Tiek daug vandens. Šiame vandens pasaulyje net minkštas kilimas atrodė siaubingai neįprastai. Užkopęs ant dar vienos kalvos jis įdėmiai apsižvalgė aplinkui, bet neįžiūrėjo kitos tokios rudos dėmės tarp begalinių vilnijančių žalių kauburių eilės. Gigantiškos bangos sruvo link ūkanose skendinčio horizonto. Tikras kunkuliuojantis vandens pasaulis.
Maldininkas. Šią mintį lydėjo visiško tikrumo pojūtis.
Tai sensorinio maldininko centro dalelė. Arba to, kaip metalinis padaras suvokia pasaulį.
Čiuožykloje neegzistavo vietos, kurioje būtų tiek daug vandens. Vadinasi, kilimėlio po kojomis irgi gali nebūti. Tai iliuzija, kaip ir anksčiau matyti maldininko miražai. Tik kur kas įtikinamesnė, reali.
Tačiau kam reikalinga šioji iliuzija?
Jis atsiminė, kaip bėgo kartu su Tobiu nuo maldininko, apimtas nevilties ir kraupios baimės.
Dabar jis sėdi vienas ant rudo plausto. Plūduriuoja.
Nuogas. Be kombinezono, antblauzdžių ir šalmo.
Kilynas pabandė iškviesti Aspektus ir Veidus, netgi tuos, su kuriais nebendravo ilgus metus. Nė vienas jų neatsiliepė.
Sensoriniame centre tyvuliavo spengianti pilkuma.
Jis nušliaužė iki kito plausto pakraščio, bet išvydo tą patį, kaip ir anksčiau — šiurkščios akytos medžiagos sluoksnius. Su malonumu panardinęs veidą į vandenį, vilnijantį labiau nei kalvotas žemės plotas, jis vėl atsigėrė. Mažučių bangelių teškenimas per rankas skambėjo lyg pasakiškų turtų garsai.
Atsikėlęs pastebėjo horizonte taškelį, virpantį ant bangų, artėjantį zigzagais.
Dar viena sala. Didesnė, ne tokia plokščia.
Vietoj tuščių tyrlaukių beveik visą jos plotą dengė suvešėjusi augmenija.
Kažkas tenai pajudėjo.
Pašnairavęs į bangų plukdomą žemės plotą, Kilynas įžiūrėjo tankius gumbuotus krūmus, augančius baltoje dirvoje. Skirtingai nuo jo salelės, šioje galėjai pamatyti nedideles kalveles bei lomas. Vyriškis paieškojo akimis žmogaus figūros tarp gembėtų atžalynų, bet nieko neaptiko.
Tarsi pritardamos raibuliuojančioms bangoms siūbavo šakos. Galbūt jos ir privertė pagalvoti, neva sujudėjo gyva būtybė?
Didesnioji sala, regis, be jokio vargo slydo žaliųjų kalnų keteromis, ir Kilynui teko sau priminti, kad salos negali pačios judėti — toks vaizdas susidaro dėl kintančių bangų kontūrų. Ankstesnė gyvenimiška patirtis šioje vietoje jam nepadės.
Staiga Kilynas suprato, kad sausumos plotas krypsta nuo jo plausto į šoną, be to, daro tai pakankamai greitai. Žinoma, tai tik sensorinio centro dalis, tačiau pasąmonėje įsikerojo įsitikinimas, kad ši sala yra kažkuo svarbi.
Jis perkėlė kojas per kilimo pakraštį ir žengė į šiltą skystį nė nenutuokdamas, kokiu būdu einama per vandenį — tiesą sakant, nežinojo, ar iš viso įmanoma tai padaryti. Staiga artėjančios salos krūmokšniuose kažkas krustelėjo. Nepastebėjęs Kilyno, pro augmeniją skverbėsi žmogaus pavidalas. Žiūrint iš taip toli, sunku buvo pasakyti, kas jis toks.
Užuot nužingsniavęs vandeniu, Kilynas nugrimzdo iki juosmens. Smegenis persmelkė pavojaus signalas, užvaldė pats keisčiausias pojūtis: vandens, gyvybės šaltinio, baimė.
Atsigulk ant pilvo. Tada irkis rankomis ir atsispirk kojomis. Nekvėpuok, kai galva panirs po vandeniu.
Galvoje šmėkštelėjęs Artūro balsas nutraukė visas dvejones. Jis atsistūmė nuo savo salelės ir tėškėsi į šiltas bangas. Sumataravo kojomis. Į šnerves plūstelėjo vanduo. Nuo sūrių nemalonių purslų apniko čiaudulys.
