— Vadinasi, tu išties ją sukūrei, — tylios nevilties kupinu balsu sušnibždėjo Kilynas.
Tikrovėje esama elementų, kurių nerasi jokioje sintetinėje konstrukcijoje.
— Tai… Ne…
Tam tikros žmonių patirties kategorijos turbūt nėra pakankamai gerai saugomos prisiminimuose. Todėl man reikia, kad jūs susiporuotumėte. Artimas ryšis su šiuo moteriškosios lyties atstovu padėtų atgaivinti itin stiprios reakcijos funkciją.
Kilynas sustingo.
— Tu ne… tu negali…
Per bandymus mane gerokai nustebino tavo reakcija. Nuteikė džiuginančiai.
— Bandymus? — nejau vandenyno, salų ir Fanės iliuzijos reikėjo tik tam, kad būtų pasiruošta šiam?..
Dar teks išanalizuoti bei meniškai pavaizduoti daugybę žmonių reakcijos aspektų. Vis dėlto man susidarė įspūdis, kad baimės ir geismo emocijos yra lygiagrečios viena kitai. Neretai baimė paskatina geismą. Tai būtų galima pavadinti evoliucinio poveikio funkcija. Baimė nuolatos primena jums apie mirtį, tuo tarpu geismas užtikrina šiokį tokį nemirtingumo pojūtį — be abejo, tai tik blyškus atspindys tikrojo gyvybės tęstinumo, aptinkamo jūsų esybių įrašuose. Būtent šį baimės/geismo lygmenį dabar norėčiau ištirti.
Kilynas vargais negalais prisivertė susitvardyti. Fanės parodija agoniškai klibikščiavo į priekį.
Jis užmušė sensorinę šio padaro versiją. Savo ruožtu maldininkas sunaikino sensorinį Tobio atvaizdą. Ar tai buvo grasinimas?
Kilynas sugriežė dantimis. Mecho ketinimų neįmanoma nuspėti. Incidentas tiesiog suteikėjam papildomos informacijos, dar truputį abstrakčių duomenų. Tai viskas, ko reikėjo maldininkui. Daugybės skaičių ir geometrinių figūrų, pagražintų vingiais padrikų įvykių, kuriuos žmonės vadino savo gyvenimu ir kurie, metalinio monstro linzėmis žiūrint, tebuvo įdomių trajektorijų kratinys.
— Tu nė nesuvoki, kaip smarkiai klysti, — iššaukiančiai drėbtelėjo Kilynas.
Virpančiame Tobio balse nuskambėjo nepasitikėjimo ir siaubo gaidelės:
— Tėti… tėti… juk čia… ne ji?
— Ne, tikrai ne ji.
1. Vadinasi, atsisakai?
2. Aš galiu priversti.
3. Man tereikia duomenų.
Padarui goglinant artyn iš pilkų šešėlių, Kilynas pamatė, kad jis gerokai papuvęs. Įdegusi ir vėjo nugairinta Fanės oda virto dėmėta purpurinio atspalvio plėve. Iš didžiulių šnervių, žiojančių po krūtimis, kyšojo gruoblėtos kerpės ir sunkėsi žalios gleivės, kurios varvėjo kairiuoju šonu ant išvarpytos skylėmis šlaunies. Vietoj pirštų delnų galiukus bjaurojo rudos pūlingos pūslelės.
— Tas padaras nesveikas.
Maldininkas kreipėsi tiesiogiai į jį, pasinaudodamas Artūro balsu:
Kuriant visą organizmą vien iš mentalinės informacijos, iškyla nemažai sunkumų. Jei pavyksta susieti jį su kitomis gyvybės formomis, tai tampa meniškumo įsikūnijimu. Be abejo, aš padariau ne vieną klaidą. Atvirai kalbant, pačių keisčiausių klaidų.
— Kaip žavu, kad pats pripažįsti.
Kai kurios jų įsivėlė ieškant stilistinių sprendimų. Vis dėlto neabejoju, kad gaminys pasirodys tau pakankamai žmogiškas. Aš prašau tavęs parodyti man kelias poravimosi akimirkas ir jų sukeltas galingas emocijas…
— Ne!
Netekęs žado ir pasibaisėjęs Tobis timptelėjo tėvą. Fanės parodijai artėjant, jiedu traukėsi atatupsti.
Padaro akyse sužvilgo maldavimas. Kilynas pajuto, kad suspaustą krūtinę užlieja maudulio banga.
Staiga priėjo alkūnės išdygo Kirvius.
— Klausyk, žmogau, tu privalai!
