Šį kartą pirmoji įlindo Šiba. Kilynas padėjo Karaliui, negalinčiam valdyti savo rankų. Visiems teko gerokai susilenkti slenkant trumpu, plačiu tuneliu.
Šiba tipeno į priekį neprarasdama budrumo. Tamsoje žmonės neretai atsitrenkdavo vienas į kitą. Kilynui ėmė mausti nugarą. Jis iš visų jėgų stengėsi negalvoti apie galimybes išsigelbėti. Jei tik pradėtų kankinti save tokiomis mintims, pultų į neviltį ir sustotų. O tai reikštų neišvengiamą mirtį. Per ilgus klajonių metus ne vieną kartą matė, kaip stiprius vyrus ir moteris pakerta neviltis, lediniais čiuptuvais įsiskverbusi į jų širdis.
Kuo toliau, tuo labiau slėgė nuovargis.
Niekas nešnekėjo. Kilyno pasaulis paskendo tamsoje. Jis tegalėjo jausti Tobio pečius, kuriuos lytėjo savo ranka.
Staiga į akis tvykstelėjo ryški akinanti šviesa. Priešais juos automatiškai atsidarė skydelis.
— Rodos, viskas ramu! — riktelėjo Šiba.
Jie išstypino į tokį didžiulį rūsį, kad Kilynas nematė nei lubų, nei sienų. Kažkur tolybėse šmėkščiojo smulkučiai pastatai. Ūžiančių fabrikų paviršius išraižė įmantrių mechanizmų girliandos. Aukštai viršuje, po pilko rūko skraiste, dūzgė mechai. Žalsvų garų burbulus varstė gintariniai žybsniai.
Jie sumirksėjo iš nuostabos. Akimis nervingai šaudė į visas puses. Oras smirdėjo aitria rūgštimi.
— Ką gi, — tarė Kirvius, — keliaujame.
— Kur? — sušnypštė Sermas.
— Laukan. Turime surasti išėjimą laukan.
— Puiku, — lėtai išspaudė Sermas. — Ir kokia kryptimi patrauksime?
— Ieškosime, kol rasime, — tvirtai pareiškė Kirvius.
Karalius paklausė:
— Galbūt mums reikėtų pasidairyti renio?
— Renio nebėra, — įsiterpė Kilynas. — Maldininkas ryja tokius mechus, kaip jis, pusryčiams.
Kirviaus akys susiaurėjo, “V” formos veidas pasidarė dar smailesnis.
— Turi geresnę mintį?
Pailsęs Kilynas niūriai papurtė galvą.
Jie nusprendė žygiuoti link galinės patalpos sienos, nors ir nepajėgė jos įžiūrėti. Anot kapitono, jis pasitiki savo krypties pojūčiu ir neabejoja, kad būtent šis kelias veda įjuos supančio kalno-pastato paviršių.
Žmonės žygiavo dar visą valandą, kol galiausiai juos aptiko maldininkas.
6
Jis stovėjo šiltame slėnyje, plytinčiame tarp ryškiai žalių kalvų. Palenkęs galvą pamatė po kojomis minkštą rudą kilimą. Laukymė driekėsi taip toli, kad jis nebūtų galėjęs permesti per ją akmens — beje, pirmą kartą gyvenime aplinkui neišvydo nė vieno akmens luitelio.
Rudojo kilimo kraštai ribojosi su glotnia kalvų žaluma, žibančia saulės šviesoje. Kilynas dirstelėjo į viršų, tačiau Deniksas ir Ėduonis tūnojo pasislėpę už baltų debesų. Šiaip ar taip, spinduliai sugebėjo pro juos prasismelkti.
Vyriškis bakstelėjo koja į pluoštinį kilimą. Šis pasirodė atsparus, vadinasi, po juo turėtų būti kietas pagrindas. Įdomu, kas sudaro tą lygų kalvų paviršių? Žolė? Pasąmonėje kirbėjo dar vienas klausimas. Kažkas…
Tobis. Jis apsisuko it vilkelis, dairydamasis į visas puses.
Nieko. Jis visiškai vienas siūbuojančio kraštovaizdžio apsuptyje. Kiek prisiminė, vos prieš minutę dar buvo su sūnumi, o dabar štai po kojomis regi šiurkščios medžiagos atraižą ir…
Kalvos pajudėjo.
Viena jų priekyje tyliai ošdama susitraukė. Kilynas atsigręžė ir pamatė, kad už nugaros išauga žalias kauburys, blizgantis nuo dangaus skleidžiamo švytėjimo.
Vyriškis pajudėjo su švelniai virpančiu kilimu atgalios… aukštyn lygia įkalne. Rudasis pagrindas slydo į viršų, truputį spausdamas jį žemyn. Priešais atsivėrus tviskančiam žaliam slėniui, Kilynas jautė, kaip pamažu kyla į kalvą.
