Kilynas išblyško.
Maldininkas teiraujasi, ar tu žinojai, jog dėl seksualinių centrų atjungimo šie elementai susikaupė kitose tavo esybės srityse? Be abejo, kurį laiką tai duoda nemažai naudos, tačiau projektuojant ilgalaikę strategiją, tokie veiksmai užkerta kelią kompleksiškiems…
— Užsičiaupk! Užsičiaupk!
Kilynui pasirodė, kad jis girdi savo balsą, klykiantį kažkur tolybėse. Tarsi būtų suskilęs į du atskirus asmenis. Vieną jų beprotiškai siutino naujos informacijos srautas, o kitas labiau už viską troško pasprukti iš lipnaus, tamsaus tinklo, kurį numezgė maldininkas. Viduje dėjosi kažkokie siaubingi dalykai, tik jis nelabai įstengė suvokti, kokie būtent. Smegenis varstė įniršio ir svaigaus ilgesio gijos. Kaip nesulaužyti trapių orumo bei savo esybės nendrelių, kai maldininkas gali į jį prasiskverbti, kada užsigeidęs?
Kilynas pradėjo drebėti. Mechas ištiesė ilgą ploną ranką, kurios gumbuotas galas priminė penkiapirščio delno parodiją. Maldininkas parodė į krūmų pusę.
Tu ir mes suprasime, kokio likimo sulaukė garantuotai nužudytieji, kai tik išvysime pavyzdį. Maldininkas nori, kad tu pamatytum.
— Ką pamatyčiau?
1. Eik.
2. Ką dar begali daryti?
Kilynas niūriai linktelėjo. Neliko kitos išeities.
Jis žengė sumedėjusiomis kojomis į krūmus, pasidabinusius pažįstamais rudu ir pilkšvai žalsvu atspalviais. Tankūs atžalynai buvo keistai susiraizgę, tarytum juos sukūrusi būtybė, nors ir suvokdama augalų želdinimo principus, nė velnio nenutuokė, kokiu atstumu vienas nuo kito ant šakų turėtų kabėti lapai, kokio storio būna medžių žievė — nieko neišmanė apie gyvybės įvairovę. Susigrūdę, gembėti krūmokšniai atrodė kažkuo nerealūs.
Vyriškis brovėsi pro juos, retsykiais apsidraskydamas dygliais. Praretėjusi matematinė erdvė ar ne, bet skausmas nuo to nemenkesnis. Pritardama lėtam žaliojo vandenyno bangavimui, augmenija siūbavo lyg tingiai alsuojantis mieguistas padaras.
Jis nieko daugiau nematė, išskyrus kreivus šleivus rudus augalus. Bent tiek gerai, kad kilnojo kojas, o ne stovėjo priešais maldininką. Aplenkęs itin aukštą ir storą medį Kilynas išvydo žmogų. Arba kažką panašaus į žmogų.
Šis stypsojo sustingęs ir nusigręžęs. Atrodė, lyg negalėtų nuleisti akių nuo tolybių. Kūnas buvo ištįsęs, kojos — liaunos ir dėmėtos. Kilyną apniko jausmas, neva pro baltą it kreida odą jis mato stambias skaidulas, jungiančias raumenis bei kremzles. Tarp kaulų driekėsi geltonos sausgyslės. Jis sumirksėjo, ir oda vėl tapo nepermatoma, mirtinai išbalusi.
Tai moteris. Bet ne visai tikras žmogus.
Po viena krūtimi žiojėjo plyšiai, pro kuriuos su švilpesiu sklido gilus alsavimas.
Ji pajuto Kilyną. Pradėjo gręžtis. Trūkčiodama kryptelėjo galva. Krūtis apgaubė balzgani rausvi ratilai. Dūzgė tarp kojų pasišiaušęs juodas lopinėlis, tarsi būtų nepriklausomas nuo viso kūno.
Išsišovę šonkauliai. Po jais plytėjo permatomos odos plėvelės. Pro šias blyškias dėmes galėjai išvysti pulsuojančius mėlynus organus.
Moteris. Jai iš burnos styrojo rožė, ant ilgo, spygliuoto žalio koto pakibęs raudonas nuostabaus grožio žiedas. Gėlė augo išjos vidaus, ištempdama odą aplink savo dygliuotas šaknis.
Rožės kotas stiebėsi iš plokščios bedantės burnos… kuri kažkaip sugebėjo išspausti kampuotą šypseną.
Nosies nebuvo.
Tas pats prisiminimuose išlikęs smailus smakras.
