Kilynas matė, kaip Fanės parodija bando žengti link jo. Moteris judėjo sunkiai, iš visų jėgų stengdamasi pavilkti sustingusias kojas. Raumenys ir kaulai, regis, funkcionavo atskirai, tarytum norėdami pasipriešinti likusių kūno dalių nurodymams.
Žmogaus gyvenimo tragedija yra nuolatos tykanti mirtis. Maldininkas tvirtina galįs išspręsti mūsų problemą. Garantuotai žudydamas jis dovanoja amžinąjį gyvenimą. Tai pats vertingiausias poelgis moralės požiūriu. Pjūtis pagimdo sėją. Gyvybės išsaugojimą. Būdamas menininku, maldininkas taip pat atlieka nykstančių organinių formų globėjo vaidmenį.
Ant dulsvo dirvožemio tysojo pūvančios pilkos krūmų šakos, driekėsi smėlio ruoželiai, šen bei ten mėtėsi pailgos uolienų atskalos. Visos smulkmenos atrodė pakankamai realiai. Kilynas atidžiai tyrė mažėjantį atstumą tarp savęs ir Fanės parodijos. Mechas buvo pernelyg toli, kad spėtų iki jų greitai nusigauti.
Svarbiausias organinių formų trūkumas yra jų nesugebėjimas esant reikalui save perprogramuoti. Net ir žinodamos, kad turėtų savo elgseną panaudoti veiksmingiau ir produktyviau, jos negali atsispirti paprasčiausiems cheminiams impulsams bei įsišaknijusiems instinktams. Maldininkas supranta, kad dauguma jų buvo priverstos pasirinkti Darvino evoliucijos kelią, ir vertina organinių formų atliekamą vaidmenį išreiškiant Visatos dėsnių esmę. Vis dėlto jos daro didelę klaidą įkalindamos savo elgseną “aparatinėje dalyje”, kai šioji turėtų būti programinėje įrangoje. Instinktų amžius tesiekia kelis tūkstančius metų. Maldininkas…
— Klausyk, kam reikalingas šis… šis padaras?
Fanės parodija žengtelėjo drebančiomis kojomis. Po dėmėta oda virpčiojo raumenys. Moters rankos įsitempė, tarytum ji būtų norėjusi sugniaužti rožės žiedeliais išmargintus delnus į kumščius, tačiau nebūtų galėjusi to padaryti.
Tiesiog nuostabu, koks neįžvelgiamas būna veidas be burnos.
Vis dėlto į tam tikras žmonių pojūčių sferos sritis mechai nepajėgia prasiskverbti. Kai kurie mechai mano, jog tai yra susiję su pernelyg dažnai naudojama “aparatūros” ypatybe. Kiti — jiems priklauso ir maldininkas — neabejoja, jog šis akivaizdus sunkumas tėra neišsemiamas eksperimentų bei meno klodas. Tai viena iš priežasčių, paskatinusių kurti skulptūras, kaip tas, matytas galerijoje, ir šią, stovinčią priešais.
— Po velnių, tai nėra skulptūra. Tai Fanė.
Fanė, kurios oda vibruoja nuo įnirtingų trūkčiojimų bei drebulio. Tarsi giliai viduje grumtųsi nesuvokiamos jėgos.
Ji daug ką paveldėjo iš Fanės originalo. Tu, be abejo atpažįsti veido kontūrus, kūno judesius?
— Tai ne… Ji… ji buvo…
Maldininkas pageidautų žinoti, kokia, tavo manymu, buvo tikroji Fanė. Tai esminis faktorius. Mechų menininkai, iš kurių maldininkas yra pats geriausias, supranta, kad šiose konstrukcijose kažko trūksta.
— Fanė mirusi. Tai tik… tik įrašas.
Tačiau ji jaučiasi esanti Fanė. Kai maldininkas užpuolė, jis pasistengė kruopščiai įvertinti kiekvieną jos savybę. Netgi paskyrė visą savo įrašymo ir pojūčių sistemą, kad būtų galima ištraukti Fanės esmę. Būtent dėl šios pagrindinės priežasties tau pavyko taip lengvai sužeisti maldininką. Jis pernelyg įsitraukė į savo užduotį.
— Maniau, kad užmušėme tą prakeiktą padarą, — karčiai burbtelėjo Kilynas stebėdamas, kaip Fanės parodija iš visų jėgų stengiasi žengti dar vieną žingsnelį. Vyriškis negalėjo atitraukti nuo jos akių.
Antologinio intelekto neįmanoma sunaikinti netgi naudojantis patobulintais jūsų ginklais. Tikrasis sąmonės centras yra išsklaidytas į jums nepasiekiamų mechų schemas.
