Kilynas suprato sulaukęs tinkamos progos ir nusprendė nedelsdamas ja pasinaudoti. Vienu staigiu kojos judesiu pamėtėjo akmenį į orą ir sugavo jį dešiniąja ranka.
Dar du žingsniai į priekį.
Fanės parodijos akys išsprogo, bet ji niekur nesitraukė.
Vyriškis užsimojo ir galingu smūgiu sutraiškė moters kaukolę.
Paskui pasitraukė atbulas nuo sudrimbančio ant smėlio kūno. Mechas puolė į priekį per vėlai susigaudęs, kas čia vyksta.
Po akimirkos metalinis padaras sustingo. Kilynas dėbtelėjo į abejingas linzes ir svyruojančias antenas pasiųsdamas kruopščiai suformuluotą mintį: Ji norėjo mirti. Jai reikėjo mirties.
Maldininkas nė nekrustelėjo.
Arturas tylėjo.
Judesys. Kilynas pasisuko.
Prasibrovęs pro pasišiaušusius krūmus lėkė Tobis.
— Tėti!
— Bėk iš čia! — nieko geresnio nesugalvodamas suriko Kilynas.
Berniukas skuodė link tėvo, kai užkliuvo koja už šaknies.
Jis tėškėsi veidu į žemę. Tobio nugarą išvagojo įtrūkimų voratinklis. Kilynas išgirdo tylius, šleikštulį keliančius spragsėjimus.
Plyšiai praplatėjo iki juodų linijų, zigzagais išraižiusių berniuko kūną.
Kilynui nespėjus nė rankos ištiesti, sūnus suskilo į atskiras dalis tarytum sudaužytas stiklas.
8
Jis mirktelėjo ir pabudo. Rankas ir kojas persmelkė šaltis. Skruostas spaudėsi į purvinas polimerines grindis.
Kilynas apsivertė bandydamas surūšiuoti gerokai sujauktas mintis. Jis bandė pasiekti Tobį…
Tobis.
Teko priminti sau, kad jis buvo įstrigęs sensoriniame maldininko centre. Tiesą sakant, visi pojūčiai atrodė nepaprastai realūs ir daug įtikinamesni nei monotoniški elektriniai vaizdai, sukurti sensoriniame žmonių tinkle.
Iliuzija. Visa tai tebuvo iliuzija.
Dabar jis grįžo į normalių, menkučių žmogiškų pojūčių pasaulį. Gulėjo spoksodamas į atšiaurų mėlyną švytėjimą, kurį skleidė neįsivaizduojamai aukštose lubose įmontuotos lempos. Kvėpavo ne vandenyno drėgme, o sausu, aitraus prieskonio oru.
Kilynas atsisėdo. Jis tebevilkėjo kombinezoną, kaip ir tada, kai juos užpuolė maldininkas. Instinktyviai patapšnojo per kišenes. Niekas nedingo.
Tobis. Vyriškis atsistojo ir nusvyravo prie sūnaus, kuris sėdėjo galvą nunarinęs tarp kelių, sunkiai dvėsuodamas.
— Ar tau viskas gerai?
— Aš… atrodo. Toji vieta…
— Salos? Vandenynas su…
— Ne. Aš buvau kažkokioje oloje. Ant sienų šliaužiojo bjaurūs padarai. Kraupi vieta… — Tobis staigiai pakėlė akis. — Aišku, aš neišsigandau.
Kilynas šyptelėjo.
— Be abejo. Tai tik nieko verti maldininko vaizdeliai. — Jis asmeniškai taip nemanė — širdis vis dar pašėlusiai daužėsi, — tačiau nebūtina dėl to kvaršinti sau galvos.
— Jis uždavė man daugybę klausimų. Aš jų nesupratau.
— Verčiau viską pamiršk.
Prie tėvo su sūnum priėjo Kirvius, regis, praradęs orientaciją.
— Kad ir kas tai būtų, manau mums reikėtų…
Šaižus garsas privertė juos užsičiaupti ir atsigręžti. Iš už artimiausio kampo išlindo maldininkas. Kilynas žvelgė į metalinį padarą nejausdamas ypatingos baimės. Jų visų likimas dabar priklauso nuo mecho valios, todėl telieka laukti, kas bus toliau.