Jam viską pasakė akys.
Nustėręs Kilynas beviltiškai sušnibždėjo:
— Fane…
Prieš prabildamas Arturas trumpam patylėjo.
Kai maldininkas garantuotai žudo, jis iščiulpia visą asmens esybę ir bando sukurti skirtingas formas. Ne šiaip paprasčiausias kopijas… kažką kitokio. Būtent tokiu būdu žmonija gali išgyventi. Atsiduodama didingesnės už save būtybės globai, idant išliktų pati jos esmė. Suprati, maldininkas yra tikras menininkas.
7
Fanės parodija žiūrėjo į Kilyną. Pasigirdo metalinis džeržgesys, ir iš krūmų tankmės išniro maldininkas.
Moteris negalėjo kalbėti. Jai pasukus galvą, sulingavo rožė; ryškiose akyse sustingo nebylus klausimas.
Oda — jos oda, pagalvojo Kilynas, pasistengęs nustumti šią mintį į sąmonės kertelę — buvo susiraukšlėjusi ir parudavusi. Veide vis dar atsispindėjo dalelė jos išminties. O žvitrios ir žaižaruojančios akys akivaizdžiai priklausė protingai būtybei.
Tačiau ji negalėjo kalbėti. Moterį amžiams nutildė rožė.
Kilynas pajuto, kaip Aspektas grumiasi su maldininku, bandančiu jį užvaldyti. Kažkokiu būdu mechas sustiprino šaltą, mąslų Artūro balsą ir privertė jį tiksliai perduoti savo pranešimą. Aspektas šmirinėjo po sąmonės srautą, pakeisdamas jį Kilynui suprantamais žodžiais.
Privalai suvokti, kad maldininkui labiausiai rūpi pati meno forma. Jis sako, kad mechų bendruomenę itin žavi tokia augalo ir, hmm, kūniškos gyvybės kombinacija.
Kilynas nieko neatsakė. Odą palytėjo žnaibančios bangelės, nusvilinusios jį lyg ugnis. Žvelgdamas į Fanės parodiją, vyriškis svarstė, ar iki jos labai toli.
Maldininkas neabejoja, kad tokia meno rūšis padėtų nutiesti tiltą tarp mechų ir nykstančios grynai organinės gyvybės, kurios atgyvena esame ir mes patys, žmonės. Jis trokšta išreikšti vidines mūsų savybes. Pavyzdžiui, šis kūrinys dvelkia kontrastu tarp paprastos spygliuotos rožės ir jos sugebėjimo nuslopinti disonansinę sąmonę — tai ypač gerai suderinta poetinė idėja. Dar svarbiau yra tai, jog perdirbta moters-au-galo sąmonė gali teikti pasitenkinimą kai kuriems mechų pojūčių sferos aspektams.
Kilynas žengtelėjo link Fanės parodijos, užvaldytas nuostabos ir smalsumo. Jis pastebėjo, kad vietoj pirštų iš delnų kyšojo rausvi rožių žiedeliai.
Suprask, tai tik vienas iš būdų, kaip gali būti panaudojami žmogaus sąmonė ir kūnas. Anksčiau matytoje galerijoje į vieną visumą susiliejo organinės ir neorganinės temos. Interaktyvioji transrūšinė meno forma atspindi slapčiausias žiūrovų mintis.
— Vadinasi, mes užpuolėme ne fabriką, o meno galeriją?
Kilynas atsargiai dirstelėjo į maldininką, dunksantį virš krūmokšnių, ir pastebėjo į save nukreiptus regėjimo sensorius.
Fanės parodija lėtai ištiesė žiedeliais išmargintą ranką į Kilyno pusę. Jos akys švytėjo. Delnas mostu davė ženklą.
Maldininkas žino, kad žmonės nesuvokia mechų civilizacijos ketinimų jų atžvilgiu. Žmonės kelia susidomėjimą būtent tuo, kad atstovauja aukščiausiai mirtingųjų formai. Jie supranta, kad gyvenimas nėra amžinas. Tuo tarpu mechai niekada nemiršta. Atėjus pjūties metui — kaip tai nutiko klastūnui, — tam tikra jų esybės dalelė vis tiek išsigelbėja. Šioji savybė yra įtraukiama į visus naujausius mechų modelius. Neskaitant religinių iliuzijų, žmonės niekada neturėjo tokios išeities. Iki to momento, žinoma, kai atsirado sunykę Aspektai ir Veidai. Tačiau Aspektas tėra menkas savo ankstesnio pavidalo atspindys.