Šiaip ar taip, Kilynas pamažu judėjo į priekį. Jis malė rankomis lyg šuo ir sugebėjo nenuleisti akių nuo kitos salos, atsidavęs ritmiškai siūbuojančioms bangoms, kurios gviešėsi užgriūti ant plaukiko tarsi šilto tvankaus oro srautas. Vyriškis kosčiojo ir spjaudėsi, bet nesiliovė yręsis.
Didžioji sala artėjo kankinančiai lėtai. Jis nejautė nuovargio, tačiau nuo įtampos šiek tiek sutraukė rankų raumenis. Netikėtai viena banga įkalino Kilyną savo gniaužtuose ir nuplukdė jį tiesiai link nuožulnaus kranto. Aplink galvą šnypštė putos. Jis paniro į vandenį jausdamas, kaip banga stumia tolyn. Apstulbęs perskrodė raibuliuojančią žalią sieną ir sunkiai dvėsuodamas nusirideno ant sausumos.
Galva garsiai atsitrenkė į žemę. Kilynas atsistojo ir nerangiai nukrypavo į tankaus, lyg ir neįžengiamo atžalyno pusę. Truputį pamindžikavęs pastebėjo baltą spragą, žiojinčią augmenijoje. Nesimatė jokios žmogaus figūros. Šioji sala pasirodė daug didesnė už jo sausumos plotelį. Aukštikalnėse vešėjo trumpi ir stori medžiai. Tarp augalų buvo dar kažkas, ko jis neįstengė įžiūrėti. Daug negalvodamas Kilynas ėmė kopti baltu…
Ir pasitraukė atbulas, virpėdamas visu kūnu.
Žemę dengė baltų kaulų krūva.
Pakraščiuose mėtėsi nedidelės plonos nuotrupos. Pirštai. Delnai. Pėdos.
Tolėliau kėpsojo sulaužyti šonkauliai. Dilbiai. Sutraiškytų dubens kaulų sodas.
Pačiame kauburio viršuje tysojo šlaunikauliai. Griaučiai. Storos rankos. Plikos kaukolės su įsirėžusiais amžinais vypsniais ir žiojinčiomis akiduobėmis.
Per kalveles besidriekiantis kaulų kiemas išnyko prie pamiškės ir vėl atsirado šalia artimiausio kauburio.
Kilynas sumirksėjo jausdamas, kaip gerklę suspaudė šalti baimės pirštai. Jis atsargiai nupėdino link spragos krūmuose. Jūrai pradėjus smarkiau banguoti, tyliai sušnibždėjo plonos šakelės. Staiga jis išgirdo dar vieną garsą.
Žingsniai. Lėti šiugždantys žingsniai. Duslus šiurenimas, paryškintas aštraus traškesio.
Kažkas artėjo. Jis žengė atatupstas nesuvokdamas, iš kur sklinda šis garsas. Išmaišęs žvilgsniu horizontą, nesugebėjo įžiūrėti žalioje beribėje erdvėje savo salelės.
Vyriškis atsigręžė į nuožulnią pašlaitę, ir tą pačią akimirką virš keteros išniro chrominė sfera. Krutančių strypų ir kabelių raizginys gana grakščiai svyravo ant daugiapirščių kojų, po kuriomis lūžinėjo balti kaulai.
Apimtas nevilties Kilynas susikūprino ir stvėręs sutrūkinėjusią mentę sviedė ją į viršutinį maldininko gaubtą. Šis skardžiai sužvangėjo.
Suzvimbę atgijo Kilyno Aspektai.
1. Nori pašnekėti.
2. Neketina tavęs žaloti.
Mašiną sudaro antologinis intelektas. Ji nuslopino mus kuriam laikui, idant tu atgautum savitvardą. Kalbės su tavimi mūsų padedama.
— Kodėl? — Kilyno balsas sugirgždėjo nuo įtūžio.
Akivaizdu, kad mes labiau panašūs į mechą. Per savo skaitmeninius tinklus mes, Aspektai, galime geriau suvokti užkoduotą holografinę jo kalbą. Pastarąsias kelias valandas maldininkas mus mokė…
— Valandas?
Mechas nenumaldomai artėjo tipendamas ant savo trūkčiojančių kojų.
Tiesą sakant, dabar tu esi be sąmonės. To reikia, kad maldininkas galėtų su tavimi bendrauti. Jis įtraukė mus į savo… na, sensorinis centras — tai pernelyg siauras apibūdinimas. Aš nė nepajėgiu suvokti jo veikimo diapazono ir visų sugebėjimų. Tam tikra prasme šioji vieta yra mūsų ir maldininko sąmonių Furjė transformacija. Sujungti tokius skirtingus protus daug lengviau Furjė erdvėje, kur sumažėja bangų, o lokalizuota esybė (tokia, kaip tu) atvaizduojama kinetinės energijos forma plokščiame maldininko erdvėlaikyje. įdomus…
— Ar tu pats supranti, ką sakai?