Aukštas ir kampuotas maldininkas lėtai artėjo, stypčiodamas tarp skulptūrų. Viename iš meno kūrinių, kuris vaizdavo milžinišką žmogaus delną, tupėjo Šiba, įsikibusi į didžiulį lakuotą nagą.
1. Buvo lengviau bendrauti, kai jus įtraukiau į savo pasaulį.
2. Bet realybėje jus esate tikresni.
Iš komandos narių reakcijos Kilynas suprato, kad jie taip pat išgirdo šiuos žodžius savo sensoriniuose centruose. Maldininkas pagaliau išmoko prasiskverbti į žmonių tinklą.
— Dingstame iš čia! — sielvartingai suriko Lėtapėdis Sermas.
Įdomu, ką jis regėjo mecho sąmonės labirinte, pagalvojo Kilynas spėdamas, kad kiekvienam individui kelionė pateikė skirtingus netikėtumus. Maldininkas kuo puikiausiai žinojo, kaip paveikti stipriausius Kilyno jausmus. Kokio velniško tikslo siekė tas padaras?
1. Aš dar nebaigiau.
2. Jūs privalote duoti man šį tą daugiau.
3. Man rūpi vidiniai jūsų pojūčiai.
4. Energija — tai pagrindinis elementas, kurio trūksta mano kolekcijai.
Aplink žmones pamažu atgijo tamsiosios skulptūros. Šalia Kilyno prasimerkė akis, virptelėjusi gigantiškomis, vėduoklę primenančiomis blakstienomis. Melsvai baltą rainelę įmantriais raštais išraizgė geltonos gyslelės. Iš ašarų kanalo sunkėsi raibuliuojančio pilko skysčio lašeliai.
Atrodė, tarsi į maldininko signalą sureagavo visas kompleksas žmogiškų organų, groteskiškai atskirtų vienas nuo kito. Kraupioji akis mirkčiojo blakstienomis, išgaudama šaižius nemalonius garsus. Vyzdys susitraukdavo ir vėl išsiplėsdavo lyg pulsuojanti sferos formos širdis.
Maldininkas išskaidė žmonijos patirtį, kurią dabar, jiems padedant, norėjo sujungti į vieną visumą.
Kai pabaigs savo darbus su jais…
Kilynas čiupo Tobio ranką.
— Eime.
Komandos nariai patraukė tolyn, aplenkdami krutančius eksponatus. Kilynas stengėsi įjuos nežiūrėti. Gerai, kad palubėje kabančios lempos švytėjo gana blausiai. Tingiai judančius organus apgaubė prieblanda. Deja, tai nepadėjo nuslopinti nuo jų sklindančio šlykštaus dvoko.
1. Problema liko neišspręsta.
2. Aš prašau jūsų pagalbos.
3. Mainais už laisvę.
— Kodėl mes turėtume tuo patikėti? — pasiteiravo Kilynas.
Bendražygiai nesulėtino žingsnio. Jis atsigręžė ir pastebėjo, kad kiti pritilo, pakreipę galvas, tarytum kažko klausytųsi. Vėl pradėjo funkcionuoti Karaliaus rankos, kurios buvo suparalyžiuotos, maldininkui užpuolus klastūną. Drebėdamas vyrukas pakėlė jas prie veido. Kiekvienas žmogus sulaukė iš mecho tik jam vienam skirto pranešimo.
1. Tarp protingų būtybių turi būti pasitikėjimas.
2. Tai viskas, ką jūs turite.
3. Arba aš.
Numojęs ranka Kilynas paspartino žingsnį. Priešakyje iš miglotų šešėlių išniro kažkoks padaras. Matyt, slėpėsi čia jau kurį laiką.
Jis galvojo, kad blizgančioje žalioje jūroje pamatyti vaizdai tebuvo iliuzija. Gaila, bet ne. Tikrovė pasirodė kur kas baisesnė.
Fanės parodija pasirąžė, įtempdama drebančius raumenis. Sužybsėjo drėgnos akys. Ten, kur turėtų būti burna, karojo pūvančių odos skutelių ratilai. Iš kvėpavimo angų po sudžiūvusiomis krūtimis ištryško gleivės.