Ne viską. Pasitelkus į pagalbą Furjė erdvės modeliavimą, jam sunkiai sekasi palaikyti ryšį netgi su manimi, Aspektu. Jau nešnekant apie Veidus. Mes stengiamės…
— Ko nori tas padaras?
Maldininkas sustojo įsitaisydamas nuokalnėje. Kilyno kumščiai nesąmoningai gniaužėsi. Kojos beprotiškai geidė sprukti priešinga kryptimi. Tačiau jis susitvardė.
1. Jis sako, kad žmonių.
2. Jau ir taip daug jų turi.
3. Nori padėti žmonėms gyventi amžinai.
Kilynas atrėžė šaižiu balsu:
— Štai kodėl jis persekioja ir žudo mus?
1. Aš bandau pateikti tikrąją jo žodžių prasmę.
2. Sako, kad jūs vis tiek mirtumėte.
3. Nori padėti.
— Tegul palieka mus ramybėje! — pratrūko Kilynas, tūžmingai kratydamas kumštį.
1. Negali.
2. Jus suras mechų sąmonės.
3. Tiktai maldininkas gali išgelbėti.
4. Verčiau išsaugoti skutelius nei visiškai nieko.
— Velniai rautų, mes nesame skuteliai! Mes žmonės. Tai, kas liko iš jų, tiems padarams sukėlus Negandą, ir, ir…
Kilynas prisivertė apsiraminti. Nevalia prarasti blaivaus proto. Visai įmanoma, kad iš šios vietos nepavyks išnešti sveiko kailio. Kad ir kaip ten būtų, kol pats to nežino, kol yra tikimybė, jog Tobis, Šiba ar kiti komandos nariai vis dar gali būti gyvi, jis privalo valdytis.
Maldininkas žinojo, kad žmonės renkasi į Metropolį. Jis nė kiek nenorėjo mums trukdyti. Renegatas klastūnas būtų kada nors padaręs klaidą, ir Metropolį būtų užgriuvusi visa marodierių armija. Be abejo, sako maldininkas, mums tai anokia paslaptis.
— Teisingai, mes nutuokėme, kad vieną dieną teks stoti į kovą. Turėdami laiko tinkamai pasiruošti, sutaršytume į gabalėlius tuos prakeiktus marodierius. — Kilynas įsirėmė rankomis į šonus, tuo parodydamas, kad jis daugiau negalvoja apie pabėgimą. Net jei tai tėra kažkokia matematinė erdvė — kad ir ką tai reikštų, — maldininkas neabejotinai supras signalo reikšmę.
Kai Arturas pateikė mecho atsakymą, jo balse aiškiai nuskambėjo susierzinimo gaidelės:
Toks narsos demonstravimas, kuris greičiausiai yra įgimtas žmonėms, kelia juoką, bet vargu ar tai išmintinga. Metropolis nebūtų išsilaikęs labai ilgai vien todėl, kad klastūnas nuslėpė jūsų gyvenamąją vietą. Šiaip ar taip, visa tai suorganizavo pats maldininkas.
— Ką? Maldininkas?…
1. Jis padėjo klastūnui.
2. Klastūnas to nežinojo.
— Bet maldininkas užmušė renį!
1. Tik užgrobė.
2. Klastūnas nemirė.
— Nieko nesuprantu. Kirvius sakė…
1. Maldininkas neleido marodieriams prisiartinti prie jūsų.
— Bet Kirvius tvirtino, kad Metropolį buvo aptikę keli marodieriai. Karaliai nesunkiai juos nugalabijo.
1. Taip, keli.
2. Tai buvo būtina.
3. Antraip Karaliai pradėtų įtarti.
— Įtarti? Ką?
Tai, kad jų Metropolis tebuvo maldininko prižiūrimas anklavas. Vieta, į kurią rinkosi žmonės. Mechas paprasčiausiai suginė Vyskupus, Lupikus ir Karalius į vieną bandą.
Kilynas paniekinamai išsiviepė:
— Į bandą? Jis žudė mus! Garantuotai siuntė anapilin!
Žmonių vartojamas žodynas šiam atvejui nelabai tinka.
