Todėl kurį laiką Kilynas nežinojo tiksliai, ką prieš save regi. Jis sumirksėjo, peršokdamas per visą spektrą, ir galiausiai pastebėjo virpantį, žalią it papartį pulsavimą.
— Ei, Ledrofai! — šūktelėjo jis. — Pažvelk kairėn.
Šeima žygiavo tarpekliu, atsiradusiu po kažkokio senovinio konflikto. Nė vienas iš narių nesitraukė iš akustinės zonos. Jie sustojo, džiaugdamiesi galimybe pailsėti po kelių valandų išgąstingo bėgimo.
— Kokio velnio? — atšovė Ledrofas.
— Matai Lomą?
— Ne.
Kilynas stengėsi alsuoti lėtai ir lygiai nenorėdamas, kad kiti išgirstų nuovargio kupiną gaižų dvėsavimą. Ledrofo atsakymas nuskambėjo gana lėtai. Žinia, jei kalbėtų Fanė, jis būtų daug energingesnis. Pagal Šeimos tradiciją, įkūrus stovyklavietę, jiems teks išsirinkti naują kapitoną. Iki tol viskam vadovaus Kilynas. Ledrofas tai suprato, tačiau vis tiek niurnėjo.
Jie trumpam stabtelėjo, kad atliktų paskutinę prievolę Fanei ir paslėptų jos kūną paskubomis suręstoje akmeninėje piramidėje. Paskui vėl ilgai ir sunkiai bėgo. Netrukus išseks visos jėgos. Kilynas turėjo surasti pastogę.
— Džoselina? Matai ką nors?
— Aš… galbūt.
— Kur?
— Nedidelis objektas… gal ir klystu… — jos plonas balsas drebėjo nuo įtampos.
— Ar gali man jį nuskenuoti?
— Aš… štai.
Kairiojoje akyje žybtelėjo Džoselinos atsiųstas vaizdelis — tas pats spragsintis žalias pulsavimas.
— Suraskime jį, — pasakė Kilynas.
— Ne, — griežtai įsiterpė Ledrofas. — Reikėtų apsistoti atviroje erdvėje.
— Ir išsijungti? — Džoselina negalėjo patikėti savo ausimis.
— Taip bus saugiau. Mechai mums nekliudys.
— Mes pernelyg pavargę. — Kilynas žinojo, kad teisybė būtų Ledrofo pusėje, jei tik Šeima nebūtų tokia išsikvėpusi. Paprastai mechai negalėdavo aptikti žmogaus su išjungtu energetiniu kombinezonu. Jie užuosdavo elektros grandines, o ne odą.
— Loma? Jūs radote Lomą? — po varginančios kelionės Tobio balsas skambėjo mieguistai.
— Gali būti, — tarstelėjo Kilynas. — Eime pažiūrėti.
— Jokiu būdu, — suriko Ledrofas, tačiau jo šūksnis ištirpo pritariančio murmėjimo chore. Ledrofas puolė ginčytis. Ko kito galima tikėtis, kai Šeima žygiuoja neišsirinkusi kapitono? Jiems visiems būtina pailsėti ir ramiai apsvarstyti susiklosčiusią padėtį.
Kilynas nekreipė dėmesio į prieštaravimus ir ilgais neaukštais šuoliais nustriuoksėjo iki artimiausios kalvos. Teko sukaupti paskutinius jėgos likučius, kad eisena nesvyruotų. Sekantys iš paskos neabejotinai pastebės menkiausius nuovargio ženklus. Nors ir negalvodamas apie tai, jis aiškiai suvokė, kad vos pakrutančiai iš nuovargio Šeimai reikėjo pademonstruoti dvasios stiprybę, padėti atgauti ryžtą.
Ledrofas nuo jo neatsiliko. Kilyno akys automatiškai įjungė Džoselinos nuskenuotą vaizdą į bendrą visumą ir vėl išskyrė nedidelę viltį teikiantį virptelėjimą. Jis pakilo aukštai virš randais išvagotų kalvų, bet, signalui išnykus, suprato, kad persistengė.
— Ji po žeme.
— Kur? — irzliai pasiteiravo Ledrofas.
— Po tuo senu fabriku.
Duobėje kyšojo nuožulnūs uolingojo metalo angarai. Aplink juos kvaksėdami darbavosi žemkasiai — nepaliaujamai gamino įvairiausius prietaisus, kurių dėka mechai užvaldė žmoniją. Angarai iškildavo tose vietose, kur žemę raižė gamtinių mineralų gyslos. Šioji stotis atrodė apleista, greičiausiai todėl, kad stovėjo toli nuo didingais raštais išmargintų keraminių mechų gardų. Būtent dėl šių nedidelių stočių pasaulį užtvindė mechaninė gyvybė. Visai įmanoma, kad netrukus amžina mechų ir žmonių kova užsibaigs pastarųjų nenaudai.
— Ten nieko nesimato, — iš toli riktelėjo Sunijata. Ji visuomet pasižymėjo atsargumu. — O jei tai spąstai?
Kilynas nekantriai mostelėjo ranka, ignoruodamas ją taip pat, kaip ir Ledrofą. Dažniausiai tai padėdavo išvengti nereikalingų kalbų.