Regis, jis įsitaisė ant kažkokio daikto, kuris sugeba nesunkiai užkopti į glotnias aukštumas. Rudasis audinys nenumaldomai ropštėsi į apvalią viršukalnę.
Kilynas žengė vieną žingsnį. Kilimėlis buvo minkštas lyg pagalvė. Vyriškis nusigavo iki pat jo pakraščio. Pastebėjęs artėjančią kalvos keterą, pasinaudojo papildomu aukščiu, kad galėtų apsižvalgyti visomis kryptimis. Jis išvydo daugybę žalsvų kalnynų, bet daugiau nė vieno kilimo, jokių ženklų, galinčių padėti suprasti, kur jis atsidūrė.
Atsistojus kilimo pakraštyje, pasirodė ir viršukalnė. Žiūrint iš arti, buvo matyti, kad ryški žaluma išmarginta baltomis ir geltonomis dėmelėmis. Kilynas pasilenkė ir palietė stiklinį paviršių, srūvantį po kilimu.
Per visą gyvenimą jam tekdavo susidurti su drėgme tik tuomet, kai pasisekdavo aptikti pro uolienų plyšius trykštančius upeliūkščius, neskaitant trijų maudynių vonioje, kuria mėgavosi Citadelėje ritualinėmis progomis. Sulaukęs pilnametystės, po pirmosios medžioklės su tėvu ir trečiąjį kartą drauge su Veronika jų vestuvių naktį. Gimus Tobiui, jiems turėjo būti leista vėl išsimaudyti. Deja, neužteko vandens, todėl prisiėjo šį reikalą atidėti. Amžina sausra privertė Šeimą taupyti kiekvieną lašelį.
Kai širdis tris kartus lėtai dunkstelėjo, Kilynas pagaliau suvokė, ką prieš save mato.
Tviskanti žaluma aptaškė jo delną. Vanduo. Vyriškis vėl įkišo į jį ranką neįstengdamas patikėti, kad vandens gali būti tiek daug. Pirštus plakė baltos putos. Sumirksėjęs iš nuostabos Kilynas apšlakstė purslais savo veidą. Ant liežuvio galo nusėdo šiltas, keisto prieskonio sūrymas.
Pakėlęs galvą jis pastebėjo, kad kilimas plūduriuoja ant kalvos keteros. Nuo čia kiek akys aprėpia matėsi ištisa galybė žalių šlaitų ir putotų kauburių.
Nesustodamas kilimas persirito per kalvagūbrio kraštą ir ėmė leistis žemyn.
Žvelgdamas į baltus dryžius, plūstančius po šiurkščiu audiniu, jis maždaug įsivaizdavo, kokiu greičiu slenka. Atsigręžęs išvydo, kad putų juostos išnyra kitoje rudo kilimo pusėje ir išnyksta virš kalvos keteros.
Instinktyviai atsiklaupęs Kilynas įkišo galvą į permatomą vandenį ir atsigėrė. Į druską nekreipė jokio dėmesio. Jau seniai priprato gerti įvairiausių skonių ir švarumo skysčius. Pasirūpindavo atsargomis, kai tik atsirasdavo tokia galimybė. Jis godžiai siurbčiojo, kol galiausiai pradėjo kliuksėti pilvas. Tada atsisėdo — ir pamatė, kad virš jo grėsmingai dunkso pasiruošusi užgriūti vandens siena.
Nieko panašaus neįvyko. Kelius persmelkė drebulys, kai žalias vanduo pakilo dar aukščiau, stiebdamasis link pūkuotų baltų debesų. Kad ir kaip būtų keista, bet gigantiškas platus bokštas ant jo neužvirto.
Kilynas pajuto žemyn plūstantį vandens srautą, ir kilimas ėmė slysti į viršų. Tik tada suprato, kas čia dedasi. Jis atsidūrė glėbyje didelio vandens telkinio, tokio beribio, jog čia galėjo susidaryti bangos, kuriomis ir sūpavosi rudas kilimėlis. Jis atsidūrė…
Saloje. Taip. Arba ant plausto. Taip, ant plausto.
Galvoje nuskambėjo Artūro balselis. Kilynas nekantriai uždavė kelis klausimus, bet Aspektas nepanoro atsakyti.
Jis atsistojo žavėdamasis smaragdiniais kalvagūbriais bei slėniais, raibuliuojančiais sodria žaluma. Užsiropštęs ant keteros išvydo, kaip keliose vietose vanduo virsta baltais purslais.
Jei ne lėtai po kojomis tekanti srovė, Kilynas nebūtų pastebėjęs, kad jis iš viso juda. Kilimas užplaukdavo ant vieno kauburio, tada nusileisdavo ir slysdavo ant kitos identiškos keteros.