Maldininkas nemano, kad būdamas pasaloje sėjo mirtį. Jis pageidautų vadinti tai… na, pjūtimi.
Šaltas ir abejingas Artūro balselis kažkodėl pašiurpino Kilyną.
— Jis žudė garantuotai… netgi nesuteikdamas progos išsaugoti Aspektus…
1. Aspektai labai riboti.
2. Išsaugojama tiktai menka mūsų dalelė.
3. Kitados buvau sudėtingos struktūros žmogus.
4. Dabar esu silpnutis padarėlis.
5. Pojūčiai atbuko arba visai išnyko.
6. Niekada nesusigrąžinsiu jų visų.
Deja, mano sunykęs draugužis kalba tiesą. Juk tu nemanai, kad mus tenkina toks apgenėtas egzistavimas? Mes tesame mažos lėlytės palyginti su moterimis bei vyrais, kuriais kažkada buvome. Ar kaltini mus, kad retsykiais puolame barškinti mūsų narvų grotas? Netgi mūsų pamišėliai suvokia savo apgailėtiną būseną ir nori…
Vadini mane pamišėliu? Aš liksiu vienintelis, kuris neklūpės prieš šią velnio mašiną! Aš neketinu nusileisti…
Kilyno sąmonę perskrodė žybsnis, kažkas milžiniško ir tamsaus užgniaužė isteriškus Nijaldžio klyksmus.
— Palauk! Tu neturi teisės sunaikinti Aspekto vien todėl, kad… — suvokęs savo žodžių absurdiškumą Kilynas užsičiaupė. Jis įstrigęs matematinėje maldininko erdvėje. Visa tai, kas atrodo realu, tėra iliuzijos. Jo protestai skamba tarsi spygčiojimai pelės, pakliuvusios į katino nagus.
Mintyse atgijo prisiminimai apie taip seniai regėtą pelę, ryškias ir smalsias akutes, spoksančias tiesiai į jį. Tas padarėlis irgi turėjo savo troškimų, savo miglotų planų. Kaip ir žmogus, nenorėjo prarasti orumo.
Blaškoma šaltos nevilties ir deginančio įsiūčio vėjų, Kilyno sąmonė nugrimzdo į tuštumą.
1. Nori suvokti, kas tai yra?
2. Kai tave pakerta pjūtis?
Labai gaila, bet mes, Aspektai, niekada to nesužinosime.
Tiesiog plūduriuojame kaip nereikalingi priedai, o tuo tarpu stengiamasi išsaugoti asmenybės esmę. Maldininkas norėtų parodyti tau, ką reiškia “pjūtis”. Mokymo procesą, be abejo, labiausiai įtakoja vaizdinės priemonės.
Pasišlykštėjęs Kilynas perkreipė lūpą.
— Vaizdinės priemonės? O taip, mačiau jų daugybę tame komplekse. Besikilnojančios kojos. Siaubingas seksualinis padaras. Atsimeni?
Tu regėjai neužbaigtą darbą. Tai tik didesnio projekto dalis.
— Velniai rautų, aš kuo puikiausiai supratau, kas ten…
Tu ir mes nieko nesupratome. Tas “seksualinis padaras” sudarytas iš organinių ir mechaninių dalių. Jo paskirtis tam tikra prasme eksperimentinė. Kaip ir kitų konstrukcijų, parodytų toje patalpoje. Tačiau objektų kitimas priklausė nuo to, kas įjuos žvelgė.
— Ką turi omenyje? Jie atrodė groteskiškai, pasibaisėtinai…
Tokios konstrukcijos įgauna formas, atspindinčias bet kurios prie jų prisiartinusios būtybės pasąmonę, šie kūriniai atstoja mechams savotišką psichodinaminį analizatorių. Jie gali nurodyti pažangaus mechaninio intelekto vidinius konfliktus bei programavimo defektus. Iš tavęs ir iš mūsų išskyrė užslėptus jausmus ir poreikius. Tenka pripažinti, jog atvaizdavimas išėjo pernelyg tiesmukiškas ir grafiškas, tačiau maldininkas tvirtina, esą mechų sąmones gali išvalyti, pataisyti ir sureguliuoti tiktai tokios tiksliai apibrėžtos schemos.