— Loma po žeme. Žemkasiai užstatė ją fabriku.
— Loma tokia sena? — nustebo Džoselina.
— Savo amžiumi prilygsta tiek mechams, tiek žmonėms, — atsakė Kilynas. Jis nusileido šalia žemkasio ir nusekė paskui pusaklį padarą į fabriką. Na, žinoma, jie valė iš uolos ištrauktą kažkokią keraminę medžiagą, nė kiek nepaisydami milžiniškų, rūdžių išgraužtų durų, užtverusiųjų mažąjį pasaulėlį.
Po poros sekundžių į fabriką suėjo visa Šeima. Netrukus kiekvienas žemkasys buvo atjungtas, nešiojami energetiniai elementai išgliaudyti. Kelis teko palikti, kad jie galėtų normaliai funkcionuoti. Šiame mažame angare nesimatė nė vieno prižiūrėtojo mecho. Bent tiek gerai. Su žemkasiais susidoroti kur kas paprasčiau. Tas faktas, kad Šeimos nariai elgėsi lyg žiurkės, vagiančios trupinius iš maisto sandėlio, jų nė trupučio nejaudino.
Į Lomą pirmasis įslinko Ledrofas. Už jo Kilynas. Tai buvo didžiulė sena patalpa, pritvinkusi nemalonių kvapų. Šeimos nariai įsliūkino iš eilės, pridengdami vieni kitus ir nepratardami nė žodžio. Kilynas su Džoselina atsargiai šliaužė tarp prakiurusių cisternų, šlepsėdami per pamazgas.
Nieko. Jų nepasitiko nė vienas žemkasys, per klaidą manantis, jog atvyko mechai. O tai reiškė, kad neprižiūrimoje Lomoje mažai kas tikėjosi sulaukti svečių. Visi jos žemkasiai darbavosi išorėje.
— Tuščia, — burbtelėjo Ledrofas ir atsisėdo ant geležinės platformos, nusitraukdamas savo kombinezoną.
— O maistas neblogas, — pastebėjo Džoselina, jau spėjusi įkišti kumštį į tiršto sirupo urną. Su pasimėgavimu palaižė pirštus. Iš po šalmo žiedo išsprūdo ilgi rudi jos plaukai. Kaulėtas ir išsekęs veidas atsipalaidavo, skleisdamas pasitenkinimą.
Kilynas klausėsi kitų Šeimos narių, klaidžiojančių koridoriais ir siunčiančių tą patį pranešimą: nieko nėra namuose. Jis grįžo atgal prie įėjimo, kad padėtų užtrenkti grafitinį liuką. Štai ir viskas. Pagaliau suradus saugų prieglobstį, galima leisti sau atsigulti ir pajusti vėsią Lomos drėgmę.
Šeima pradėjo nusirenginėti. Jis tingiai stebėjo saviškius. Sunkiai atsidususi Džoselina nusitraukė gumbuotus antkelius. Blauzdikaulių apsaugas aptaškė purvas; nenorint išsitepti, teko atsegti sąvaržas plaštakų krašteliais. Įvairiaspalvėje šviesoje grakščiai judėjo jos raumeningos šlaunys, bet šį kartą tai nesukėlė Kilynui geismo.
Šeimos nariai nusimetė savo plėves bei trimovius aliumininius apvalkalus, apnuogindami porcelianinius, šokoladinius, gelsvus kūnus su raudonais dryžiais, kurie atsirado nuo įsitrynusios izoliacinės medžiagos. Daugumą vagojo rausvos, po operacijų pasilikusios siūlės. Kitų kūnuose švytėjo žydros senų implantų žymės. Pastarieji dar galėjo prisiminti tuos laikus, kai Šeima mokėjo dirbti su technologijomis. Blizgančios dėmės bylojo apie išgydytas žaizdas. Bet dabar niekas nebūtų galėjęs patempti nukarusios odos arba numalšinti uždegimo pažeistų organų brinkimo. Kiekvieną Šeimos narį kankino besikaupiančių bioproblemų našta, kurios neįmanoma buvo atsikratyti be Citadelėje pražuvusių technologijų.
Džoselina aptiko katiliuką su burbuliuojančia saldžia materija. Daug negalvodamas Kilynas susikišo geltonas putas į bumą — ilgi klajonių metai išmokė juos kiek įmanoma geriau išnaudoti kiekvieną atrastą maisto šaltinį. Paskutinį kartą Lomoje teko buvoti prieš keturias savaites. Visą tą laiką jie tenkinosi sauso davinio paketais, užsigerdami kartaus vandens lašeliais, pasemtais iš mažyčių, itin retai pasitaikančių upelių.
Jei ne Lomos, vargu ar jiems pasisektų išgyventi. Drėgni, tamsūs angarai buvo sukurti specialiai marodieriams ir, žinoma, aukštesnės klasės mechams, kurie net neturėjo vardų, kadangi nė vienam žmogui nepavyko išlikti gyvam po susidūrimo su jais. Marodieriams — tokiems, kaip ietininkai, snukiai, griausmūnai, babajagos — reikėjo bioproduktų. Klaidžiodami po uolinguosius slėnius jie retkarčiais užklysdavo į vieną ar kitą Lomą, kad pakeistų savo organines dalis.