia galvute, kuri įsmigo į ką tik atsiradusį, vis dar platėjantį plyšį.
Beformis ryšulys pradėjo įnirtingai gniaužtis. Kilynui pasidingojo, kad jis regi, kaip įsitempia raumenys. Padvelkė drėgno žvarbaus oro srautas. Nuaidėjo tylus barkštelėjimas. Po to sekė švelnus šniokštimas. Tarsi būtų atsidūsėjęs milžinas.
Šalimais esančių vamzdžių sieneles išvarpė visa galybė plyšių. Žiojinčių ovalių angų briaunas gaubė tąsios ir gličios rožinės gyslos. Nuo bendro ritinio atsiskyrė dar kelios vinguriuojančios žarnos. Išbrinkusios jų galvutės rangėsi per vibruojančią masę ir įsiskverbdavo į trūkio vietas, kurių nuolatos daugėjo. Po kiekvieno susijungimo rausvą žarnų gniutulą nukratydavo šiurpulys. Kilynas nevalingai pagalvojo, kad mato poravimosi procesą, vyriškuosius ir moteriškuosius organus, sudarančius želatininę masę, groteskiškai šliaužiančius vienas prie kito iš gleivėtų, įnirtingai kunkuliuojančių maurų.
Kilynas sugriebė Tobio rankas ir pastūmė jį šalin.
— Eime… iš čia.
— Kas tai? — gergždžiančiu balsu išspaudė berniukas.
— Kažkas… siaubingo.
Jiems pasitraukus, Kilynas pastebėjo ant kai kurių vamzdžių apvalius odinius gumbus. Sėklidės. Sėklidės, talpinančios savyje kažkokią šlykščią spermą.
Godžiai žiopčiojančiuose plyšiuose išdygo plaukai, juodos susitaršiusios vielos.
Gelsva šviesa sparčiai nuslopo. Tobis uždavė dar kelis klausimus, į kuriuos Kilynas neturėjo atsakymų. Jis nutildė berniuką ir žengė du žingsnius į priekį. Šviesa vėl tapo ryškesnė. Nejau atgijo ir tie nerimstantys palubėje kabančio gniutulo šliužai? Jis pasitraukė atatupstas. Taip, blausus švytėjimas išsisklaidė. Beprotiškas vibravimas sulėtėjo.
— Jis… veikia tuomet… kai kas nors prisiartina.
— Taip ir maniau, jog čia mašina, — dalykiškai pareiškė Tobis.
— Aš taip pat… bet dabar nesu tikras.
Žmonės spoksojo į beformius gniutulus raukydamiesi. Praėjo vos akimirka, tačiau ji užtruko Kilynui visą amžinybę.
— Išsirikiuokite! — šiek tiek drebančiu balsu šūktelėjo Kirvius. —Privalome judėti.
Jie pakluso nepriešgyniaudami. Priekyje driekėsi ilgos eilės palubėje kabančių ritinių. Priartėjus prie jų, gleivėtos masės nutviksdavo vaško atspalvio šviesa, todėl komandos nariai stengėsi kiek įmanoma iš toliau jas aplenkti.
Žmonės paniro į vėsią tylą. Nuo kadaruojančių tumulų sklido migla, užtvindydama erdvę aitriu dvoku. Dusliai aidėjo jų žingsniai.
Niekas neturėjo jokio aiškaus plano, o Kirvius vedė komandą pats nenutuokdamas, kur eina. Bet geriau jau tęsti kelionę nei pasilikti tarp šių įsipykusių keistenybių žvelgiant į siaubingas žarnomis apvyniotas mases, atliekančias žmogui nesuvokiamas funkcijas.
Jie skubiai stūmėsi tolyn, nugrimzdami į švytėjimą, kai gniutulai pradėdavo savo pasirodymą, ir vėl iš jo išsivaduodami. Persekiojimo — nesvarbu, jog tai darė automatiniai mechanizmai — pojūtis privertė paspartinti žingsnį.
Priešais išaugo tamsi tuštuma. Pasirodė, jog tai akyta juoda siena.
Kirvius liepė Sermui pasukti dešinėn, o sužeistajam Karaliui — kairėn, kad šie surastų kokį nors praėjimą. Pastarasis grįžo po minutės ir tyliai pamojo. Niekas nepratarė nė žodžio. Kirvius atgaivino sensorinį tinklą, mėgindamas prazonduoti sieną. Neužfiksavo nė menkiausio judesio. Jis pasiuntė Sermui geltoną iškvietimo žybsnį ir vėl leido sensoriniam voratinkliui sutrūkinėti.
Karaliui pavyko rasti šešiakampį liuką. Nuo kabančių ryšulių link jo vingiavo bėgiai. Kaip ir anksčiau matytais vamzdynais, jais greičiausiai naudojosi techninės priežiūros mechai. Kirvius įkišo į rantytą plokštelę cilindrinį raktą, kurį jam davė klastūnas. Pasigirdo trys spragtelėjimai, ir liukas prasivėrė.