Kilynas atsigręžė sutrikęs.
— Ką… juk tu ne…
Kapitonas išniro iš šešėlių, tarytum specialiai būtų iškviestas, ir pamojo į slenkančią figūrą.
— Jei nepadarysi to, mes negalėsime sudaryti jokio sandėrio.
Kirviaus balsas aidėjo ramiai ir dalykiškai. Tačiau jo akyse žaižaravo karštligiška įtampa.
— Kokią paslaugą jam padarei pats? — griežtai paklausė Tobis.
Kirvius paniekinamai patempė lūpą.
— Nekvaršink dėl to savo galvos, berniuk. Jis paprašė, ir aš padariau. Užtrukau vos vieną minutę. Dabar išgirdau, jog tu neketini įvykdyti paslaugos, todėl ir priėjau. Regis, tau kilo šiokių tokių problemų.
Kilynas suprato, kad šis žmogus besąlygiškai tiki savo žodžiais. Aišku kaip dieną, kad niekam nepavyks sužinoti, ką jis patyrė būdamas sensoriniame maldininko tinkle, kokie monstrai, slypintys giliai viduje, nutrūko nuo pavadžio. Tačiau žibančiose vyruko akyse kuo puikiausiai atsispindėjo tų įvykių pasekmės. Atsipalaidavo sustingęs veidas, išnyko toji maniakiška išraiška, perkreipusi raudoną bumą bei pavertusi smakrą įtemptų raumenų mazgeliu.
— Dink iš čia, Kirviau, — tyliai išspaudė Kilynas.
— Klausyk, tu privalai. — Kapitonas maloniai uždėjo jam ant peties ranką, visiškai klaidingai įvertindamas Kilyno nuotaiką. Sutrūkčiojo lūpos, bandydamos nusišypsoti.
— Tai nėra žmogus, Kirviau.
— Galbūt ne visai, — gąsdinančiai protingai sutiko jis.
— Tu negali…
— Nagi, klastūnas žuvęs. Metropolį pajėgsime apginti tik tuo atveju, jei palaikysime gerus santykius su maldininku.
— Ne, — sušnibždėjo Tobis.
Fanės parodija sustojo prieblandoje, blizgančiomis akimis stebėdama žmones. Jos skruostikauliai švytėjo akinančiai raudonu atspalviu. Susiraukšlėjusios krūtys buvo išbertos rausvais spuogeliais. Pro švilpiančias kvėpavimo angas sklido rūgštus kvapas.
— Nesispyriok. Įkišk savo senąjį strypuką.
Kilynas atsitraukė nuo kapitono jausdamas, kaip susitraukia gerklė.
— Po velnių! Ką tau reiškia viena minutėlė? Įsivaizduok, jog tai dirbtinė senė.
Kirviaus manymu, pagalvojo Kilynas, jis kantriai stengėsi išaiškinti akivaizdžius faktus ir parodyti, kad šioji dvokianti kraupi pabaisa tėra menkutė kliūtis, neleidžianti užtikrinti viso gyvenimo darbo, Metropolio, saugumo. Kapitono pasaulyje daugiau niekas neturėjo ir neturės jokios reikšmės. Nei asmeniški, nei žmogiški jausmai negali stoti skersai kėliojo pasirinktam likimui.
— Pagyvenusi moteris su gėle. Tik pažiūrėk įjos papukus. Juk neatsisakytum paragauti tų prisirpusių obuoliukų?
Nuo priverstinio linksmumo Kirviaus veidą apgaubė prakaito plėvelė, o beprotiškose jo akyse suspindėjo staiga į galvą šovusi mintis.
Kapitono galva krūptelėjo, tarsi jis būtų į kažką įsiklausęs. Į veidą siūbtelėjo įtampos bangos. Paskui vyriškis linktelėjo.
— O taip, puikūs prisirpę obuoliukai.
Kirvius apsisuko ir žengė link svyruojančios figūros, kuri stebėjo kapitoną drėgnomis akimis.
— Šiam darbui reikia tikro vyro, — negyvu, bemaž pamišėlišku balsu pareiškė Kirvius.
Jis sustojo prie Fanės parodijos. Nusimovė kelnes.
— Tai gali padaryti tiktai tikras vyras.
Kilynas neįstengė nė krustelėti. Jis užmušė Fanės parodiją sensoriniame maldininko centre nesusimąstydamas. Mechas stebėjo, kaip žmogus priima sprendimą, nepaliaudamas su juo šnekėti. O tada prieš akis suskaldė į gabalėlius sūnų.