— Kalbi apie tą žemkasį, kuris pašovė mane ir Tobį?
Taip, tai buvo maldininko dalelė. Jis bandė iščiulpti visą tavo ir Tobio esybę, bet neužteko laiko. Maldininkas viliasi, kad šio susijungimo dėka su tavimi bus galima bendrauti lengviau nei su kitais žmonėmis. Jis atsiprašo už sukeltus nepatogumus ir skausmą. Maldininkas nemėgsta — galvoja, jog tai amoralu, — kai dėl jo kaltės užgimsta vidiniai konfliktai.
— Ką tai turėtų reikšti?
Kilynas vylėsi sugebėsiąs nukreipti mecho dėmesį, kad šis ir toliau negalvotų apie nieką kitą, išskyrus tai, kaip palaikyti ryšį pro siaurą Artūro Aspekto kanalą. Galbūt jam nepavyks suvokti, ką mąsto Kilynas. Galbūt.
Mechai nežino, kas yra skausmas. Tokį pojūtį labiausiai primena kraštutiniai vidinių būsenų prieštaravimai. Nėra reikalo varginti tavęs supažindinant su šiuo skausmo atitikmeniu.
— O, koks jis malonus, — sarkastiškai drėbė Kilynas. — Ar šitas padaras jaučia “prieštaravimus”?
Be abejo. Moteris norėtų kažkokiu būdu su tavimi susijungti, tačiau dėl tam tikrų trukdžių negali to padaryti.
Kilynas žengė mažytį žingsnelį link Fanės parodijos. Nuo vėjo dvelksmo siūbavo jos rožė. Dilbio raumenys susitraukė. Akys susiaurėjo. Iš skausmo?
Tu greičiausiai supranti, jog mūsų esmės išsaugojimą — kad ir kokie nedėkingi būtume šiuo atžvilgiu — lemia patys kilniausi motyvai. Mechų visuomenėje meno kūrimas yra bene pagrindinė veiklos sritis, tačiau jų ir žmonių meno formų neįmanoma sulyginti. Mechai gali sukonstruoti nuostabias savo pačių programinių įrangų superstruktūras. Vis dėlto didingiausius darbus galima atlikti darant eksperimentus su tokiais elementais, kaip žmonės ir kitos rasės. Jos…
— Turi omenyje tas rankas ir kojas, kurias mačiau galerijoje? Jų auginimą?
Jis dar truputį priartėjo prie Fanės parodijos.
Šios biodalys išties naudingos. Tačiau puikiausi kūno organų pavyzdžiai laikomi specialiai meno darbams. Tavo regėti objektai buvo auginami dramai, kurią maldininkas norėtų pastatyti. Žmonių ir pirmųjų mechų mūšio sceną.
Kai Kilynas vėl žengė į priekį, jo dėmesį patraukė ūžesys. Pasirodo, garsas sklido iš apskritų šnervių, atsivėrusių po moters krūtimis. Tylus agoniškas mmmmmm, sumišąs su khe-khmmm. Regis, ji bandė kažką pasakyti.
Dar vienas žingsnis.
Abejingas Artūro balsas ir toliau malė nesustodamas:
Maldininkas trokšta tavo pagalbos, nes jo prašymas susijęs su sritimi, į kurią mechai nesugebėjo įsibrauti. Jiems nesuvokiamas vienas iš subtiliausių žmonių bendravimo aspektų. Maldininkas bandė ištaisyti šią padėtį nusprendęs įrašyti senų žmonių…
— Štai kodėl jis nugalabijo Fanę?
Krustelėjusi pėda palindo po kumščio dydžio trikampiu akmens luitu.
Fanės parodija suūžė garsiau lyg nekantraudama.
Į jį maldaujančiai žvelgė akys.
Taip. Šis erzinantis reikalas kėlė nemažai problemų nuo pat jo karjeros pradžios.
— Ką?… — staiga Kilyną apniko įtarimai.
Savo meniškąją programą maldininkas pradėjo nuo to, ką šeimos vadina Neganda. Suprask, mechų miestai bet kuriuo atveju būtų sugriovę Citadeles, nes tai buvo įtraukta į parazitų naikinimo procedūras. Maldininkas vadovavo visai operacijai, idant galėtų per pjūtį surinkti kiek įmanoma daugiau žmonių, nors, žinoma, keli jų numirė neįrašyti. Maldininkas teikė pirmenybę subrendusiems, seniems žmonijos atstovams. Lygiai taip pat, kaip ir Lupikų bei Vyskupų susitikimo metu. Deja, pagyvenusiems pavyzdžiams trūksta kai kurių elementų, todėl kai kurias žmogiškojo gyvenimo kategorijas jie atsimena gana blankiai. Štai kodėl maldininkas pageidautų…